Ana Marija Gupinec: "Negyvą gamtą galima prikelti drobėse"

Kada pradėjote "rimtai" piešti?

Nuo šešerių metų, o dabar man - šešiolika. Prisimenu savo pirmąjį darbą - tai buvo mano katinas Milka, žiūrintis į nakties dangų, nužertą fejerverkų, kai jis sumanė pasivaikščioti. Tada atėjau į "Pagranduko" studiją, mokytoja Olga Saurbajeva išmokė pagrindinių dailės principų, o vėliau leido rinktis, ką mes patys norime daryti. Darėme įžymių pasaulio dailininkų paveikslų kopijas - Gustavo Klimto, Anri Matiso, ekspresionistų; iš visų jų mokėmės meistriškumo, juk tik su praktika ateina įgūdžiai. O vėliau įnikau skaityti dailės istoriją, pradėjau kurti autentiškus paveikslus; pirmasis savarankiškas buvo "Šulinys", kurį matau kas kartą, kai aplankau močiutę, gyvenančią Šventojoje. Ši paroda man antroji, pirmoji buvo "Aitvaro" mokykloje, bet ten kabojo ir kitų autorių darbai. Šią parodą man padėjo surengti "Aitvaro" gimnazijos dailės mokytoja Žaklina Peseckaitė.

Tikriausiai dažnai tapai kopas, jūrą?

Nežinau, kodėl nelabai mėgstu kopų, jūros ošimo garsas net nepatinka; tarsi klausytumeis muzikos ir kažkas negerai darytųsi su ausinėmis. Man patinka tapyti sodybą, vaismedžius. Ir itin patinka natiurmortai, išvertus iš prancūzų kalbos, tas žodis reiškia "negyva gamta", o man buvo įdomu iš to padaryti kažką gyvo, spalvingo, pulsuojančio, - kad paneigčiau tą apibrėžimą.

Kaip parodoje atsirado Libano peizažas? Teko keliauti?

Taip, teko keliauti, bet mes buvome Egipte, ir tai įkvėpė. Bet tai jau mano vizija: aš mėgstu tokias "apetitiškas", sodrias oranžines, geltonas spalvas. Mano mėgstamiausias dailininkas yra Vincentas van Gogas, tapęs impasto technika - kai matyti, kuo naudojasi dailininkas, kai tapo, ir susidaro toks įspūdis, kad dažai yra skanūs, norėtųsi paragauti.

Mano darbuose nėra liūdesio, ilgesio, tragizmo, neseniai pradėjau kurti grafikos darbus, ir net juose nėra niūrumo. Dailė turėtų suteikti atsipalaidavimą, o ne pasitarnauti skausmo išreiškimui ant drobės ar lapų. Van Gogo kopijuoti vis dar nedrįstu. Taip, jo gyvenimas buvo tragiškas, bet aš galvoju, jeigu jam būtų duota antra proga, jis nieko nekeistų - gyventų taip pat, sudegtų kūrybos liepsnoje. Per daug to meno buvo jame.

Kaip ir kur jūs išliejate negatyvias emocijas? Lankote bažnyčią?

Dienoraščio nerašau, nemėgstu išsipasakoti. Lankau aerobiką, užsiėmimai vyksta netoli namų, juk reikia savo juodulius ir stresą išlieti.

Šventojoje sekmadienį su mama plaukiojame baseine, atsipalaiduojame. Dabar esu tokio amžiaus, kai sunku kalbėti apie tikėjimą, ir, tiesą sakant, nesu labai tikinti.

Ar savo ateitį siejate su menu?

Aš planuoju būti gydytoja homeopate, kaip mano mama, todėl biologijos ir chemijos mokausi, mokausi ir dar kartą mokausi.

Homeopatija nelabai susijusi su žolininkyste; joje naudojami gyvačių ir kitokie nuodai, mineralai, iš kurių pagaminama daugiausiai gydymo preparatų. Tai holistinė medicina, gydanti ne tik ligą, bet ir visą žmogų, tiria įvairias organizmo ligas, mėgina taip atgaivinti jo funkcijas, kad organizmas pats išsigydytų. Niekam ne paslaptis, kad onkologinė liga ir prasideda nuo streso, per didelio tempo, įtampos, įpročių. Kai sergu, aš antibiotikų negeriu. Ir apskritai, tiesą pasakius, nesergu.

Jau daug esate sužinojusi apie mediciną iš mamos, o ko semiatės iš tėvelio?

Išminties, nes tai labai išmintingas žmogus. Aš esu labai impulsyvi, kartais darau neapgalvotus dalykus, o tėvas visada pagalvoja prieš ką pasakydamas, padarydamas. Man tikrai to trūksta. Jis dirba juristu firmoje, susijusioje su laivais, ir nors apie laivybą, uostą žinau nelabai ką, bet man tikrai patinka tapyti laivus. Planuoju surengti grafikos parodą - kitoje bibliotekoje. Bet mano tikslas nėra parodų skaičius, kaupti pliusus meno srityje - juk ketinu būti daktare.

"Aitvaro" gimnazija garsėja visokiais projektais...

Taip, ir aš dalyvauju. Neseniai buvo projektas, kai atsispyrę nuo geležinkelio stoties istorijų, gilinomės į miestų istorijas. Pas mus atvažiavo vaikai iš Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos, mano namuose gyveno Viktorija. Buvo keista, nes mergina iš Prancūzijos buvo tamsiaodė; iš pradžių Viki mūsų bijojo, mes - jos, bet išsiskyrėme tapę gerais draugais. Apie Klaipėdą pasakoti buvau pasiruošusi, nes mes anglų kalbos pamokose kalbėjome apie savo gimtąjį kraštą ir miestą; taigi sunkumų nebuvo. Prancūzų moksleivių grupę vedžiausi į Arbit Blato parodą, nes norėjau jiems parodyti iš Lietuvos kilusio dailininko darbus, kurie man padarė didelį įspūdį.

Aš mokykloje ir plakatus piešiu. Dar dalyvauju ir paramos projektuose; ypač laukiu, kai netrukus galėsiu prisidėti prie tų, kurie padės gyvūnų prieglaudai "Penkios pėdutės". Beje, mano pirmasis personažas katinas Milka Wey tebėra sveikas, laimingas ir šelmiškas.

Dabar mokotės vienuoliktoje klasėje. Kur stosite baigusi dvyliktąją?

Aš planuoju studijas pradėti Vilniuje, Medicinos institute, o paskui žiūrėsime. Baigsiu mokyklą būdama septyniolikos metų, taigi turiu metus pamąstyti. Tiesą sakant, man Vilnius labai patinka, aš mokslus gal ir baigsiu ten, o gal pagal kokią mainų programą kuriam laikui išvyksiu į svečią šalį - ten atsiveria daug galimybių.

Kas labiausiai jus džiugina gyvenime?

Aš labai vertinu savo šeimą. Gerai sutariu su bendraamžiais, bet man geriau bendrauti su suaugusiais žmonėmis, kad ir su tėvų draugais, mokyklos svečiais.

Reikia tikėtis, jeigu kada turėsite privatų kabinetą, jo sienas puoš jūsų tapybos darbai?

Norėčiau, kad mano kabinete būtų tik vienas darbas, aš jau dabar piešiu savo mamai Samuelio Hanemano portretą: jis buvo moderniosios homeopatijos pradininkas, nors gyveno prieš 200 metų.