Julija Kukulskytė: "Norėčiau būti Afrikos savanorė"

O... - išpūtė akis. - Nežinau... Aš tai turiu tiek veikti, kad vos spėju. Laiko labai trūksta, o veikti tikrai yra ką.

Daug visko veiki, o su kuo konkrečiai žadi susieti savo gyvenimą?

Šis klausimas - senelių mylimiausias, - juokiasi. - Dar nežinau, turiu daug variantų. Galvoju apie fotografiją. Labai atsipalaiduoju fotografuodama. Na, bet fotografija man atrodo labiausiai neužtikrintas darbas. Dar mąstau apie mediciną. Norėčiau važiuoti į Afriką kaip savanorė. Arba norėčiau būti pradinių klasių mokytoja.

Nieko sau. Kodėl?

Nes tai labai kūrybiškas darbas. Mokytoja, ypač pradinukų, labai daug duoda. Juk visuomet prisimename pačią pirmąją gerąją mokytoją. Šiaip bet kuris darbas, jei jį mėgsti, atneša naudos ir malonumo. Kad ir valytojos - jei ji mėgs savo darbą, stengsis, tai dirbs gal net Baltuosiuose rūmuose.

Girdėjau, kad vasarą važinėjai po festivalius.

Taip, buvau festivaliuose "Bliuzo naktys" ir "Mėnuo Juodaragis". Jie labai skirtingi. "Juodaragyje" - visokie baltai, gotai o "Bliuzo naktyse" visi atsipūtę. Sunku pasakyti, kuris geresnis. Žinoma, vieną kitą dieną pabuvau pas senelius kaime. Kai ten nuvažiuoju, užlpūsta mintys, ateina įkvėpimas... Atsisėdu laukuose tarp varnų ir piešiu.

Prasidėjus rudeniui, nuotaika suprastėja, pasidaro liūdna...

Bet rudenį labai gražūs medžiai ir vėjas didelis! Man patinka vėjas. Jis toks galingas. Ruduo reikalingas, kad spėtum pasiilgti vasaros, - atsidūsta.

Kokios tavo svajonės?

Su drauge turime vieną svajonę - nusipirkti hipišką autobusiuką ir išvažiuoti į Kaliforniją, o pakeliui paimti su savimi tranzuotojus.