Paveldas: vieni sako, kad restauruoja, kiti mato naujas statybas

"Netikiu žmonių naivumu, kad šiaip praleistų tokius projektus... Mano galva, tai - paprasta statyba, tik su restauracijos įkainiais", - piktinasi Agluonėnų gyventojas Jonas Čepas.

Jis kartu su dar keliais Agluonėnų bendruomenės atstovais stojo į kovą, kad minėta etnografinė sodyba nevirstu elementaria kaimo turizmo sodyba - su plastikiniais langais bei iš prekybos centro pirktais durų vyriais ir apkaustais.

Projekto vykdytojai savi ruožtu ginasi, esą viskas daroma pagal galiojančius teisės aktus.

Sovietiniais laikais išsaugojo

Agluonėnuose esančios etnografinės kaimo sodybos restauracija prasidėjo šiais metais. Nors, pasak J. Čepo, vietiniai gyventojai esą nelabai suprato, kam to reikia, nes pastatai nebuvę labai suvargę, vis gi tikėdamiesi, kad visi pastatai išliks tokie, kokie buvo, tik bus šiek tiek paremontuoti, - tam neprieštaravo. Juolab kad sodybai restauruoti buvo pritrauktos užsienio šalių fondų lėšos.

"Tačiau kai mes pamatėme, kad vadinamieji restauratoriai visiškai nugriovė legendinį Agluonėnų klojimo teatrą ir vietoje jo pastatė visiškai naują pastatą, - supratome, kad privalome apsaugoti kitus sodybos pastatus", - tikino J. Čepas.

Gargždų krašto muziejaus interneto svetainėje skelbiama, kad etnografinės sodybos klojimas, kaip ir gyvenamasis namas, statyti 1898 m. Klojimo teatras Agluonėnuose veikia nuo 1983 metų, kai etnografinę sodybą įsigijo kolūkis ir ji buvo sutvarkyta. Darbams vadovavęs pats J. Čepas prisiminė, kad anuomet sodybai sutvarkyti buvo išleista per 10 tūkstančių rublių ir buvo stengiamasi išsaugoti visą pastatų autentiką.

"Sovietiniais laikas stengėmės viską išsaugoti ir palikti ateities kartoms. O dabar - pasiima milijonus restauracijai ir ramia sąžine viską griauna ir stato iš naujo. Tai ką mes savo vaikams ir anūkams paliksime - naujas statybas?" - pyko J. Čepas.

Stogus saugo bendruomenė

Pasak jo, etnografinė sodyba kurį laiką priklausė seniūnijai ir buvo gana neblogos būklės, prieš 10 metų buvo pakeisti nendriniai stogai. Tačiau 2006 metais sodybą perėmė Gargždų krašto muziejus. Tuomet ir buvo nuspręsta sodybą restauruoti.

Agluonėnų bednruomenė džiaugiasi, kad bent etnografinėje sodyboje esantis gyvenamasis namas nebuvo nugriautas, o restauruojamas stengiantis išsaugoti kuo daugiau autentikos.

Bendrovės "Paulens &CO" vadovas Vytautas Paulionis parengė projektą "Agluonėnų etnografinės sodybos restauracija ir pritaikymas viešosioms kultūros ir bendruomeninės veiklos reikmėms".

"Šio projekto esmė - jokio paveldo čia nėra ir nebuvo. Viską nugriauti ir pastatyti naujai, naujomis medžiagomis. Gargždų krašto muziejaus vadovybė pritarė tokiam projektui, bet bendruomenė pasipriešino. Galų gale buvo sutarta, kad techninis projektas bus keičiamas darant darbo projektą", - pasakojo J. Čepas.

Tačiau, anot jo, vasaros pradžioje atvažiavo konkursą laimėjusios UAB "Pamario restauratorius" darbuotojai ir ilgai nelaukę nugriovė legendinį klojimo teatrą - neliko net pamatų. Be to, sunaikino visas tvarto medines konstrukcijas, paliko tik molines sienas, nuvertė raudonų plytų rūsio fasadą.

J. Čepas su kitais Agluonėnų bendruomenės atstovais išsigando, kad nebūtų visiškai sunaikinti nendriniai stogai bei klojimo teatro medinės konstrukcijos ir paprašė, kad autentiškas detales leistų pasiimti. Restauratoriai tam neprieštaravo, nes klojimas buvo statomas iš visiškai naujų medžiagų. Pasak J. Čepo, esą nepanaudota nė viena autentiška detalė.

J. Čepas parsivežė visų pastatų nendrinius stogus ir išlikusias klojimo medines konstrukcijas prie savo sodybos ir saugo jas, tikėdamasis, kad restauratoriai praregės ir suvoks, kad išlikusios konstrukcijos turi išlikti etnografinėje sodyboje.

Naujos statybų tradicijos

"Statant naująjį klojimo teatrą pamintos visos liaudies statybos tradicijos. Vien tai, kad dalis grindų išklota klinkerinėmis plytomis, kurios Lietuvoje atsirado gal prieš 10 metų, kelia juoką. Kaip ir tai, kad klojimo konstrukcijos, gegnės sujungtos varžtais. Labai įdomiai išspręstas klojimo teatro apšvietimas - dviem eilėm sukabintos dienos šviesos lempos. Klojimo teatro autentikos čia neliko nė kvapo", - apgailestavo J. Čepas.

Jam antrino ilgametis klojimo teatro režisierius Augustinas Šutkus.

"Juk sename pastate kiekviena detalė svarbi ir brangi. O jie dabar eina kaip tankai ir viską griauna. Dar neteko dirbti naujajame pastate, bet akivaizdu, kad legendinio Agluonėnų klojimo teatro dvasia - sunaikinta", - nauju klojimo teatro pastatu nesidžiaugė A. Šutkus.

Anot J. Čepo, toks pat likimas neva būtų laukęs ir sodyboje esančio gyvenamojo namo. Agluonėnų bendruomenė sudarė priežiūros komisiją, kuriai atstovauja J. Čepas, A. Šutkus bei Kęstutis Sinskas. Jie kreipėsi pagalbos į visas galimas instancijas, kad kiti sodyboje esantys pastatai nebūtų nugriauti iki pamatų, kaip atsitiko su klojimo teatru.

"Mums pavyko įtikinti restauratorius, kad reikia išsaugoti kiek galima daugiau autentiškų namo detalių ir keisti naujomis tik visiškai supuvusias ir susidėvėjusias. Dabar gyvenamojo namo restauracija vykdoma visiškai pagal kitus standartus. Deja, klojimo teatro niekas nebeatstatys tokio, koks buvo", - sakė J. Čepas.

Greitai nebeatrodys naujas

Tuo metu Agluonėnų etnografinės sodybos filialo vedėja Jūratė Pancerova "Vakarų ekspresą" tikino, kad bendruomenė čia niekuo dėta - gyvenamojo namo restauracija vyksta taip, kaip ir buvo iš anksto numatyta. Esą bendruomenė žinojo ir apie tai, kad klojimo teatras bus naujai perstatytas. Tam leidimą išdavė ir Kultūros paveldo departamentas (KPD).

J. Čepas iš etnografinės sodybos parsivežė nendrinius stogus bei išlikusias kluono konstrukcijas, kurias restauratoriai norėjo išmesti, ir saugo jas prie savo sodybos, tikėdamasis, kad šios detalės dar bus tinkamai panaudotos.

"Jei būtų išlikęs tas pats šimtametis klojimas, - būtų buvusi kita kalba. Dabar gi iš senojo pastato buvo likusi tik kolona ir kelios sijos, kurios buvo beveik virtusios į miltus", - tikino J. Pancerova.

Ji sakė pati telefonu kalbėjusi su sodybos šeimininkės Marės Vytienės įdukra Valtraute-Elena Viržintaite-Staigiene. Ši pasakojusi, kad II pasaulinio karo metu kluonas buvęs perstatytas. Esą sodyboje buvo įsikūrę rusų kareiviai, kurie kluone lentas nuardė ir pasiėmė savo reikmėm. O po karo sodybos šeimininkas Jurgis Brechtas kluoną tiesiog apkalė tokiomis lentomis, kokias rado.

Tačiau ar šie išgirsti faktai leidžia daryti išvadas, kad kluonas buvo visiškai perstatytas, ar tiesiog buvo naujai perkaltos nuardytos lentos, - tikslaus atsakymo J. Pancerova nežinojo.

Pasak jos, nors dabar pastatas ir visiškai naujas, suręstas iš naujų medžiagų, tačiau grįžtama prie istorinės tiesos - pastatas dabar esą atrodo lygiai taip pat, kaip ir buvo pastatytas 1898 metais, taip esą išsaugomas istorinis palikimas, kurį bus galima rodyti ateinančioms kartoms.

"Juk kai būna nuskilusi ąsočio ąselė ar išplyšęs knygos lapas, - restauratoriai jį atkuria ir to neslepia. Taip ir su kluonu. Praeis keletą metų - medis pajuoduos ir nebeatrodys kaip nauja statyba", - agluonėniškius guodė J. Pancerova.

Ji užsiminė, jog buvo galima sodybą konservuoti - pastatus kurį laiką laikyti specialioje palapinėje su specialiomis dujomis. Tačiau esą tai nebūtų atsiėję pigiau nei restauracija, o kiek ilgai tai būtų išgelbėję pastatus, - nežinia.

Tokie įstatymai

Restauracijos projektą rengęs architektas Vytautas Paulionis pasakojo, kad apie šią sodybą yra išlikę labai mažai istorinių duomenų. Pirmieji kadastriniai duomenys užfiksuoti tik 1995 metais. Senuose planuose ji nepažymėta. 1936 m. Rytprūsių planuose sodyba taip pat nepažymėta. Rengiant techninį projektą esą norėta užsakyti istorinę apybraižą, bet istorikai atsisakė, nes apie sodybą faktinių duomenų nerado.

"Mano žiniomis, 1983 metais klojimas buvo rekonstruotas. Negaliu teigti, kad jis buvo visiškai perstatytas, tačiau taip, kaip jis buvo rekonstruotas anuomet, - jį buvo nesaugu eksploatuoti. Be to, KPD parengtame Kultūros paveldo dosjė, kur yra išvardytos vertingos ir saugotinos minėto objekto savybės, nurodyta, kad restauruojant kluoną reikia išsaugoti stogo formą, konstrukcijos tipą ir dangos medžiagiškumą bei pastato tūrį ir konstrukcijos tipą. Taigi nenurodyta, kad reikia saugoti tai, kas yra išlikę - vadinasi, tai visiškai nevertinga", - paaiškino V. Paulionis.

Pasak jo, rengiant projektą būtina vadovautis ir Statybos įstatymu. Kadangi pastatas turėjo būti pritaikytas viešajai paskirčiai turi būti užtikrinta saugi eksploatacija ir privaloma laikytis statinio reikalavimų. Dėl to esą ir atsirado tokių detalių, kurių prieš 100 metų tame pastate ir nebuvo - pavyzdžiui, takeliai, kad galėtų nuvažiuoti invalido vežimėlis.

"Visuomet, kai vyksta restauracija, vyksta įvairūs ginčai. Tad ir čia nieko stebuklingo, kad šitaip atsitiko. Smagu, kad žmonės rūpinasi. Tačiau tikrai šiuo atveju nereikėtų kelti pinigų, asmeninės naudos siekimo temos. Mat lėšos skirtos iš užsienio fondų, o jie tikrai nėra vaikai ir labai griežtai prižiūri, kur naudojami jų pinigai. Nors truputėlį kas nors ne taip - iš karto stabdomas finansavimas. Jei būtume ką nors ne taip padarę, jau seniai būtų kilęs tarptautinis skandalas", - tikino V. Paulionis.

"Taip, tai - puikus naujas statinys, tačiau legendinio Agluonėnų klojimo teatro dvasios nebeliko nė kvapo", - apgailestauja Agluonėnų etnografinė sodybos klojimo teatro režisierius Augustinas Šutkus.

Sodybos istorija

Agluonėnų etnografinė sodyba yra vienas iš nedaugelio išlikusių Mažosios Lietuvos medinės architektūros pavyzdžių.

Tai - tipiška Klaipėdos krašto nedidelio ūkio savininko (iki 10 ha žemės) sodyba.

Seniausi sodybos pastatai - gyvenamasis namas ir klojimas - statyti 1898 m.

Apie 1921-1922 m. gyvenamasis namas perstatytas, 1923 m. pastatytas tvartas, 1938 m. - daržovių rūsys.

Yra žinoma, kad 1921 m. sodybą įsigijo Jurgis Brechtas (1881-1954) ir Marija Jokumaitienė-Brechtienė (1883-1934).

Paskutinė sodybos šeimininkė buvo jų dukra Marė Vytienė. Po jos mirties 1981 m. tuometinio kolūkio pirmininko A. Treigio iniciatyva sodybą nupirko kolūkis.

Atnaujintoje sodyboje 1983 m. atidarytas muziejus.

Etnografinės sodybos kluone nuo 1983 m. įsikūrė Agluonėnų klojimo teatras. 1988 m. čia įvyko pirmasis Lietuvos klojimo teatrų festivalis - krivulė.

Agluonėnų etnografinė sodyba tapo patraukliu kultūros židiniu. Čia rengiami klojimo teatrų vaidinimai, koncertai, parodos, bendruomenės šventės.

Nuo 2006 metų Agluonėnų etnografinė sodyba - Gargždų krašto muziejaus filialas.

Projekto kaina

Agluonėnų etnografinės sodybos restauracijos projekto bendras biudžetas - 1,35 mln. Lt.
Iš jų:
- rangos darbams - 1,06 mln. Lt
- ekspozicinei įrangai ir baldams - 34,9 tūkst. Lt
- paslaugoms (inžinerijos darbų, archeologinių tyrimų, draudimo, audito, administravimo, darbo projekto rengimas) - 241,2 tūkst. Lt
- projekto viešinimui - 12,7 tūkst. Lt

Anuomet - "iš kirvio", dabar - "iš zeimerio"

Prof. Petras BIELSKIS, režisierius, teatrologas, humanitarinių mokslų daktaras, Klojimo teatrų draugijos pirmininkas

Dabar gali mojuot, rėkauti, šūkauti - nieko nebepakeisi. Bet vis tiek skauda širdį, kad nesaugo paveldo. Juk senajame teatre buvo tam tikra aura, įdirbis, dvasia. Ar tikrai reikėjo visa tai sunaikinti? Juk proto didelio nereikia, kad žinotum, jog reikia saugoti palikimą. Nesuprantu, kaip taip gali būti, kad mūsų valstybėje nėra pagarbos tokiems dalykams?

Mano akiai Agluonėnų klojimo teatro pastatas buvo geros būklės, dar 1983-aisias jis buvo pritaikytas teatro reikmėms. Žinoma, anuomet buvo daroma viskas "iš kirvio", o dabar sugalvojo padaryti "iš zeimerio".

"Negalime nusižengti projektui, ne bus sustabdytas finansavimas"

Aldas KLIUKAS, rangovo - bendrovės "Pamario restauratorius" vadovas
Mes tiesiog vykdome projektą, kuris suderintas su visomis reikiamomis institucijomis. Negalime nusižengti projektui, ne bus sustabdytas finansavimas.
O dėl to, kad kaltina, esą naudojame netinkamas medžiagas, galiu atsakyti - mes privalome naudoti tik sertifikuotus gaminius, kitaip negalėsime "priduoti" objekto. Čia nėra jokio kriminalo - tik vieno Agluonėnų gyventojo ir Gargždų krašto muziejaus darbuotojų konfliktas. Tikrai nesinori į jį veltis.