Kas vyksta euro zonoje - ir ko laukti?

Euro zonos šalių ekonomika šiemet toliau traukėsi. Anot ekonomistų, į recesiją pateko ir antroji pagal dydį šalis – Prancūzija, o iš didžiųjų valstybių tik Vokietija išvengė nuosmukio, tačiau ir jos ūkis augo ne taip sparčiai, kaip buvo tikėtasi. Taip LRT radijui tvirtina „Swedbank“ vyriausiasis analitikas Nerijus Mačiulis ir pastebi, kad, net ir esant blogoms ekonominėms bei politinėms naujienoms, Europos valstybių obligacijos ir įmonių akcijos brangsta.

Kaip tai paaiškinti ir kokią artimiausią perspektyvą mato ekonomistai? Pašnekovai – „Swedbank“ vyriausiasis analitikas Nerijus Mačiulis ir Lietuvos finansų maklerių asociacijos prezidentas Marius Dubnikovas. 

Pone Mačiuli, pastaruoju metu iš Europos gauname daugiau neigiamų nei teigiamų žinių. Daug kalbėjome apie Pietų Europos ūkių problemas, neseniai teko spręsti finansines Kipro problemas. Dabar pranešama ir apie Prancūzijos recesiją bei ne taip, kaip tikėtasi, augančią Vokietijos ekonomiką. Taigi kurių euro zonos šalių ūkiai kelia daugiausia nerimo? Ar išties tik Vokietija išvengė nuosmukio?

N. Mačiulis: Visas regionas apimtas gana didelio nuosmukio, o labiausiai pažeistos Pietų Europos valstybės. Matome, kad jau ir centrinės, stipriosios valstybės praktiškai nebeauga, – Vokietijos ekonomika pirmą šių metų ketvirtį paaugo tik 0,1 proc. Tai akivaizdi stagnacija, apimanti ir kitas Europos valstybes. Kol kas, vertindami kitus makroekonomikos rodiklius, teigiamų tendencijų nematome.

Taip pat yra nemažai neigiamų politinių naujienų. Politiniai procesai taip pat turėtų kelti nerimą, nes, pvz., metų pradžioje Kipras buvo gelbėjamas nesklandžiai, ir tai sukėlė nemažai nerimo finansų rinkose. Iškyla abejonių dėl Slovėnijos ateities – jai turbūt irgi prireiks Europos pagalbos. Portugalijos Konstitucinis Teismas pareiškė, kad šių metų biudžeto taupymo priemonės prieštarauja Konstitucijai ir turi būti atšauktos.

Kadangi nėra nei politinio, nei ekonominio progreso, keistai atrodo šiek tiek brangstančios akcijos ir obligacijos, kurios rodo rinkos dalyvių pasitikėjimą ir tikėjimą Europos ateitimi.

Pone Mačiuli, kokia visos euro zonos perspektyva, jeigu tik viena Vokietija išlieka tvirta, ir tai santykinai, nes jos ūkis pastarąjį ketvirtį augo ne tiek, kiek tikėtasi?

N. Mačiulis: Per trumpą laikotarpį didelių proveržių tikėtis negalime, dar dauguma valstybių vykdo vadinamąsias fiskalinės konsolidacijos priemones, t. y. mažina biudžeto išlaidas, kai kuriais atvejais didina mokesčius, o tai reiškia, kad bent jau šiemet vis dar išliks neigiamas poveikis BVP augimui. Jei kalbame apie ilgesnį laikotarpį, manau, kad finansų rinkos signalizuoja apie teigiamas tendencijas, nes brangstančios akcijos ir obligacijos rodo, kad tikimybė, jog Europą apims dar gilesnė recesija ir kitais metais nepavyks įveikti nuosmukio, yra vis mažesnė.

Žinoma, brangstančios akcijos ir obligacijos iš dalies susijusios su tuo, kad centrinių bankų vykdoma ekspansinė pinigų politika sukuria daug pinigų, ir jų kaina labai maža. Investavimo alternatyvų nėra, bet faktas, kad šiuo metu investicijos nukreiptos į Europą, rodo, jog investuotojai nebijo labai dramatiško scenarijaus ir nemano, kad Europos ateitis kabo ant plauko.

Dar vienas ir Lietuvai labai svarbus aspektas yra tas, kad Prancūzija ir Ispanija, negalinčios pasiekti savo fiskalinės konsolidacijos tikslų, t. y. nesugebančios sumažinti biudžeto deficito iki 3 proc. BVP, greičiausiai gaus daugiau laisvės, ir tie tikslai bus atidėti dar bent dvejiems metams. Tai reiškia, kad blogiausias fiskalinės konsolidacijos išlaidų biudžeto mažinimo laikotarpis praeityje. Manau, kad tai taip pat suteikia nemažai pasitikėjimo rinkos dalyviams.

Pone Dubnikovai, Europos centrinis bankas rekordiškai sumažino bazinę palūkanų normą iki 0,5 proc. Kaip tai galima paaiškinti ir kokią perspektyvą matote jūs?

M. Dubnikovas: Tokie veiksmai rodo, kad siekiama skatinti ekonomikos plėtrą dar pigesniais negu iki šiol pinigais, leisti lengviau skolintis tiek įmonėms, tiek namų ūkiams, kad jie investuotų į verslą ir stengtųsi uždirbti. Šiuo metu Europos centrinis bankas sudarė tam tikrų galimybių vėl šiek tiek pabrangti obligacijoms ir verslui lengviau gauti pinigų.

Pone Mačiuli, esate sakęs, kad keičiasi Europos centrinio banko vaidmuo, ir tai iš dalies leidžia ramiau vertinti euro zonos ekonomikas. Kodėl ramiau? Kaip keičiasi tas vaidmuo?

N. Mačiulis: Lūžis turbūt įvyko praėjusių metų rugsėjį, kai Europos centrinis bankas pirmą kartą įsipareigojo centrinėje rinkoje neribotai pirkti euro zonos valstybių obligacijas, jeigu kažkurios valstybės paprašys pagalbos. Iš esmės buvo suteikta garantija, kad nė viena valstybė neatsidurs tokioje situacijoje, kai nebegalės pasiskolinti ar jos skolinimosi kaina pakils iki per aukšto netvaraus lygio.

Po šio sprendimo pradėjo mažėti valstybių skolinimosi kaina, nors Europos centrinis bankas į apyvartą neišleido nė vieno papildomo euro ir tam visiškai neskyrė pinigų. Tačiau vien toks įsipareigojimas investuotojams leido manyti, kad turbūt blogiausia – praeityje. Taip pat buvo imtasi ir kitų papildomų priemonių, pvz., bazinės palūkanos, už kurias skolinamasi iš centrinio banko, sumažintos iki žemiausio lygio istorijoje.

Dar vienas labai svarbus sprendimas – indėlių palūkanos (tai, ką Europos centrinis bankas moka komerciniams bankams už laikomus pinigus) buvo sumažintos iki 0 proc., t. y. komerciniai bankai visiškai nebegauna palūkanų. Europos centrinio banko prezidentas užsiminė, kad tos palūkanos ateityje gali būti ir neigiamos – taip euro zonos komerciniai bankai ne laikytų lėšas Europos centriniame banke, o kredituotų smulkųjį ir vidutinį verslą.

Taigi tikėtina, jog dar šiemet Europos centrinis bankas pasiūlys priemonių, kad komerciniai bankai galėtų lengviau skolinti, o smulkios ir vidutinės įmonės – lengviau pasiskolinti. Tokiu būdu būtų skatinama visos Europos ekonomika. Tai būtų labai svarbus proveržis. Europos centrinis bankas (istoriškai jis pasiekė tik vieną tikslą – stabilizavo kainas) šiuo metu sprendžia daug daugiau uždavinių ir stengiasi, kad padidėtų kreditavimas, išaugtų pasitikėjimas euro zonos valstybėmis. Būtent dėl to šiai institucijai tenka svarbiausias vaidmuo Europoje.

Pone Dubnikovai, kokia galima konkreti Europos centrinio banko tokio sprendimo nauda euro zonos šalims? Kurioms šalims tai padėtų ir kada būtų galima tikėtis proveržio?

M. Dubnikovas: Pagrindinis dalykas tas, kad valstybės nesusidurs arba neturėtų susidurti su problemomis refinansuoti savo skolą. Šiuo metu didžiausia rizika kyla pietinėms valstybėms ir Prancūzijai, ir jos, be abejo, iš to gaus daugiausia naudos. O jeigu pinigų kaina sumažėja, naudos gauna ir kitos valstybės, pvz., ir geriausiai atrodanti Vokietija: nors šalies eksportas juda į priekį, dar atsiranda paskata naudotis pigiais pinigais.

Kas dar gali keistis? Vertybinių popierių ir akcijų rinka signalizuoja, kad investuotojų noras rizikuoti gerokai padidėjo, todėl jie eina į akcijų rinką – obligacijas keičia į akcijas. Šio proceso dar labai stipriai nematyti, nes obligacijos nepinga, bet pačios akcijos brangsta ganėtinai stipriai. Gegužės mėnesį buvo tikėtasi tam tikro stabtelėjimo arba ramesnės prekybos, tačiau taip neįvyko, o akcijos stipriai pabrango.

Pakito ir rizikingų akcijų, tokių kaip finansų įstaigų, padėtis: pagrindinių bankų („Deutsche Bank“, Didžiosios Britanijos „Barclays“) akcijos per paskutines kelias savaites pabrango daugiau nei 10 proc. Tai rodo, kad investuotojai nusiteikę agresyviau ir, ko gero, po šešių aštuonių mėnesių makroekonomikos srityje bus daugiau teigiamų naujienų.

Pone Mačiuli, kol kas pakanka blogų ekonominių ir politinių naujienų, tad kaip atrodo Lietuvos ir Latvijos siekis prisijungti prie euro zonos?

N. Mačiulis: Lietuvos ir Latvijos ketinimas prisijungti prie euro zonos atrodytų keistai tik tuo atveju, jeigu euro zonos, kaip bendros pinigų sąjungos, ateitis būtų labai abejotina, t. y. jeigu jaustume, kad po kelerių metų euro, kaip bendros Europos valiutos, gali nelikti. Tokia rizika atrodė gana reali 2011 m. pabaigoje, bet šiuo metu ji daug mažesnė.

Žinoma, negalime atmesti tokio scenarijaus, nes Europoje didėja nepasitikėjimas ne tik euru, bet ir visa Europos Sąjunga. Apklausos Ispanijoje, Italijoje, netgi Prancūzijoje rodo, kad vis didesnė dalis gyventojų nemato iš Europos naudos. Turbūt tai viena iš priežasčių, dėl ko tiek Vokietija, tiek Europos centrinis bankas daug atlaidžiau žiūri į taupymo priemones ir pietinėms Europos valstybėms leidžia lengviau atsikvėpti, pasiūlo pigesnių pinigų, lengvesnes skolinimosi sąlygas – taip siekiama, kad baigtųsi gana ilgai užsitęsęs ekonomikos nuosmukis ir sumažėtų rizika Europai suskilti.

Taigi dramatiškas scenarijus, kai kažkuri valstybė nuspręs pasitraukti iš euro zonos, galimas, nes gyventojų nuomonė svarbi – netgi didžiosios valstybės pradeda kalbėti apie tai, kad reikia referendumo, ar gyventojai nori likti euro zonoje. Problema ta, kad dažnai didelė dalis gyventojų ne visai suvokia ir negali lengvai įvertinti, kokia bendros pinigų sąjungos ir Europos Sąjungos ekonominė nauda valstybei. O akademiniai tyrimai rodo, kad visos valstybės, prisijungusios prie šių sąjungų, ilgai turėjo naudos. Yra tik trumpalaikių svyravimų, nuokrypių, dėl kurių dabar gyventojai patiria didelį nuosmukį, nedarbą.

Pone Dubnikovai, ką apie Lietuvos ir Latvijos siekį prisijungti prie euro zonos manote jūs?

M. Dubnikovas: Litas vis tiek yra susietas su euru, o neprisijungę prie euro zonos neturime galimybės naudotis visais mechanizmais. Labai tikėtina, kad, prisijungus prie euro zonos, palengvėtų valstybės skolos administravimas, galbūt sumažėtų ir taip mažos palūkanos.

Žinoma, mes turėtume prisidėti prie paramos instrumentų, bet euro zona yra solidarumo zona – šalys gali ir gauti, ir suteikti paramą. Mes susitvarkėme ekonomiką, todėl tikrai neturėtume vengti stoti į euro zoną, kad kažkiek prisidėtume prie pietinių valstybių pagalbos programos.

N. Mačiulis: Noriu pridurti apie skolinimosi kainą. Situacija labai akivaizdi: kai Latvija patenkino visus Mastrichto kriterijus ir tapo aišku, kad prisijungti prie euro zonos techninių kliūčių nebėra, jos skolinimosi kaina sumažėjo vienu procentiniu punktu, nors prieš tai Latvija skolinosi už tokią kainą, kaip ir Lietuva. Taigi nauda tikrai apčiuopiama.

M. Dubnikovas: Euro zonos buvimo arba nebuvimo klausimas šiuo metu labai menkas, nes ir probleminėms valstybėms, nusprendusioms išstoti iš Europos Sąjungos, bėdų tik padaugėtų. Taigi rizika teorinė ir šiandien mes ryžtingai turime vykdyti įsipareigojimus, kuriuos prisiėmėme stodami į Europos Sąjungą.