Tiesa ar melas: kiekvienas yra savo likimo kalvis?

Manau, sutiksite su manimi, kad kiekvienas naujai sutiktas žmogus, su kuriuo teko ar tenka bendrauti, į mūsų gyvenimus atneša kažką naujo: idėjų, pomėgių, patirties, o gal net pakeičia požiūrį apie tam tikrus dalykus!

Juk yra net ir posakis: „su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi“.

Tačiau ar tik žmonės gali daryti įtaką?

Žinoma, kad ne. Juk dar yra ir gyvenimiškoji patirtis. Kiekvienas „takelis“ ar „klystkelis“ prisideda prie mūsų asmenybių kaitos.

Kiekvienas, kad ir koks iš pažiūros atrodytų nežymus, išgyvenimas įdeda savo teigiamą ar neigiamą indėlį. Vieni iš jų mus sustiprina, kiti – priešingai, priverčia mus pasijusti silpnais ir pažeidžiamais.

Kuris variantas tinkamas kiekvienam iš mūsų – priklauso tik nuo požiūrio. Kitaip tariant, kuriuo kampu pažiūrėsime, tokį vaizdą ir pamatysime.

Tačiau ar tai viskas?

Internetiniame žodyne galime rasti tokį likimo apibrėžimą: „Likimas – sąvoka, reiškianti žmogų, gamtą ar net dievus pranokstančią galią, lemiančią, diktuojančią pasaulio įvykių eigą ir valdančią žmonių gyvenimą.“

Taigi, kas iš tikrųjų diktuoja įvykių, vykstančių mūsų gyvenime, eigą ir valdo visą mūsų gyvenimą? Nejaugi tai tikrai likimas? O gal mes patys esame savo likimo kalviai?

Juk niekas už mus nepriima sprendimų, juk tai mes renkamės, kokią studijuosime specialybę, kokį darbą dirbsime, patys renkamės būstą, kuriame gyvensime, žmones su kuriais draugausime, klubą, kuriame linksminsimės... Sąrašas labai ilgas ir įvairus...

Jeigu patys valdome savo ateitį, kodėl daugelis taip mėgsta kažkam nutikus kiek kitaip nei suplanuota ar norėta, pasakyti: „Taip tikriausiai turėjo būti“, „Taip lemta“?

Manau, kad kuo toliau giliniesi, kitaip tariant, kuo giliau lendi į mišką, tuo daugiau jame medžių. Kitaip tariant, supranti, kad vieno konkretaus atsakymo nėra. O gal taip ir teisingiau? Gal teisingos abi pozicijos?

Vieną dalyką žinau tvirtai. Pati turėjau ne vieną įdomią situaciją gyvenime. Dar 2008 m. pasirodė pirmoji Saulėlydžio Sagos dalis „Twilight“. Tuo metu perskaičiusi informaciją apie filmą, susidariau nuomonę, kad tai bus banali meilės istorija, kurios veikėjai tipiški „Ašmenų“ vampyrai be sąžinės skerdžiantys aplink esančius žmones, kitaip sakant, žudynės, smurtas ir kraujo upės...

Taip ir nežiūrėjau nė vienos „Saulėlydžio“ dalies ir net užmiršau, kad toks filmas išvis sukurtas!

Tačiau štai – jaukų 2012 metų sausio 15-osios vakarą iš niekur kilo beprotiškai stiprus noras tą padaryti. Atvirai pasakius, tokio jausmo dar niekad nebuvau patyrusi... Mane tai stebina iki šiol, mat niekaip negaliu paaiškinti, o tuo labiau suprasti, kas sukėlė tą norą ir kodėl būtent tą filmą, ir dar po tiek metų?

Kad ir kaip ten būtų, tą vakarą pažiūrėjau visas išleistas Saulėlydžio Sagos dalis ir mano pasaulis apsivertė aukštyn kojomis!

Dar nė vienas žmogus, jau nekalbu apie filmus, nebuvo padaręs man tokios stiprios įtakos. Pasikeitė mano požiūris į kai kuriuos dalykus, kitaip susidėliojo mano prioritetai.

Tą vakarą daug galvojau apie savo išgyvenimus, pakilimus ir nuosmukius, apie kai kuriuos žmones... Ir, mano nuostabai, tie apmąstymai man padėjo priimti keletą svarbių sprendimų, kurie mane pakeitė į gerą.

Kitą saulėtą rytą, einant į stotelę, iš mano veido neblėso šypsena. Laukdama autobuso, per ausinuką klausiausi savo mylimiausios muzikos ir, iš tiesusi ranką, sugavau keletą iš lėto krentančių snaigių.

Tą akimirką supratau, kad tie priimti sprendimai padarė mane laimingą ir laisvą. Jaučiausi pakylėta, o svarbiausia tai, kad visos tos teigiamos emocijos iki šiol nepradingo, jos vis dar su manimi. O juk viskas prasidėjo nuo paprasčiausio filmo!

Taip iki šiol ir nerandu atsakymo, kas mane paskatino pažiūrėti „Saulėlydį“, teigiamai pakeitusį mano gyvenimą. Gal taip ir liksiu be atsakymo, nes tai kažkas mums per daug nesuvokiamo? Gal tai iš tikrųjų likimas, kuris nujautė, kad man reikia pokyčių ir kad aš jų savarankiškai neatrasiu? Gal...

Žinau tikrai – kad ir kas tampytų mūsų gyvenimo virvutes – ar tai būtume mes patys, ar likimas – reikia pasinaudoti visomis pasitaikančiomis progomis!

Gyvenimas tik vienas ir jis yra per trumpas pykčiui, pavydui ar neapykantai. Jis per trumpas, jog užuot siekę savo tikslo ir svajonių išsipildymo, gyventume mums kažkieno kito primestą gyvenimą.

Manau, svarbiausia tikėti ir pasitikėti savimi, tuomet jokie netikėtumai negalės išmušti mūsų iš vėžių. Ir nesvarbu, kas daro įtaką mūsų gyvenimui ir ateičiai, svarbiausia – sugebėti tai priimti ir tuo pasinaudoti.