Mantas Mikšys: "Juokitės, bet aš noriu gelbėti žmoniją"

Iš tikrųjų ją prisimenu su nostalgija. Į Stanislavos Fiodorovos anglų kalbos pamokas Vytauto Didžiojo gimnazijoje visa klasė ėjome nupiešę anglų rašytojų portretus. Mes ne tik išmokome tą kalbą kaip gimtąją, bet ir skaitėme anglų literatūrą. Sakyčiau, įgijome pusiau britišką mentalitetą.

Kodėl nestudijuojate Jungtinėje Karalystėje, kur veržiasi vis daugiau mūsų abiturientų?

Man smagu daryti tai, ką darau, Lietuvoje. Gal čia ir sunkiau iškovoti vietą po saule, pritaikyti gebėjimus, bet negaliu palikti savo šeimos, atsisakyti jaukių bendrų vakarienių. Tėvai mane augino kaip vienturtį, nes trylika metų vyresnė sesuo išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas studijuoti chemijos ir genetikos inžinerijos. Dabar ji grįžo į Lietuvą, dirba su gamtosaugininkais.

Kodėl pasirinkote studijuoti žurnalistiką?

Bijojau jos kaip prakeiksmo, sąmoningai vengiau. Hemingvėjus yra sakęs, kad geras žurnalistas yra blogas rašytojas. Bet prastokai išlaikiau matematikos abitūros egzaminą ir supratau, kad nuo likimo nepabėgsi. Prisiminiau, kad vaikystėje, kai visi svajoja tapti policininkais arba gaisrininkais, buvau apakintas atsiradusių komercinių televizijų, mačiau, kaip "gimsta žvaigždės" ir svajojau turėti savo multimedijų imperiją. Su draugu leidome sporto laikraštėlį, vėliau rašiau apie automobilius į žurnalą "Keturi ratai".

O paskui kilo mintis įkurti internetinį portalą. Kas buvo paskata?

Anksti įgytas supratimas apie socialinę nelygybę. Man skaudžiai kirto, kad neturėjau tokių lego žaislų, kokių kiti atsinešdavo į darželį. Mūsų visuomenė ilgai buvo pilka kolektyvinė masė, o tapę individualistais, pradėjo be proto kaupti daiktus, lyg tai patvirtintų išskirtinumą ar vertę. Priimdami permainas, mes keičiame gyvenimą ir keičiamės patys, bet mūsų gyvenimo ir dvasinės vertybės neturi keistis. Skubame: greitas maistas, greitas darbas, greitas seksas, ir prarandame gyvenimo skonį, neatsakome į svarbiausius gyvenimo klausimus. Bėgant laikui, darome viską iš eilės, net nežinodami, kodėl tai darome. Taip ir su vartojimu. Pradėjau tą socialinį projektą kaip eksperimentą, norėdamas pažiūrėti, ar galima sutaupyti mainantis daiktais ir skirti laiko šeimai, pomėgiams. Žmonėms reikia turėti tiek, kad išliktų orūs, bet turtas neturėtų tapti viso gyvenimo siekiamybe.

Nemanau, kad antro kurso studentas turėtų imti paskolas keliasdešimčiai metų į priekį, kad įsigytų būstą, užuot jį nuomojęs, arba pirkti lizingu naujausius kineskopus.

Sakėte, kad jums nebūtinas prašmatnus automobilis, bet sutinkate, kad mums emociškai svarbu turėti mielų daiktų. Kaip iš tikro jūsų projektas suveikė?

Atsikratyta tonomis nereikalingų daiktų. Nustebau, kad daugiausia, apie 60-70 mainininkų, - moterys. Jos dažniausiai keičiasi pabodusiais drabužiais bei papuošalais. Teko stebėti, kaip Pilies skersgatvyje susitiko dvi poros, sumaišiusios asmenį, su kuriuo turėjo susitikti, bet išėjo dar įdomiau. Pats nustembu, ko tik žmonėms neprireikia! Dėl to, kad apsikeistų "Maximos" ir "Rimi" lipdukais arba padovanotų vieni kitiems šokolado, važiuoja į kitą Vilniaus pakraštį. Vienam prireikia senų plokštelių, kitam kasečių. Mano namuose mėtėsi trys sovietmečio fotoaparatai, piešiniai, nuotraukos, - nemaniau, kad taip greit suras naujus šeimininkus.

Esate taupus, turbūt nedovanotumėte savo merginai lapės kailio?

Pataikėte į skaudžią vietą. Neturiu merginos, o jei turėčiau, lapės kailio jai nepirkčiau, nes aš - prieš gyvūnų žudymą. Ir sau per daug brangių dovanų neperku. Ieškau originalių. Vieną bičiulį pradžiuginau Peliuko Mikio žurnalų kolekcija nuo pat pirmojo numerio.

Ką dar darote, kad prarastumėte draugus ir atstumtumėt visuomenę?

Įtraukiu juos į savotišką avantiūrą: susėdame į automobilį ir lekiame į Saremo salas ar kur kitur, mat įnikau fotografuoti įvairių šalių ir vietovių švyturius. Išmokau jūrą mylėti ne nuo kranto; turiu II buriuotojo kategoriją.

Rengiu fotoalbumą apie Klaipėdos uostą. Kiti mėgaujasi paukščių stebėjimu, aš stebiu atplaukiančius laivus, žinau jų tvarkaraščius. Jie man - industriniai paukščiai. Domiuosi laivyba. Kartą vienas užsienio laivo kapitonas, ne pirmą kartą pastebėjęs, kad stypsau krantinėje, pakvietė paviešėti jo laive. Man buvo įdomu sužinoti, kad jam labiausiai patinka ne kelionės, ne saulėlydžiai egzotiškose šalyse, o valdyti laivą.

Ar jau esate numatęs, kam ateityje skirsite didesniąją laiko dalį?

Gyvenime galima daug ko išmokti, bet vien žinios nėra sėkmės garantas, jos - tik įrankis tikslui pasiekti.

Siekis, kurį pats sau mintyse pasakau, atrodo juokingas ir neįtikinamas, tarsi sakyčiau nušlifuotą monologą. Bet iš tikrųjų įsivaizduoju save tolimoje ateityje dirbantį kurioje pasaulinėje institucijoje (į galvą iškart šauna Jungtinių Tautų Organizacija). Esu surinkęs "National Geographic" komplektą: skaitydavau apie pilietinį karą ar konfliktą kurioje pasaulio šalyje, pasižiūrėdavau po kelerių metų - niekas nė velnio nepasikeitė. Todėl jaučiu tą visuomeninę priedermę kurti geresnį pasaulį, gelbėti jį. Dalį savo idėjų norėčiau skirti aplinkosaugai. Ne globalinei atšilimo problemai, o neperdirbamų atliekų tvarkymui.