Komentaras: Pamirškite savo ego

Vienybę.

Tai antrąjį kvėpavimą suteikianti jėga, kurios šiais metais labiausiai pasigendu galvodamas apie Lietuvos komandą.

Juk visi jaučiate, kad mūsų rinktinei kažko trūksta. Dabar pagalvokite, ar tą kažką galima pakeisti žodžiu, įrašytu antrojoje pastraipoje?

Makedonijos krepšininkai spinduliuoja paprastumu ir aikštėje, ir už jos ribų. Žaidėjas ar kuris nors personalo darbuotojas, sutikęs krepšinio federacijos vadovą ar prezidentą, pokalbį pradeda tiesiog: „What‘s up?“

Kreipiniai „direktoriau“, „vadove“, „jūs“ – užmiršti. Delegacijoje jokių užriestų nosių ir kvailų žvaigždžių statusų.

Makedonai patys neslepia Senąjį žemyną sudrebinusias pergales pasiekę dėl savo VIENYBĖS.

Jau pirmosiose Europos čempionato rungtynėse juos palaikė daugiau nei 1 tūkst. aistruolių. Šį savaitgalį už savo numylėtinus Jesenicėje kumščius laikys per 3 tūkst. makedonų.

Per mačo su Juodkalnija ilgąją pertrauką makedonų rinktinės atstovas spaudai kieme rūkė cigaretę ir daužėsi krūtinę sakydamas, jog komanda – jo širdyje.

Tai įvyko iš karto po to, kai pasiaukojančiai žaidęs Pero Antičius griūdamas perdavė kamuolį komandos draugui. Po jo tritaškio krūtinę mušėsi net Bo McCalebbas.

Panašu, pats McCalebbas pasimiršta esąs amerikietis. Vienybė legionierių verčia jaustis tokiu pačiu – makedonu.

Dar nė karto nemačiau himną giedančių neapsikabinusių šios rinktinės krepšininkų. Sutinkate, kad tai dar vienas vienybės pavyzdys?

Laimėjo ar pralaimėjo juodkalniečiams, šiame kontekste tai ne taip svarbu.

Vakar lietuvių dvikovoje su serbais jau mačo pradžioje vienas epizodas pademonstravo tai, ko lietuviams šiemet trūksta.

Kai Jonas Valančiūnas bandė ištraukti kamuolį iš užribio ir išgriūvo už reklaminio stendo, padėti atsikelti suskubo vos vienas komandos draugas.

Į medalius Lietuvos rinktinė pretenduodavo ne taip. Anuomet prie nugriuvusio krepšininko pribėgdavo visi keturi.

Tarsi nutolęs nuo komandos atrodantis Donatas Motiejūnas pirmajame mače sėdėjo pačiame atsarginių žaidėjų suolelio gale. Ne Jono Kazlausko, o savo sprendimu.

Neretai susidaro įspūdis, kad jis apskritai atsiskyręs nuo komandos. 

Lyderis ne tik moka, bet ir paverčia kitus geresniais nei jie yra. Neleidžia abejoti savo sprendimais, jėgomis.

Norėtume, kad juo būtų geros savybės – pasitikėjimo savimi – nestokojantis Linas Kleiza, bet...

Po vieno iš brolių klaidos Kleiza turėjo kelis pasirinkimus: bandyti užvesti ir motyvuoti nenuleisti rankų arba keiktis bei aprėkti.

Ar eilinį kartą nesitvardęs Kleiza sustiprino tarpusavio ryšį su broliu aikštėje? Turbūt ištarėte „ne“.

Krepšinio istorijoje titulus laimėdavo ir komandos, kurios nebūdavo vieningos. Tačiau jos turėdavo išskirtinius talentus kaip Kobę Bryantą ar Michaelą Jordaną.

Ryškiausia lietuvių žvaigžde vadinamas Valančiūnas į silpnesnių komandų krepšį be problemų sumeta po dvidešimt taškų.

Kai jo rezultatyvumo reikia svarbiame mače, pavyzdžiui su serbais, Jonas kažkur dingsta. Vakar į krepšį jis metė vos vieną kartą!

Mes neturime aiškaus lyderio, todėl pats laikas pamiršti ego ir pradėti elgtis taip, kaip visada elgdavosi Lietuvos rinktinės.

Maži dalykai iš tikrųjų yra dideli. Liežuvis vis dar nesiverčia Lietuvos komandą lyginti su tvirtu kumščiu.

Galbūt stipresnis ryšis aikštėje atsiras tada, kai kai kurie krepšininkai taps paprastesni savo mintyse?