Dovilė Botyriūtė: "Stengiuosi būti pasaulio pilietė"

Dovilė Botyriūtė: "Stengiuosi būti pasaulio pilietė"

Tokį svajonių miestą Dovilė pristatė savo darbų rinkinyje per stojamuosius egzaminus į Šefildo universitetą. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Norėtųsi nuveikti ką naudinga per vasarą. Šiuo metu atlieku trijų savaičių praktiką Vilniuje, statybos projektų valdymo įmonėje - kuriu Vilniaus universiteto Saulėtekio alėjai bendrabučio modelį. Norėčiau grįžti į studijas su nauju žinių kraičiu, nes tas aruodas yra toks neaprėpiamas.

Užaugote Tauralaukyje. Apie ką svajojote žaisdama su lėlėmis?

Nuo mano namų iki jūros - 15 minučių kelio dviračiu. Turime didelį kiemą, sodą, auginame įvairių vaismedžių, tad tekdavo panardinti rankas į žemę. Vaikystėje svajojau būti gydytoja. Ką iš tikrųjų noriu veikti gyvenime, pradėjau galvoti gal dešimtoje klasėje, nes pasirinkimų buvo labai daug. Šokau "Kakadu", "Tina Dance" kolektyvuose, gerai sekėsi tikslieji mokslai. Prisimenu, žiūrinėjau knygą studentams su visomis specialybėmis ir universitetais, kuriuos galima pasirinkti, neradau kur padėti pliusą. Sutrikau.

Kaip praregėjote, kokia profesija yra skirta jums?

Po pamokų bėgdavau į būrelius, ruošiausi olimpiadoms, namo grįždavau ir vienuoliktą valandą vakaro. Visą laiką tarsi bėgau maratoną. Supratau, kad man reikia kūrybiškos ir dinamiškos specialybės, kad toliau godžiai kaupčiau žinias ir būtų žiauriai įdomu. Kad negalvočiau: va, baigsiu studijas, ir mano ateitis - aiški. Baigiau dailės mokyklą (per trejus metus vietoje ketverių) ir dvyliktoje klasėje buvau laisva ruoštis egzaminams. Tačiau tą vasarą negalėjau liautis tapyti, lankyti parodas. Supratau, kad man dailė labai svarbi, nes nuo pirmos klasės ji visur mane lydėjo lyg angelas sargas. O architektūra nėra visiškai meninė specialybė, ji aprėpia ir matematiką, fiziką ir kalbos žinias, ir kūrybos erdvę.

Kodėl studijuoti veržėtės į užsienį?

Man Anglija dar visai mažytei atrodė karalių ir pasakų šalis. O tenykščių universitetų prestižas ir edukacinė sistema turi aukštus reitingus pasaulyje. Galvojau, verta pabandyti ir pasisemti kitokio žinojimo.

Ar įsikūrus svetur ištiko kultūrinis šokas?

Man nebuvo staigmena kitoniška kultūra, nes visą laiką daug keliaudavau, tarptautinėse jaunimo stovyklose bendraudavau su įvairių tautybių žmonėmis. Man buvo įdomus tenykštis gyvenimo būdas, tradiciniai britų patiekalai, stengiausi kuo daugiau išragauti, pamatyti. Britai ir kiti kurso draugai - labai draugiški ir kūrybingi, kuklūs. Be galo aktyvūs, godūs žinių, permainų ir potyrių. Lietuvoje žmonės gal labiau mėgsta sėdėti namuose, užsidaryti.

Kaip pati pasikeitėte per tuos mokslo metus?

Pradėjau atviriau kalbėti apie viską. Kai kurios mano savybės subrendo, pamačiau pasaulio, susipažinau su įvairiomis kultūromis, tapau tolerantiška, savarankiška ir labai drąsi. Labiausiai sekėsi bendrauti su Viduržemio jūros regiono gyventojais - kipriečiais, ispanais, italais. Kurse nemažai prancūzų. Pradėjau dar daugiau šypsotis ir niekad neleidžiu sau nuliūsti, mąstau pozityviai.

Kaip pasikeitė jūsų požiūris į architektūrą?

Šiam gyvenamojo namo projektui sukurti Dovilė panaudojo visą savo gyvenimišką ir kūrybinę patirtį.

Anksčiau sakydavau apie pastatą "gražus - negražus". Dabar vertinu, kaip jis funkcionuoja, atsirado daug kitų kriterijų. Nebegaliu jokio pastato praeiti užsisvajojusi, nuolat žvalgausi ir analizuoju.

Anglijoje puikiai derinama nauja ir senoji eksterjero bei interjero tradicija. Net mažiausiuose miesteliuose stengiamasi išsaugoti istorinę dvasią. Pavyzdžiui, Jorke išvis nerasi naujoviškų pastatų arba jie yra taip įlieti į aplinką, kad neišsiskiria. Londone - daug architektūros šedevrų. Man patinka pati miesto atmosfera, kurią sukuria ne tie modernieji stikliniai statiniai, o senoviniai kiemai, parkai, viskas alsuoja britiška atmosfera. Aš stengiuosi mąstyti pasaulietiškai ir būti pasaulio pilietė - atvira naujovėms ir nevaržanti savęs.

Koks jūsų sukurtas projektas buvo geriausiai įvertintas?

Turėjome išmokti kurti žmonėms, kad jiems būtų patogu gyventi, nesvarbu, koks pastato plotas. Kursinio darbo užduotis buvo sukurti tikrą gyvenamą namą šeimai. Mano klientė buvo menininkė Karen Šervud, gyvenanti su autistu profesoriumi ir auginanti du autistus vaikus. Kalbėjausi su šia šeima, dirbau su architektais, konsultavausi su dėstytojais. Klientė, prieš tai peržiūrėjusi dar dvidešimties mano kolegų darbus, pasakė, kad būtų patenkinta, jei gyventų "mano" name. Jai patiko spalvos, erdvės ir nišos. Tik jos vyras sakė, kad jam būtų keista miegoti po stiklo stogu.

Kaip kūrėte namo viziją ir kaip ją įvertino žinovai?

Klientė norėjo erdvės kabinti savo paveikslams, garažo, studijos ir darbo kabineto, tylios izoliuotos aplinkos jos jautriam garsams vyrui, ypatingų poreikių vaikams - atskirų kambarių su dideliu ekranu ir daugybe spintelių. Pasirinkau sklypą tankiai apgyvendintame senamiestyje, ir kūriau namą, kurio pati norėčiau, kuris derėtų prie toje gatvėje tarpusavyje sujungtų namų. Supjausčiau jį į šešias dalis, visaip išstumdžiau. Išėjo tradicinio namo netradicinė interpretacija. Mėgavausi visomis kūrybos stadijomis.

Už projektą, kuris buvo ir kursinis darbas, gavau A su pliusu - iš 120-ies žmonių kurse tik dešimt gavo tokį įvertinimą. Kurso vadovas, praktikas architektas, dalyvavęs mano darbo gynime, pasakė, kad metų metus neturėjo tokio pasiruošusio žmogaus ir tokio autentiško projekto. Man atrodo, tai yra rezultatas viso to, ką veikiau visus dvylika metų dailės ir muzikos srityse.

Ar tas namas bus pastatytas?

Bus, jeigu užaugsiu didelė ir tapsiu architekte. Galbūt vien dėl sentimentų, kad tai mano pirmasis namas. Nežinau, ar mano klientų biudžetas leis jiems statyti tokį namą, jiems tik buvo smagu dalyvauti projekte ir pamatyti tobulo namo viziją. Šiaip namas galėtų stovėti šimtmečius. Aš - už ilgaamžius namus, ne tuos "kompiuterinius", kai voži į sieną ir skylė pasidaro.

Turite sukaupusi per 50 įvairių diplomų. Ką jie jums reiškia?

Jie yra gauti iš įvairių Europos šalių. Kai piešiau dailės studijoje "Varsa" ir dailės mokykloje, mano darbus siuntinėjo į tarptautinius konkursus. Keisčiausia, kad visi apdovanojimai ateina labai pavėlavę, kai jau būni užmiršęs. Ypač branginu laureatės diplomą iš XVI-osios tarptautinės vaikų ir jaunimo grafikos bienalės Torunėje, kurioje dalyvavo 13 000 autorių.

Piniginiai prizai man patys nevertingiausi, kaupiu diplomus, nes tai įrodymas, kad aš kažką veikiu ir mano darbai atpažįstami visoje Europoje. Norėčiau, kad mano grafikos darbai būtų pripažinti ir pasaulyje, tad jos neišsižadu.

Ar manote, kad turite genialumo?

Genijais gimstama ir tik nuo darbo priklauso, kaip tą savo genialumą išvystai. Architektas yra žmogus, kuris savo genialumą turi pritaikyti žmonėms ir jų poreikiams.

Kas galėtų jus ištikti, kad sėkmė atsuktų nugarą?

Nei šeima, nei šeši vaikai, nei dramatiška meilė, nei kitos neatsiejamos gyvenimo dalys manęs nesustabdys, nes tai yra mano kelias.

Esate įsimylėjusi?

Laukiau, kad paklausite apie širdies draugą. - juokiasi. - Turiu daug draugų, kurie yra mano širdyje. Toks mano atsakymas.

Sakėte, kad jūsų draugai mielai pasiliktų gyventi užsienyje.

Pirmiausia reikia baigti mokslus, bet nostalgiją jaučiu visą laiką, čia yra mano namai, niekada jų neišsižadėsiu. Man atrodo, kada nors grįšiu namo, daug patyrusi, pakeliavusi, išmokusi. Gal įkursiu čia savo architektūros kompaniją. Pastebėjau, kad čia architektūros kultūra ir mąstymas yra visiškai kitoks, norėtųsi įnešti į Lietuvą europietiškumo ir pasaulietiškumo, šviežio oro.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder