Tragikomiškas mūšis dėl 30 eurų

Tragikomiškas mūšis dėl 30 eurų

Trišalė taryba - profsąjungų, darbdavių ir Vyriausybės atstovai - teikėsi kelias dienas posėdžiauti dėl gyvybiškai svarbaus valstybinio klausimo. Tarsi posėdžiautų Valstybės gynimo taryboje ar vaduotų tailandiečius vaikus iš liūčių apsemto urvo. Betgi ne. Gyvybiškai opusis klausimas - kiek siūlyti padidinti minimalią mėnesinę algą. Iki 420 eurų ar iki 450 eurų.

Ir taip aišku, jog mažesnę algą siūlo darbdaviai, o didesnę - centrinių profesinių sąjungų atstovai. Nors originaliau būtų, jei elgtųsi atvirkščiai, bet Lietuvoje joks darbdavys nėra atvirkščias. Jis įkyriai taisyklingas ir todėl įkyriai nuobodus. Nieko originalaus. Pliekiasi dėl kiekvieno cento. Kad tik per daug savo tautiečiams neduotų. Dar nusipirks papildomą kilogramą mėsos ir išpuiks. Nes stebint tas Trišalės tarybos diskusijas, batalijas iš šalies, apima homeriškas juokas. Rimti vyrai ir moterys faktiškai pliekiasi dėl 30 eurų. Duoti 30 eurų daugiau ar neduoti. Negi dėl 30 eurų tinka taip kovoti, tarsi prie Termopilų, Vaterlo ar Stalingrado. Tai, atsiprašau, tragikomiška. Netgi gėdinga. Nes kasdien augant kainoms, už tiek pinigų gali nusipirkti tik 1 kg jautienos išpjovos. Ir liks tik 2 eurai. Įgyvendinti asmeninėms fantazijoms. Pvz., vaikui nupirkti porciją ledų ar šokoladuką.

Lietuvoje Trišalė taryba turėtų posėdžiauti slapta. Davusi tylėjimo įžadus. Kaip konklava, renkanti popiežių. Patalpoje su garso nepraleidžiančiomis sienomis. Iš anksto atėmus mobiliuosius telefonus bei kitas garsų įrašymo priemones. Nes gėdinga tokias batalijas dėl 30 eurų protokoluoti ir palikti istorijai. Kad mūsų ainiai kada nors aptiktų archyvuose dokumentą, kaip lietuviai, vos atlingavę jubiliejinę Dainų šventę, dėl 30 eurų derėjosi. Maždaug taip. Ai, tiems žmogeliams per daug duoti negalima. Pakaks ir 420 eurų. Lietuvybei bei „dūšelės“ sveikatai išsaugoti. Sakote, išsibėgios? Visai lietuvių neliks? Na, ir kas? Vis vien kada nors parsivešime. Kaip brolius Biržiškas.

Kai stojome į Europos Sąjungą, mūsų minimali mėnesio alga tesiekė 195 eurus. Bet ir dabar su savo kilstelėjusiu minimumu, tačiau beprotiškai kylančiomis kainomis, atrodome kaip išgyvenimo šou ekstremaliomis sąlygomis dalyviai. Net arabai mūsų išgyvenimo šou neatlaiko. Na, ir suvaidink, kad nori, tą vienybę su Europa, su Tauta, jei žmogus, gaunantis lietuvišką algą, savaime tampa visišku vienišiumi. Net savo giminių baidosi. Kad netyčia užgrius, o šaldytuvas - tuščias. Nes kur tik eisi - į kiną, teatrą ar draugo gimtadienį - visur teks leisti pinigus. O jų nėra. Tad telieka namie sėdėti ir medituoti. Kol už skolas elektros neišjungė. Ekonomistai teigia, jog gamybą skatina vartojimas. Bet koks. Netgi padidėjęs tik vos 30 eurų. Tačiau atrodo, jog darbdaviai visai nesuinteresuoti, kad piliečiai daugiau vartotų ir taip skatintų prekių apyvartą. Veikia kažkokie kiti, ne ekonominiai dėsniai. Man - kuo daugiau, tau - kuo mažiau. Tačiau apsimeskime, jog sąžinės ramios. Ir vienybė te žydi

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder