Julius Šaltmiris: "Neverta gyvenimo švaistyti pykčiui"

Mano stilius - humoristiniai tekstai, nes man labai patinka juoktis ir juokinti kitus žmones. Žaisti balsu, įsivaizduoti skirtingų personažų išvaizdą, gyvenimo būdą ir jų charakterį perteikti balsu. S. Čiurlionienės-Kymantaitės teksto ištrauką "Naėsi - nedektousi" skaičiau žemaičių tarme, nes gimiau Telšiuose, ilgą laiką gyvenau Plungėje. Žemaičiai - paprastesni, savęs labai reikšmingais nelaikantys žmonės, kurie tiesiai šviesiai sako: "Ek loukon, nenuoru tavęs matyti." O kai gyveni mažame miestelyje, visus pažįsti.

Plungėje yra Perkūno ąžuolas, kurį apėjus penkis kartus, išsipildo noras. Man išsipildydavo. Niekada nesu gulėjęs ligoninėje, nors nuolat verčiuosi per galvą.

Gal būsite televizijos diktorius?

Pabandyčiau, jeigu tokių pasiūlymų būtų. Nuo mažens žeriu komiškus pasakojimus vestuvėse. Mūsų giminė nėra labai plati, bet neatsimenu nė vieno karto, kad Velykas, Motinos dieną ar per Kalėdas būtume nesusitikę giminių - Maironių kaime. Man davė prosenelio Juliaus vardą, nes mes panašūs išvaizda, išsiblaškymu. Susiėjimuose ne tik puotaujame - šokame, dainuojame, viena pusseserė groja pianinu, kita griežia smuiku, anksčiau ir aš grojau saksofonu.

Kodėl nebegrojate?

Dėl šokių. Jau Plungėje įtemptai sportavome sportinių šokių klube "Žiroma", o dabar šoku Klaipėdos sportinių šokių kolektyve "Žuvėdra". Kai buvau ketverių metų, mama turėjo atsiimti iš šokių repeticijų savo seserėčią, vedėsi mane kartu, ir kai baigėsi repeticija, jau buvau taip įsišokęs, kad neįmanoma buvo prikalbinti eiti namo. Kitą dieną mamą kamavau klausinėdamas, kada eisime šokti...

Ar "Žuvėdros" vadovai Idzelevičiai neįkvėpė rinktis profesionalaus šokėjo kelio?

Tai fantastiški ir labai paprasti žmonės, nors tiek pasiekę, jog galėtų būti ir "pasikėlę". Žinoma, išspaudžia mums devynis prakaitus. Šokis man bus pramoga visam gyvenimui, bet su savo šokių partnere Ieva galvojame, kad tai galėtų būti ir pelningas verslas; juk dabar visi pamišę dėl šokių. Turiu galvoje ne šokių klubą. Dabar labai populiarūs teminiai vakarėliai, mes galėtume ateiti ir pamokyti žmones, tarkime, šokti salsą.

Tiesą pasakius, turėčiau daugiau galvoti apie ateitį, pasvajoju, kad studijuosiu šiltoje Italijoje tarptautinį verslą arba kitus socialinius mokslus. Kita vertus, gal dar įsitrauksiu į kokią naują veiklą ir tai man atvers naują kelią...

Su Ieva šokate poroje nuo penkerių metų, taigi vienuolika metų. Ar nuo pat vaikystės vyksta lyčių kova, ar tapote savotišku kentauru? Jus sieja partnerystė, o gal meilė?

Esame labai skirtingi, net pagal Zodiako ženklus: aš - Jautis, ji - valdingas Liūtas. Per tą laiką apsikeitėme geromis bei blogomis savybėmis ir supanašėjome. Net einame į tą pačią klasę. Išsiverkiame vienas kitam ant peties, neturime paslapčių, išsipasakojame, esame jausmų žaibolaidžiai. Aišku, ir susipykstame dėl smulkmenos, tada dvi dienas neištariame vienas kitam nė žodžio. Po to - vėl geriausi draugai. Ji man yra kaip sesuo. Dar nežinau, kas yra meilė. Nebent žinojau, kai buvau penkerių...

Ar tai netrukdo šokio aistrai, jausmingumui?

Ieva yra reta išimtis, labai greit mane perpranta, o kai vienas apie kitą viską žinome, lengva suvaidinti, susitarti, ką norime parodyti. Mėgsamiausi mums - Lotynų Amerikos šokiai.

Spėjate gerai mokytis jūsų mokykloje sustiprintus tiksliuosius mokslus ir dar - organizuoti renginius, rašyti jiems scenarijus...

Esu renginių organizavimo būrelio ir mokinių parlamento narys. Šimtadienis, Paskutinis skambutis... originaliai šventėme Tarptautinę teatro dieną, bet smagiausias renginys - "Iššūkis mokytojams". Kad sustiprėtų tarpusavio ryšys, mokytojas su mokiniu rengia bendrą šokių, dainų ar vaidybos projektą, gauna nominacijas. Šiemet net gausime paramą ir rengsime "Iššūkį" drauge su Vydūno vidurine mokykla.

O koks kasdienis ryšys su mokytoju? Juk yra tokių, kuriems jų mokomas dalykas atrodo svarbiausias pasaulyje, regis, neįsivaizduoja, kad ir už mokyklos ribų verda gyvenimas. O kiti yra tokie savo srities fanatikai, jog atranda būdų užkerėti vaikų sielas.

Man patinka mokytojai, kurie nėra susikaustę, moka pamokų metu pajuokauti, atsipalaiduoti ir ne tik atlieka savo pareigą mokyti, bet ir palaiko šiltus santykius su mokiniais. Mūsų geografijos mokytoją Vidmantą Vaičiulį visi myli, jis veiklus, rengė keliones su mokiniais po Lietuvą, o pamokose, dėstydamas temą, įterpia pasakojimus apie savo gyvenimą Afrikoje.

Jūsų mama Lina Šaltmirienė - lietuvių kalbos mokytoja. Ar turite dėl to nepatogumų?

Kai atėjau į šią gimnaziją, pirmą dieną buvo naujas miestas, nauja aplinka; ir taip šokas, o mama dar buvo mano klasės auklėtoja ir iškart mokiniams pasakė, kad aš jos sūnus. Bet aš labai gerbiu savo mamą ir kaip žmogų, ir kaip mokytoją. Beje, namuose ji nekalba literatūrine kalba: nukanda žodžių galūnes ir panašiai... Beje, ji laimėjo "Metų filantropės" nominaciją. Aš klausinėju kitų mokinių, man įdomi jų nuomonė, ir jie sakė, kad mama ir yra ta mokytoja, su kuria galima atvirai kalbėtis ir nesijausti "įrėmintam".

O kokie judu su broliu esate namuose?

Mama namuose turi daug darbo, todėl išmokome pasigaminti būtiniausius valgius, o aš labai mėgstu kepti mėlynių ir obuolių pyragus, moku pagaminti skanias salotas su saulėgrąžomis. Mėgstu pats ir suvalgyti...

Žinoma, ir mūsų namuose būna "laisvas plotas", turime daugybę draugų, jie ateina ir į pižamų vakarėlį, ir su gitaromis, ir muzikos pasiklausyti žvakių šviesoje. Su tėvais man netenka kovoti, o ginčus su vyresniu broliu paverčiu juokais; manau, kad neverta gyvenimo švaistyti pykčiams.

Ar yra poelgių, kurių gėdijatės? Pavyzdžiui, man vis dar gėda prisiminti, kaip mokytojos kėdėje kreida nupiešiau kaukolę ir piešinys atsispaudė jai ant sijono...

Yra, aišku. Esame prieš atsiskaitymus moneta užkimšę klasės durų rakto skylę. Kai mokytoja ant lentos užrašė uždavinių numerius, pakeitėme skaičius. Arba padėjome smeigtukų ant mokytojos kėdės - tiesiog iš dyko buvimo.

Bet gal turite savąjį garbės kodeksą ir kaip nors nė už ką nepasielgtumėte?

Man nepatinka melas, netoleruoju smurto. Ir mano pajuokavimai nėra piktdžiugiški, kad įžeisčiau žmogų.

Ką pasakytumėte skeptikams, bambantiems, kad šiuolaikinis jaunimas neturi idealų, vertybių, kad jiems rūpi tik kompiuteris ir greiti pinigai?

Manau, kad jaunimas yra itin imlus naujovėms ir permainoms. Apskurus, tam tikrose situacijose susiorientuoja greičiau negu suaugusieji, kurie buvo suvaržyti sovietinės santvarkos ir auklėjimo. Jaunimas - paprastesnis, jiems ne gėda dėl daugelio dalykų. Labai lengva su jaunais bendrauti, tarp jų daugiau laimingų žmonių.