Kūryba su begalybės ženklu

Tarptautinė siuntų gabenimo bendrovė "Lex system" organizavo konkursą dizainą studijuojantiems Lietuvos studentams, kurie turėjo sukurti uniformas kurjeriams. Kaip ten pateko moksleivis?

Viskas įvyko atsitiktinai. Tėtis turėjo pargabenti gautą siuntinį, ir "Lex system" tinklalapyje pamatė skelbimą, kad vyksta toks konkursas. Nusiunčiau bendrovei elektroninį laišką su pageidavimu dalyvauti. Rengėjai atsižvelgė į tai, kad mokausi Menų gimnazijoje, ir sutiko.

Ar prieš tai jau buvai sukūręs drabužių kolekcijų?

Ne. Gimnazijoje esu pasirinkęs dizaino specialybę, mokytoja Violeta Paukštienė duoda įvairių užduočių: sukurti prekės pakuotę, logotipą, dekoratyvinį šviestuvą.

Darbo drabužį sukurti man buvo naujovė. Šalies pašto kurjeriai uniformų neturi, tad žiūrėjau internete, kaip jie rengiasi. Labiausiai patiko militaristinio stiliaus uniformos, tai stengiausi tuo ir remtis, nes toks stilius asocijuojasi su tvarka, švara, drausmingumu. Darbuotojo įvaizdis formuoja nuomonę apie įmonę.

Iš pradžių galvojau, kaip viskas turi atrodyti, rinkausi variantus, dairiausi, kokius kiti sukūrė, bet stengiausi atskleisti savitumą. Minčių kilo ir eskizuojant. Reikėjo sukurti oficialų unisex kostiumą ir specifines detales - kurjeriui. Jis turi pristatyti dokumentus ir siuntą, tai sukūriau dėklą dokumentams, kad jie neiškristų ir būtų patogu. Ir pridėjau specialią kišenę peiliui, nes kai man atsiuntė siuntinį ir reikėjo patikrinti, ar daiktas nėra sugadintas, kurjeris neturėjo kuo atidaryti paketo. Pravartus dalykas.

Konkursas vyko keturis mėnesius keliais etapais.

Pirmasis - eskizai, po jo atrinko šešis geriausius, o antrasis etapas buvo specifikacijų kūrimas, kai reikėjo "primesti" tikslius brėžinius su matmenimis, numatyta komplekto kaina, parinkta medžiaga. Ji turėjo būti praktiška, lengvai skalbiama, netepi. Pasirinkau mėlyną audinį, nes ši spalva lengvai pastebima aplinkoje ir nebado akių, žmonės į ją nereaguoja priešiškai. Kiek pritrūko laiko, kartais ir naktimis dirbau. Paskui pakvietė į Vilnių, į dizaino kolegiją, kur jaunieji dizaineriai pristatė savo darbus ir žodžiu, juos vertino penki kompetentingi specialistai: "Lex system" bendrovės atstovai, dizaino meno studentus mokančios pedagogės ir darbo drabužius siuvančios įmonės technologas.

Kokių pastabų išgirdai, už ką gyrė, kokie konkurentai?

Gyrė, kad domiuosi būdamas dar mokinys, o kritikavo dėl to, kad striukės vidaus pašiltinimui panaudojau vilną, o išorei - poliesterį. Sunku būtų skalbti. Pamiršau pasakyti, kad pašiltinimas būtų prisegamas.

Iš konkurentų darbų labiausiai patiko konkurso nugalėtojos Vilniaus dailės akademijos studentės Giedrės Anužytės darbai. Smagu, kad ji irgi yra baigusi E. Balsio menų gimnaziją.

Gal po konkurso labiau susidomėjai drabužių dizainu?

Tiesą pasakius, nelabai. Aišku, tai įdomu, bet mane labiau traukia pramoninis, grafinis dizainas, architektūra, iliustracija, konceptualusis menas, skaitmeninis piešimas, animacija, kompiuteriniai žaidimai. Žavi amerikiečio futuristo Syd Mead fantastiniai darbai.

Mokslus gimnazijoje pradėjai ne nuo dailės...

Mano mama yra "balsinės" dailės mokytoja, nuo mažų dienų mane ten vesdavosi. Iš pradžių, pradinėse klasėse, buvo muzika: lankiau fortepijono pamokas ir pūtikų skyriuje grojau išilgine fleita. Svarsčiau, ar reikia pereiti į dailės skyrių, bet suprastėjo solfedžio pažymiai ir nelabai patiko, kad reikėjo kūrinius "kalti", daug ką atsiminti ir nebuvo kūrybos. Pasirinkęs dailę nenusivyliau. Kuo toliau, tas noras piešti auga. Modeliuoju, kuriu vitražo kompozicijas, mokausi keramikos ir stengiuosi iš visos širdies. Dizaineris - šiuolaikiškas, laisvas menininkas, kurio darbai funkcionalūs. Bet nuo muzikos nesu nutolęs, piešiu visada skambant šiuolaikinei muzikai, ji lydi kiekviename žingsnyje.

Ar santykiai su mokytojais - kaip draugų ir kolegų? Kokie renginiai traukia?

Kai tu stengiesi, darai, išsakai mintis, tai mokytojai noriai ir šiltai bendrauja. Bet jeigu kitas ateina, nenori - neateina, daro - nepadaro, toks ir bendravimas, nebelieka artimesnio ryšio.

Nelabai tenkina, kad šokių nebūna, bet, būdavo, prieidavo visokių "forsų", inicidentų kildavo. Dabar mažiau užsiimu mokinių parlamento veikla, nes ir sveikatos reikia žiūrėti, jaučiu nuovargį. O seniau tikrai aktyviai dalyvavau visuomeninėje veikloje, ko tik nedarydavome. Kai buvo dailės skyriaus jubiliejus, savaitę vyko renginiai: puošėme mokyklą, dekoravome, vyko talentų, madų šou. Esu ir modeliu buvęs, ir užsienio dainų konkurse dalyvavau, šokau, vaidinau, kūriau renginio scenarijus ir multimedijas. Kartą reikėjo padaryti didžiulį kartono limuziną, bijojau, kad tik nesugriūtų...

Ar lieka laiko nuo menų paskaityti, į pasimatymą nueiti?

Pasimatymui kartais laiko atrandu. Nors dailė yra mano pomėgis ir darbas, kuris išvargina.

Kur ketini studijuoti?

Tiksliai dar neapsisprendžiau, bet norėčiau išvažiuoti į Angliją ar kitą Europos šalį - studijuoti dizaino arba architektūros. Užsienyje yra geresnės sąlygos ir perspektyvos.

Kokiam konkursui dabar ruošiesi?

Balandžio 26 - birželio 14 dienomis Taline vyksiančiai moksleivių šiuolaikinio meno trienalei "Eksperimenta". Jai sukūriau konceptualią skulptūrą "Begalinis". Sunku apie ją papasakoti. Viskas prasidėjo ne nuo idėjos, bet nuo formos: buvo užduotis iš kubo išpjauti dalis, kad įvyktų transformacija. Koncepcija yra egzistencijos santykis su gamta, viskas vyksta ratu, neturi nei pradžios nei pabaigos. Iš kubo juostos - zigzagų susidaro begalybės ženklas, jos susijungia į vieną visumą. Dariau matematinius apskaičiavimus. Ir dar trienalei sukūriau animacinį filmuką "Judėjimas".

Kalbino Ivona ŽIEMYTĖ

BEGALINIS. Dastinas Steponėnas prie savo kūrinio, sukurto Taline vyksiančiai moksleivių šiuolaikinio meno trienalei. Nuotrauka iš asmeninio albumo.