Rimantas Kaukėnas: „Pianigiani stengiasi viso mačo metu išlaikyti aukštą žaidimo tempą“

36 metų 192 cm ūgio gynėjas puikiai pažįsta tiek šį strategą, tiek Pietro Aradori, tiek Luigi Datome'ą, su kuriais kartu gynė Sienos klubo garbę.

„Draugai iš Italijos dar patraukia per dantį, klausdami, už ką sirgsiu – lietuvius ar italus (juokiasi – Red.)“, – šyptelėjo Kaukėnas.

Tinklalapis „BasketNews.lt“ su vilniečiu kalbėjosi apie Lietuvos rinktinės dvikovą ketvirtfinalyje, pasiruošimą naujam sezonui bei paramos fondo veiklą.

Gynėjai – dešinioji trenerio ranka

– Kokį jums įspūdį paliko Lietuvos rinktinės žaidimas antrame Europos čempionate etape? – tinklalapis „BasketNews.lt“ paklausė Kaukėno.

– Labai gerą. Patys matote, jog komandos žaidimas tik gerėja. Taip ir turėjo būti, nes visi dvylika rinktinės žaidėjų gali tikrai gerai sužaisti. Galbūt truputį sunkiau įsivažiuoti buvo Donatui Motiejūnui ir kitiems jaunesniems žaidėjams.

Bet iš dalies dar geriau, kad jie reikiamą sportinę formą įgijo dabar. Čempionatą laimės ta komanda, kuri bus šviežesnė, turės ilgesnį žaidėjų suoliuką bei išvengs traumų.

– Jūs Italijoje praleidote septynerius metus bei dirbote kartu su Pianigiani. Kaip galėtumėte apibūdinti jo krepšinio filosofiją?

– Pianigiani visuomet stengiasi išnaudoti stipriąsias kiekvieno žaidėjo puses ir kreipia dėmesį į visas detales. Taip jis suteikia savo auklėtiniams pasitikėjimo. Tai treneris, kuris prieš rungtynes gerai motyvuoja savo krepšininkus.

Jo treniruojamos komandos dažniausiai remiasi gynėjais, nori viso mačo metu išlaikyti aukštą žaidimo tempą bei agresyvų krepšinį. Italijos rinktinė aiškiai skiriasi nuo šalies klubinių komandų, nes jose dominuoja legionieriai, bet, manau, braižas turėtų išlikti toks pat.

– Mūsų stiprioji pusė yra priekinė linija, o italams tai yra Achilo kulnas. Ar toks skirtingas abiejų komandų žaidimo stilius bus parankesnis Lietuvai?

– Lietuvos rinktinės aukštaūgiai nėra tokie lėti. Jie – gana mobilūs, ypač aikštelėje turint Joną Valančiūną ir Motiejūną. Todėl nemanyčiau, kad mums bus nepatogu stabdyti varžovų gynėjus. Tiek Linas Kleiza, tiek Mindaugas Kuzminskas puikiai gali susitvarkyti su šia užduotimi.

– Kaip patartumėte prieš italus žaisti Lietuvos rinktinei?

– Nenoriu nieko patarinėti, nes komanda turi savo žaidimo planą bei braižą. Jie žino geriau, nei aš, nes mačiau ne visas rinktinės rungtynes. Vyrai žaidžia labai gerai, tad tiesiog reikia išnaudoti savo stipriąsias puses ir tiek.

– Ar pasikalbate su savo draugais italais apie šią dvikovą?

– Kažkiek. Ką sako? Bus sunkios rungtynes ir tiek (juokiasi – Red.). Žaidžiame prieš stiprią komandą, kuri turi ūgio pranašumą. Dar patraukia per dantį, klausdami, už ką sirgsiu – lietuvius ar italus (juokiasi – Red.).

Sezonui ruošiasi Švedijoje

– Kaip sekasi ruoštis naujam sezonui?

– Sportuoju Švedijoje su vietine komanda – Solnos „Vikings“. Laukiu pasiūlymo, kuris bus tinkamas man bei mano šeimai. Šiuo metu tik palaikau sportinę formą.

– Rugsėjis jau eina į pabaigą, o jūs vis dar neturite komandos. Ar tai negąsdina?

– Neturiu, ką dabar darysi? (Juokiasi – Red.).

– Ar praeityje buvo panašių tarpsezonių, kuomet taip ilgai būdavote be kontrakto?

– Panaši situacija susiklostė 2003 metais, kuomet po ilgo laukimo nusprendžiau tęsti karjerą Vokietijoje (Bonos „Telekom Baskets“ ekipoje, – Red.). Suprantu, jog man jau nebe 18 metų, tad nenoriu važiuoti bet kur, kad tik galėčiau rungtyniauti. Norisi žaisti normalų, gerą krepšinį.

– Ar su kuo nors vedate derybas?

– Tik kalbos. Kažko rimtesnio nėra.

– Buvo pasirodę pranešimų, kad vedate derybas su Sienos „Montepaschi“. Kiek jose tiesos?

– Tikrai kalbėjome, bet nesusitarėme. Nesuėjo galai ir tiek.

Klubas laikė per prievartą

– Gegužės pabaigoje, duodamas interviu „BasketNews.lt“, minėjote, jog per pastaruosius 17 mėnesių turėjote vos vieną laisvą savaitę. Kaip atostogos šią vasarą?

– Šiais metais turėjau tris mėnesius (juokiasi, – Red.). Pasikeitimai kaip reikiant. Atostogos – geras dalykas, patiko. Jų tikrai trūko, nes reikėjo pailsėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Nesu jaunas, tad turiu šiek tiek saugotis, bet kol kas stabdžių nejaučiu. Tai ir yra problema (juokiasi, – Red.).

– Kaip vertinate tokį banguotą praėjusį sezoną?

– Vertinčiau nei šiaip, nei taip. Sezono pradžia buvo tikrai gera, tačiau po Naujųjų metų dėl visiems suprantamų priežasčių iš tiesų norėjau palikti komandą. Klubas nelabai gražiai pasielgė, manęs neišleisdamas. Nepaisant to, stengiausi išlikti kuo profesionalesnis. Gyvenimas tęsiasi. Kaip bebūtų, džiaugiuosi, kad užbaigėme sezoną, nors „Žalgiriui“ finansiškai tikrai buvo nelengva. Tikiuosi, jog viskas išsispręs. O sezonas galėjo būti daug geresnis, juk tokią sudėtį buvome surinkę.

– Po Londono olimpinių žaidynių pareiškėte, jog baigiate karjerą rinktinėje. Ar esate patenkintas, kaip jus, Darių Songailą ir Šarūną Jasikevičių pakeitė jaunoji karta – Kuzminskas, Motiejūnas bei arti rinktinės slenksčio buvę Adas Juškevičius ir Vytenis Čižauskas?

– Aišku. Vyrai gerai žaidžia, ko daugiau norėti? Anksčiau ar vėliau krepšininkai turi keistis, nes nepakeičiamų nėra. Pasikeitimais patenkinti ar ne, turėtų spręsti krepšinio specialistai, treneriai bei LKF. Manau, kad reikia tik džiaugtis ir dėkoti vyrams.

Atkreipia dėmesį į problemas

– Prieš pusantrų metų įkūrėte paramos fondą. Ar šis žingsnis pateisino jūsų lūkesčius?

– Paramos fondas užima tikrai daug laiko bei reikalauja nemažų finansų. Jis tikrai pateisino mano lūkesčius. Visgi svarbiausi man yra atsiliepimai iš vaikų bei jų tėvelių. Žingsnis po žingsnio stengiamės augti.

– Kokie artimiausi paramos fondo planai?

– Norime tęsti savo pradėtus projektus. Norime tęsti savo rengiamus mažus koncertus kiekvieną birželio mėnesį, bendradarbiavimą su „Vilniaus maratonu“, Kauno donorystės organizacija. Taip pat palaikome glaudžius ryšius su Kauno klinikų onkologijos skyriumi ir stengiamės jam padėti, kuo tik galime.

– Kaip sekėsi sekmadienį bėgti Vilniaus maratone?

– Gerai. Kartu sujungėme dvi akcijas – kaulų čiulpų donorystę bei mūsų pagalbą sunkiai sergantiems vaikams. Tuo pačiu prabėgome maratoną bei atkreipėme visų dėmesį į šias problemas. Norėjome parodyti, kad nedaug ką darant galima kažkam padėti, nes tokių problemų yra nemažai. Tai buvo pirmas mūsų žingsnis. Džiaugiuosi, jog prie šios prevencijos prisijungė daug žmonių. Visi tikrai gerai praleidome laiką. Manau, tęsime bendradarbiavimą su „Vilniaus maratonu“ ir toliau.