Indrė Bručkutė: "Aš liksiu Lietuvoje"

Jau penktus metus studijuojate filologiją Nacionalinėje moksleivių akademijoje (NMA). Kaip ten patekote?

Tuo metu mokiausi Vydūno mokykloje, jau turėjau polinkį į rašymą. Akademijai reikėjo pateikti pažymių vidurkį ir parašyti rašinį abstrakčia tema. Aš rašiau "Ar plunksna yra stipresnė už kardą". Dabar, norint įstoti, dar reikia išvardyti nuopelnus - kokiuose konkursuose esi dalyvavęs ir pan. Ir atlikti intelekto testą.

Kokias prievoles ir privilegijas teikia ši akademija?

Kas dvi savaites gauname užduotis internetu. Tris kartus per metus būna sesijos. Vasarą - Palangoje, Nidoje, bendrauja įvairių sričių studentai, vyksta asmenybės ugdymo paskaitos, kurias gali pasirinkti. Tai jau labiau pramoga, nes būname pavargę nuo specialių paskaitų. Įsimintinas paskaitas - diskusijas rengė režisierius ir aktorius Valentinas Masalskis, filosofas Leonidas Donskis, verslininkas Zabulis.

Ką duoda akademija, ko negaunate gimnazijoje?

Programa visai kitokia; "tiksliukams" - daug stipresnė, atvažiuoja dėstytojų ir iš užsienio, o kartais kurse mokosi ir studentai, kai kurie - siekiantys magistro laipsnio. Mes, filologai, gilinamės į šiuolaikinę literatūrą, mokomės ją analizuoti. Į mūsų kūrybinio rašymo užsiėmimus buvo atvažiavę rašytojai Birutė Mar, Vytautas V. Landsbergis. Kalbos dalykų išmokyti yra mokyklos darbas. Akademija suteikia žinių, kurių tu pats nerastum. Rašome mitus ir sagas, tai susiję su istorija. Arba rašai intertekstualią pjesę, tai yra kai veikėjo, atėjusio iš kitų autorių raštų, mintys, idėjos persipina su tavo tekstu.

Akademija, kaip ir mokykla, tapo mano gyvenimo dalimi. Kita vertus, jeigu stočiau į filologiją ar norėčiau būti vertėja, pedagoge, akademijos diplomas būtų nemenkas pliusas.

O kur stosite?

Žadu rašyti, bet tai man labiau malonumas. Norėčiau studijuoti režisūrą, galvoju apie Teatro ir muzikos akademiją, bet jei tais metais, kai stosiu, nebus renkamas režisierių kursas, svarstau apie kūrybinių industrijų studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Kodėl norite tapti režisiere?

Tai irgi susiję su akademija. Nuo vaikystės mėgau teatrą - mama nuolat vesdavosi. Pradėjau rašyti. Pirmoji pjesė buvo gana vaikiška, savotiška - apie bandelę, dešrelę ir džemą, naivi meilės istorija, kaip nuotaka bėga nuo jaunikio, už kurio ją nori ištekinti tėvas. Man tada buvo įdomu, kaip tai atrodytų scenoje...

Lankau vaikų ir jaunimo teatrą "Aušra" pas režisierių Gediminą Milinį, jis buvo pastatęs vieną mano pjesę apie šeimos problemas - "Pasakyk man M". Šiais metais vaidinome Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Keista buvo scenoje kalbėti savo žodžiais.

Ar nesusikirs jūsų norai rašyti, vaidinti, režisuoti?

Aš neturiu didelio poreikio pati rodytis scenoje, man patinka ją matyti ir dirbti už jos, būti su tais, kurie dirba scenoje. Režisierius turi būti stipri asmenybė, ir aš labai tikiuosi, kad akademija ir artimas bendravimas su režisieriais suteikė man naujų savybių. Pastebėjau, kad išmokau įtaigiai išsakyti savo nuomonę aptarinėjant kitų kūrybą - su švelnia kritika žmogui, kad neįžeistum, ir tam tikru valdingumu, argumentais.

Mano karta rypuoja, kad šiandien teatras - nebe tas, su daugybe vizualinių, garso efektų, per kuriuos nebėra aktoriaus scenoje. Kita vertus, sunku ištverti tris valandas didžiulį dvasinį krūvį. Ką manote?

Iš tiesų jaučiu, kad aktoriaus scenoje neturi būti - kaip profesijos; žmogus turi likti žmogumi. Būdamas kitu, jis negali tiesiogiai vaidinti, kad nesijaustų, jog vaidina, turi būti vaidyba be vaidybos. Manau, teatras neišsisems, jeigu žmogus mokės pasakyti idėją naujai, perteikti ją su stipresne emocija. Daugelį žiūrovų labiausiai veikia emocijos, ir tai, kaip jas sukelia. Apskritai menas yra neišsemiamas.

Yra įvairaus tipo žiūrovų: tų, kurie eina į masinius spektaklius, komedijas savo malonumui, atsipalaiduoti, atsigauti, ir tų, kurie mąsto, analizuoja, pritaiko savo patirčiai. Šie visą laiką išeina iš teatro šiek tiek sumišę, nes spektaklis pasako tai, ko žmogus sau garsiai nepasako.

Sutinkate su tuo, jog menininkas turi savo misiją gydyti dvasią, kaip gydytojas gydo kūną?

Manau, teatras yra savotiška terapija. Jeigu žmogus bijo sau kažką pripažinti, teatras nebijo pasakyti tiesiai šviesiai, atspindėti tave. Tu tampi psichoanalitiku pats sau.

Kai kurie galvoja, kad menininkui būtina patirti kančią, išbandymus, net - nuopolius, sukrėtimus.

Nebūtinai. Patirties gali pasisemti iš jos turinčiųjų. Taip pat - iš knygų, meno. Mane visada labai domina režisieriai O. Koršunovas, E. Nekrošius, išeinu iš jų spektaklių drebančiomis kojomis ir pakylėta, sumišusi ir pilna idėjų. Iš lietuvių rašytojų žavi Gintaro Grajausko kūryba, atrandu vis ką naujo, domina Kamiu, Murakami, iš jų knygų gauni labai daug patirties, savotiško stiliaus. Jų paliestos temos man tampa aktualios.

Iš kur ateina siužetas: laikraščių, televizijos, gatvės?

Televizijos aš nežiūriu. Būna, kad susiformuoja iš kelių knygų, kai susiduri su požiūriu, kuriam velniškai nepritari, ir norisi parašyti opoziciją. Arba koks nors veikėjas tau įstringa, situacija. Kartais kalbantis su bendraamžiais kyla minčių ar inspiruoja jų fotografija...

Kas šiaip gyvenime jums aktualu?

Turėti savitą požiūrį. Kurti. Tai turėtų daryti kiekvienas žmogus, nesvarbu, ką jis veikia. Būna, kad ir nauja, nematyta aplinka pažeria daug idėjų, kelionėje pamatyti reiškiniai su kuo nors asocijuojasi, įkvepia.

Ar turite įkvepiančių draugų?

Natūralu, kad atsirenki žmones, su kuriais įdomu dalintis idėjomis, bet nesisluoksniuojame sferomis. Kuo žmogus labiau skiriasi nuo tavęs, tuo įdomiau bendrauti, svarbiausia - diskusija, išmoksti ir toleruoti, ir ginti savo nuomonę.

Kiek reikšmės septyniolikmetei turi meilė?

Įsimylėjimui daug svarbos dabar neteikiu. Yra bendraamžių, kuriems įsimylėjimai, išsiskyrimai ir mokslams trukdo, ir miegui, bet manęs hormonų audros nepaveikė. Labiau galvoju, ką noriu daryti, kurti. Meilė ateina ir šeimos kuriasi natūraliai, to nereikia specialiai ieškoti. Aš nusiteikusi, kad jeigu kas nutiko, tu negali sėdėti ir raudoti valandų valandas. Jeigu kentėsi dėl kažko, tau naudinga nebus, tad geriausia atsistoti ir eiti toliau.

Tikriausiai laukia išsiskyrimai su klasės draugais, kurie išvažiuos studijuoti į užsienį...

Yra nemažai ketinančių studijuoti užsienyje, bet ne mažiau ir tų, kurie liks. Aš bent jau manau, kad visada grįšiu į Lietuvą. Noriu ką gero padaryti toje vietoje, kurioje gyvenu. Būtent todėl, kad dauguma čia skundžiasi ir dejuoja, palieka Tėvynę, bet niekas jai nenori duoti ką nors gero, nors ji pakankamai davė tau. Tavo asmenybė išsiugdo čia, ir kai tave išmokslino, tu viską palieki. Aš nemanau, kad kitur yra geriau. Čia yra mano kalba, ir jokia kita negalėčiau taip žaisti, visa esu persmelkta gimtosios kalbos.

Ko reikia Klaipėdai, kad ji būtų geriau subalansuota jaunimui?

Iš tiesų pats jaunimas turėtų pradėti veikti. Yra daug galimybių. Tarkim, atsidarė nauji kultūros namai "Kava ir menas", jie irgi yra įkurti jaunų žmonių, laukia jaunų menininkų, kurie nori ką nors pradėti. Yra aibė žmonių, kurie laukia jaunimo, kad ateitų su savo idėjomis.