Austėja Lukminaitė ir Goda Liutkutė: "Animacija nėra skirta tik vaikams"

Kaip prasidėjo jūsų kelias į animaciją?

GODA: Austėja visada mėgo piešti. Sunkiausia sugalvoti idėją. O paskui prasideda varginantis, monotoniškas kūrybinis procesas - kadras po kadro. Ranka piešta animacija yra gyvesnė nei kompiuterinė. Vadovė Lina Ramanauskienė pasiūlė kurti filmuką aktualia tema. Iš pradžių idėja šovė į galvą kaip pokštas, bet pamažu išsirutuliojo tema apie anoreksija ir bulimija sergančius žmones. Aš piešiau anoreksikę, Austėja piešė bulimikę.

AUSTĖJA: Man viską įdomu piešti. Mano tėvai - menininkai; tėtis - skulptorius, o mama įnikusi į rankdarbius. Bandžiau ir aš drožti medį, bet tam reikia daug jėgų. Vėliau vilną, siuvinėjau karoliukus... tai geriau sekėsi.

Kokie yra animacijos ypatumai, ką ja galima pasakyti?

GODA: Visi įpratę prie Volto Disnėjaus filmukų, kur visi tomai ir džeriai bėgioja, talžosi plaktukais, o iš tikrųjų animacija galima pasakyti daug aktualių dalykų. Tai tas pats, kas kurti filmą. Kiekviena meno šaka gali išspausti emocijų, nes tokia jos paskirtis - paveikti žmogaus sielą ir priversti susimąstyti apie tai, ką praleidai.

Koks judviejų santykis su menu: ištraukia iš rutinos, sujaukia mintis?

GODA: Menas padeda subręsti kaip asmenybei. Ne vienerius metus lankau muzikos mokyklą, groju fortepijonu; nesu labai gabi, kad dalyvaučiau konkursuose, bet muzika praplečia erudiciją ir akiratį. Kinematografija - taip pat atskiras turiningas pasaulis. Meniškos sielos žmonės yra mandagesni, pastabesni, tolerantiškesni, labiau išprusę, drąsiau išreiškia save. Tris mėnesius lankau teatro studiją "Trepsė", ir tie potyriai suteikia supratimo apie supantį pasaulį. Dabar statome spektaklį "Mažasis princas", kuriame vaidinsiu girtuoklį.

Gal jau galvojate, kokią profesiją rinksitės?

AUSTĖJA: Mane traukia humanitariniai mokslai, labiausiai patinka dailė, literatūra.

GODA: Norėčiau, kad mano darbas būtų susijęs su rašymu, komunikacija.

Kaip jums sekasi bendrauti su bendraamžiais?

GODA: Sudėtingas klausimas. Visokių yra. Vis tiek yra tie socialiniai sluoksniai. Aš nelabai įsivaizduočiau save su treninguotais vaikinais, geriančiais alų ir laisvalaikiu ką nors daužančiais. Bet su kūrybingais žmonėmis galima gerai sutarti. Aišku, negyvename uždarame stiklo burbule, į kurį įsileistume tik pasirinktuosius... Kartais tenka derintis, nors jų primestos taisyklės ir nepriimtinos. Toks gyvenimas...

AUSTĖJA: Man patinka pafilosofuoti su draugėmis apie gyvenimą. Mėgstu protingai ir originaliai pasilinksminti; pavyzdžiui, žaisti riedučių futbolą. Televizoriaus nežiūriu, nes nieko gero nerodo, o filmus žiūriu per kompiuterį.

GODA: Man patinka japonų animacija, įdomūs "Scanoramos" filmai, šiaip komedijos, net pažiūriu ir holivudinių filmų, nes jie yra tam tikra mūsų kultūros dalis. Vienu žanru neapsiriboju.

Ar jau svajojate kelti sparnus į užsienį, kaip dauguma jaunimo?

AUSTĖJA: Niekur neišvažiuosiu. Man Lietuvoje gerai. Niekur nuo savęs nepabėgsi.

GODA: Nežinau, kaip bus ateityje, priklauso nuo situacijos. Nenorėčiau visą gyvenimą nugyventi svetur, bet norėčiau pasisemti patirties daugiakultūrėje visuomenėje. Paprotingėjusi vis tiek norėčiau grįžti į Lietuvą.

Kaip manote, kas yra jauno žmogaus sėkmės laidininkas?

GODA: Padeda išgyventi sarkazmas. Reikia drąsos būti savimi; aišku, tik ką nors artimiau pažinęs gali atsiskleisti.

AUSTĖJA: Gali būti ir santūrus, kuklus, bet būtinai pastabus ir imlus.

Kas jums yra autoritetai?

AUSTĖJA: Tėvai. Tikrai galiu sekti jų pavyzdžiu.

GODA: Vieno autoriteto neturiu. Iš kiekvieno perskaityto ar pamatyto dalyko gali pasiimti, kiek tau reikia. Nėra tobulų žmonių, bet yra tokių savybių, kurios mane žavi, ir gal norėčiau pati eiti ta kryptimi. Svarbiausia yra atrasti save, o ne ką nors kopijuoti.

KADRAS iš filmo "Ar vis dar nori..."