Lie­tu­vos pa­da­li­ji­mas: eu­rais ar li­tais?

Po pen­kių mė­ne­sių už­sie­nie­čiai ga­lės ofi­cia­liai pirk­ti Lie­tu­vos že­mę. Bet už­sie­nie­čiai se­niai val­do ne­ma­žą da­lį Lie­tu­vos. Že­mės sa­vi­nin­kus ir per­par­da­vi­nė­to­jus svai­gi­na įsi­vaiz­duo­ja­mi eu­rai. O jau­ni ūki­nin­kai bi­jo žlug­ti, nes už tu­ri­mus li­tus že­mės nie­kas jiems ne­par­duo­da. Kas lai­mės, o kas pra­loš iš nau­jo­jo Lie­tu­vos že­mės per­da­li­ji­mo?

Da­lis že­mės – už­sie­nie­čių ran­ko­se

Ža­rė­nuo­se (Šiau­lių ra­jo­nas) įsi­kū­ru­sios UAB Klau­so ūkio di­rek­to­rius Kas­ty­tis Pa­tie­jū­nas ste­bė­jo­si ke­lia­mu triukš­mu dėl lei­di­mo par­duo­ti že­mę už­sie­nie­čiams: „Lie­tu­vo­je se­niai pil­na vo­kiš­ko, aust­riš­ko, da­niš­ko ka­pi­ta­lo že­mės ūkio bend­ro­vių“.

UAB Klau­so ūkio ak­ci­jos pri­klau­so vie­nam Vo­kie­ti­jos pi­lie­čiui – vi­sas ak­ci­jas jis prieš ke­le­rius me­tus nu­pir­ko iš tri­jų sa­vi­nin­kų – lie­tu­vio ir dvie­jų vo­kie­čių.

APY­NAS­RIS: Gin­kū­nų ag­ro­fir­ma val­dy­bos pir­mi­nin­kas Arū­nas Grub­liaus­kis sa­ko, kad blo­giau­sia Lie­tu­va jau pa­da­rė su Lie­tu­vos žem­dir­biais, kai bend­ro­vėms ap­ri­bo­jo nuo­sa­vos že­mės li­mi­tą iki 500 hek­ta­rų.

Kas­ty­tis Pa­tie­jū­nas bend­ro­vę su dviem vo­kie­čiais įkū­rė 1996 me­tais. Vi­si bu­vo tris­de­šimt­me­čiai. Vie­no­je žem­dir­bių šven­tė­je Lat­vi­jo­je prie K. Pa­tie­jū­no, tuo­met at­sto­va­vu­sio vo­kiš­kų sėk­lų bend­ro­vei, priė­jo du jau­ni vo­kie­čiai ir pa­klau­sė, ar jis ne­no­rė­tų įkur­ti Lat­vi­jo­je že­mės ūkio bend­ro­vės.

„Lat­vi­jo­je? Ne, nes aš esu lie­tu­vis“, – at­sa­kęs Kas­ty­tis. Ūkį įkū­rė Lie­tu­vo­je.

„Bend­ro­vė yra ju­ri­di­nis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos as­muo, o ak­ci­nin­kais nie­kas ne­drau­dė bū­ti ir už­sie­nio pi­lie­čiams. To­dėl ta ga­li­my­be su­sku­bo pa­si­nau­do­ti tie už­sie­nio pi­lie­čiai, ku­rie tu­rė­jo čia in­te­re­sų“, – sa­kė K. Pa­tie­jū­nas.

Klau­so ūky­je dir­ba 33 žmo­nės. Gy­ven­to­jų pa­ja­mų ir Sod­ros mo­kes­čių per 2012 me­tus ūkis su­mo­ka apie pu­sę mi­li­jo­no, PVM – apie 2,5 mi­li­jo­no li­tų. Vo­kie­čių in­ves­ti­ci­jos į ūkį – apie 8 mi­li­jo­nai li­tų, ūkis ga­vo ir Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mos.

„1996 me­tais že­mė­se, ku­rio­se įsi­kū­rė bend­ro­vė, bu­vo ša­bakš­ty­nai, krū­mai, ku­rių nie­kam ne­rei­kė­jo. Juk čia so­vie­ti­niais lai­kais bu­vo Ža­rė­nų-Lat­ve­lių ta­ry­bi­nis ūkis – pa­ts pa­sku­ti­nis, pa­ts pra­sčiau­sias vi­sa­me Šiau­lių ra­jo­ne. Tre­jus me­tus iš mū­sų žmo­nės juo­kė­si, kad vo­kie­čiai at­va­žia­vo už­kas­ti į že­mę sa­vo pi­ni­gų, ku­rie taip ir dings tuo­se kem­sy­nuo­se. Ket­vir­tais me­tais pra­dė­jo­me gau­ti pel­ną. Iš mū­sų nu­sto­jo juok­tis“, – pri­si­mi­nė bend­ro­vės kū­ri­mą K. Pa­tie­jū­nas.

Pir­mai­siais me­tais grū­di­nių kul­tū­rų ūkis pa­sė­jo 250 hek­ta­rų. Šian­dien ūkio ja­vai ir rap­sai sė­ja­mi 2600 hek­ta­rų plo­te.

UŽ­SIE­NIE­ČIAI: UAB Klau­so ūkio va­do­vas Kas­ty­tis Pa­tie­jū­nas sa­ko, kad dauguma už­sie­nie­čių jau se­niai atė­jo, įsi­gi­jo Lie­tu­vos že­mės.

„Ma­sės už­sie­nie­čių ne­bus“

„Po 2014 me­tų ge­gu­žės 1 die­nos, kai už­sie­nie­čiams bus leis­ta įsi­gy­ti že­mės Lie­tu­vo­je, jo­kio ste­buk­lo neį­vyks, – ma­no K. Pa­tie­jū­nas. – Kas iš už­sie­nie­čių no­rė­jo nu­si­pirk­ti že­mės Lie­tu­vo­je, jau se­niai nu­si­pir­ko. Bus gal vė­luo­jan­čių, bet ma­sės atei­nan­čių už­sie­nie­čių ne­be­ga­li bū­ti. Kiek bė­ra tų ne­pri­žiū­ri­mų dir­vo­nų? Lie­tu­vo­je be­veik vi­sa že­mė yra dir­ba­ma ir kaž­kam įsi­bruk­ti iš ša­lies bus sun­ku“.

K. Pa­tie­jū­nas skai­čiuo­ja, kad dir­ban­tiems že­mę sa­vi­nin­kams „gal­ve­lę su­suk­ti“ bus ga­li­ma ne­bent pa­siū­lius „ne­žmo­niš­kus pi­ni­gus“. Ta­čiau, pa­sak K. Pa­tie­jū­no, nuo sau­sio 1 die­nos įsi­ga­lios žy­miai il­ges­nės ir su­dė­tin­ges­nės že­mės par­da­vi­mo pro­ce­dū­ros: bus įdė­ti sau­gik­liai, kad že­mę pir­miau­sia ga­lė­tų įsi­gy­ti že­mės skly­pų kai­my­nai, nuo­mi­nin­kai.

„Sau­gik­liai ge­rai, bet Lie­tu­vo­je juk įpras­ta, kad kai vals­ty­bė įsi­ki­ša į rin­ką dar su­dė­tin­giau pa­si­da­ro: ar in­for­ma­ci­ja kam nu­te­kės, ar į le­te­nė­lę kas pa­pra­šys...“ – pro­gno­zuo­ja že­mės par­da­vi­mo niuan­sus K. Pa­tie­jū­nas.

PO­ŽIŪ­RIS: Ža­rė­nuo­se vei­kian­čia­me vo­kiš­ko ka­pi­ta­lo Klau­so ūky­je – vo­kiš­ka po­li­ti­ka – pir­miau­sia įreng­tas ne di­rek­to­riaus ka­bi­ne­tas, o vir­tu­vė, du­šai, poil­sio kam­ba­riai dir­ban­tiems bend­ro­vė­je žem­dir­biams. Taip pa­gei­da­vęs bend­ro­vės sa­vi­nin­kas vo­kie­tis.

Lat­viai ir es­tai ne­bi­jo­jo

K. Pa­tie­jū­nas Lie­tu­vą ly­gi­na su Lat­vi­ja ir Es­ti­ja: „Lat­vi­jo­je ir Es­ti­jo­je že­mę ga­li pirk­ti kas no­ri, kiek no­ri, kur no­ri. Lat­vi­ja ne­sug­riu­vo, Es­ti­ja ne­sug­riu­vo, tik pas mus vi­si la­bai tuo gąs­di­na­mi“.

To­dėl K. Pa­tie­jū­no tei­gi­mu, že­mės kai­na ir Lat­vi­jo­je, ir Es­ti­jo­je yra žy­miai aukš­tes­nė, nei Lie­tu­vo­je.

„Pat­rio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių žmo­nių lū­po­se, kad par­duo­da­mi že­mę, par­duo­si­me Lie­tu­vą, kaž­kiek tie­sos yra. Bet Kons­ti­tu­ci­jo­je yra aiš­kiai pa­sa­ky­ta, kad nuo­sa­vy­bė yra šven­tas da­ly­kas. Kai žmo­gui lei­džia­ma lais­vai dis­po­nuo­ti sa­vo nuo­sa­vy­be, jis ja lais­vai ir dis­po­nuo­ja, nė­ra čia ko šū­kau­ti. Kons­ti­tu­ci­jo­je nė­ra punk­to apie že­mės šven­tu­mą ir drau­di­mą ją par­duo­ti už­sie­nie­čiams“, – sa­ko K. Pa­tie­jū­nas.

K. Pa­tie­jū­nas pri­mi­nė, kad tar­pu­ka­riu to­se vie­to­se, kur yra Klau­so ūkio dir­ba­ma že­mės, bu­vo dva­rų že­mės. Vie­nas dva­ras pri­klau­sė vo­kie­čiui, o ki­tas – len­kui.

JAU­NI­MAS: Jau­nas ūki­nin­kas iš Meš­kui­čių Taut­vy­das Zel­ba ma­no, kad dau­ge­lis jau­nų šei­mų ūkių ne­pa­jė­gūs kon­ku­ruo­ti su už­sie­nio ka­pi­ta­lu.

Sku­biai ku­ria­mos ant­ri­nės įmo­nės

Arū­nas Grub­liaus­kis, že­mės ūkio bend­ro­vės Gin­kū­nų ag­ro­fir­mos val­dy­bos pir­mi­nin­kas sa­ko, kad „už­sie­nie­čiai vis tiek ateis“.

„Jie re­gist­ruo­ja sa­vo įmo­nes ir lau­kia to mo­men­to, kai bus lei­di­mas pirk­ti že­mę ar­ba le­ga­li­zuo­ti jau anks­čiau įsi­gy­tą“, – nea­be­jo­ja A. Grub­liaus­kis.

Kas už­sie­nie­čius vi­lio­ja Lie­tu­vo­je: že­mės pi­gu­mas, der­lin­gu­mas?

„Jie tu­ri lais­vų pi­ni­gų ir ieš­ko, kur juos in­ves­tuo­ti. Lie­tu­vo­je že­mė kol kas dar nė­ra la­bai bran­gi. Lie­tu­vo­je hek­ta­rą že­mės ga­li nu­pirk­ti iki 10 tūks­tan­čių li­tų, o Eu­ro­po­je – už 10–15, der­lin­go­se že­mė­se – 20–30 tūks­tan­čių eu­rų. Pas juos jau nė­ra lais­vos že­mės, o pas mus ji par­duo­da­ma“, – prie­žas­tis aiš­ki­na A. Grub­liaus­kis.

Ly­giai taip pat, kaip ir lie­tu­viš­kos že­mės ūkio bend­ro­vės ar fi­zi­niai as­me­nys, už­sie­nie­čiai pre­ten­duos ir į Eu­ro­pos Są­jun­gos iš­mo­kas, ski­ria­mas Lie­tu­vo­je dir­ban­tiems žem­dir­biams.

Že­mė – vi­siems, apy­nas­ris – sa­viems

A. Grub­liaus­kis sa­ko, kad blo­giau­sia, ką val­džia ga­lė­jo pa­da­ry­ti su že­mės ūkiu – jau pa­da­rė. Jau ke­le­rius me­tus Lie­tu­vo­je že­mės ūkio bend­ro­vėms už­draus­ta tu­rė­ti dau­giau, nei 500 hek­ta­rų že­mės. Tas pa­ts ga­lios ir už­sie­nio bend­ro­vėms, atei­sian­čioms į Lie­tu­vos že­mės ūkio rin­ką po 2014 me­tų ge­gu­žės 1 die­nos.

Rea­liai Gin­kū­nų ag­ro­fir­ma dir­ba 2200 hek­ta­rų že­mės, bet nuo­sa­vos tu­ri tik 493 hek­ta­rus, ki­ta nuo­mo­ja­ma. Vien bend­ro­vės lai­ko­mų gal­vi­jų pa­ša­rui rei­kia 600 hek­ta­rų že­mės.

„Ko­dėl bend­ro­vės te­ga­li tu­rė­ti tik 500 hek­ta­rų nuo­sa­vos že­mės, nie­kas ne­ga­li paaiš­kin­ti. Bend­ro­vės pri­vers­tos la­vi­ruo­ti, ieš­ko­ti išei­čių, tap­ti kaž­ko­kiais pa­žei­dė­jais, nes iš 500 hek­ta­rų že­mės neiš­si­lai­ky­tų“, – ap­gai­les­ta­vo A. Grub­liaus­kis.

To­kie ap­ri­bo­ji­mai, pa­sak A. Grub­liaus­kio, ken­kia: sun­ku pla­nuo­ti atei­tį, bend­ro­vės vys­ty­mą, nes že­mės nuo­mo­to­jų veiks­mai ga­li bū­ti ne­prog­no­zuo­ja­mi.

Gin­kū­nų ag­ro­fir­ma su že­mės nuo­mo­to­jais tu­ri 460 že­mės nuo­mos su­tar­čių. A. Grub­liaus­kio tei­gi­mu, yra žmo­nių, siū­lan­čių bend­ro­vei nu­pirk­ti iš jų že­mę.

„Mie­lai pirk­tu­me, bet ne­be­ga­li­me – vir­šy­si­me nu­sta­ty­tą ri­bą. Ateis už­sie­nie­čiai, jie ir su­pirks tai, ko mes ne­ga­li­me pirk­ti. Tik ne­rei­kia gal­vo­ti, kad jie mo­kės pa­sa­kiš­kus pi­ni­gus. Jei­gu šian­dien ne­su­da­ro­mos są­ly­gos Lie­tu­vos žem­dir­biui, o tik lau­kia­ma už­sie­nie­čių, tai la­bai pra­sta vals­ty­bės po­li­ti­ka, be jo­kios vi­zi­jos į Lie­tu­vos atei­tį. Ke­lia­ma įtam­pa bū­tent Lie­tu­vos žem­dir­biams“, – ma­no A. Grub­liaus­kis.

Pa­si­nau­dos per­par­da­vi­nė­to­jai

A. Grub­liaus­kis skai­čiuo­ja, kad že­mę, ku­rios dėl ap­ri­bo­ji­mų ne­ga­li pirk­ti žem­dir­biai, sku­biai per­ka ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to agen­tū­ros, ban­kai, per­par­da­vi­nė­to­jai ir ti­ki­si iš to pa­si­pel­ny­ti.

„Ne vie­nas žmo­gus, iš ku­rio nuo­mo­ja­me že­mę, sa­kė, kad iš jų per­par­da­vi­nė­to­jai siū­lo­si su­pirk­ti že­mę „už ge­rus pi­ni­gus“. Net jei ir su­da­ry­ta že­mės nuo­mos su­tar­tis, su­tin­ka lauk­ti, kol ji pa­si­baigs“, – sa­kė A. Grub­liaus­kis.

Ne­kil­no­ja­mo­jo tu­rto agen­tū­ros „Ana­ra“ va­do­vas Arū­nas Be­lec­kis pa­tvir­ti­no, kad suak­ty­vė­ji­mas pa­sta­ruo­ju me­tu že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės rin­ko­je jau­čia­mas.

„Nors aš skep­tiš­kai žiū­riu į už­sie­nie­čių atė­ji­mą, – sa­kė ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to agen­tū­ros va­do­vas. – Kai­mo žmo­nės gąs­čio­ja­si vie­nas ki­to. Ne­puls tie už­sie­nie­čiai į mū­sų Lie­tu­vė­lę bū­tent da­bar, nes kam rei­kė­jo, se­niau­siai įsi­gi­jo Lie­tu­vos že­mės. Suak­ty­vė­ji­mas jau­čia­mas ir dėl su­dė­tin­gė­jan­čių po Nau­jų­jų me­tų že­mės par­da­vi­mo pro­ce­dū­rų. Bus jo­va­las, nes že­mės par­da­vi­mo pro­ce­dū­ra iš­si­tęs“.

Jau­nie­ji pa­smerk­ti žlug­ti?

Meš­kui­čiuo­se (Šiau­lių ra­jo­nas) gy­ve­nan­tis jau­nas ūki­nin­kas Taut­vy­das Zel­ba ūki­nin­kau­ti pra­dė­jo 2007 me­tais. Drau­ge su tė­vu ir pusb­ro­liu iš vi­so dir­ba 360 hek­ta­rų že­mės, ta­čiau nuo­sa­vos Taut­vy­do že­mės – tik 80 hek­ta­rų. Apie 100 skly­pų T. Zel­ba nuo­mo­jasi dau­giau, nei iš 60-ies žmo­nių, ku­rie tu­ri nuo 11 arų iki 30 hek­ta­rų že­mės.

Taut­vy­das tei­rau­ja­si, gal šie par­duo­tų nuo­mo­ja­mą že­mę jam. Už hek­ta­rą že­mės Meš­kui­čių apy­lin­kė­se T. Zel­ba siū­lo mo­kė­ti po 15 tūks­tan­čių li­tų.

„Vi­si at­si­sa­ko par­duo­ti man. Sa­ko: „Lau­kiam už­sie­nie­čių“, – pa­sa­ko­jo T. Zel­ba.

T. Zel­ba ma­no, kad už­sie­nie­čiai žmo­nėms tik­rai ne­mo­kės žy­miai dau­giau, nei siū­lo jis.

„Žai­si­me auk­cio­ną, ku­ria­me pir­kė­jų jė­gos tik­rai bus ne­ly­gios. Aš siū­lau 15 tūks­tan­čių li­tų už hek­ta­rą. Už­sie­nie­tis ne­siū­lys dau­giau, nei 16 tūks­tan­čių li­tų. Aš iš pa­sku­ti­nių­jų gal­būt ga­lė­siu pa­siū­ly­ti 17 tūks­tan­čių li­tų. Už­sie­nie­tis pa­siū­lys 18 tūks­tan­čių li­tų ir nu­pirks tą že­mę, o aš lik­siu pra­lai­mė­to­ju“, – si­tua­ci­ją mo­de­lia­vo T. Zel­ba.

Jis įsi­ti­ki­nęs, kad ne­rei­kia sku­bė­ti par­da­vi­nė­ti že­mės už­sie­nie­čiams, su ku­riais jau­niems ūki­nin­kams ne­bus įma­no­ma kon­ku­ruo­ti.

Tris­de­šimt­me­tis ūki­nin­kas jau­čia ne­ri­mą dėl sa­vo ūkio atei­ties.

„Dau­ge­lis jau­nų žmo­nių ūkių – dar la­bai tra­pūs, be­si­ku­rian­tys. Aš tik da­bar tech­ni­ką bai­giu su­si­pirk­ti, nes kuo bū­čiau dir­bęs že­mę. Pas­ta­tai yra. Da­bar atė­jo lai­kas pirk­ti že­mę, bet jos nu­pirk­ti man ne­beį­ma­no­ma dėl su­si­da­riu­sios įtam­pos, kad ateis už­sie­nie­čiai ir su­mo­kės auk­so kal­nus. Lie­tu­vai pa­lei­dus že­mės par­da­vi­mą už­sie­nie­čiams, grės ne­di­de­lių šei­mos ūkių iš­ny­ki­mas“, – ap­gai­les­ta­vo Taut­vy­das.

IŠ­MIN­TIS: An­ta­nas Pet­raus­kas tvir­tas: „Ma­nęs že­mės ne­pra­šy­kit par­duo­ti. Že­mės žmo­gus že­mės neat­si­sa­kys nie­ka­da“.

„Ką da­ry­sim be že­mės?“

Ged­vy­džių kai­me ne­to­li Ša­ky­nos (Šiau­lių ra­jo­nas) gy­ve­nan­tis An­ta­nas Pet­raus­kas tu­ri 19 hek­ta­rų nuo­sa­vos že­mės.

„Ko­dėl tu­rė­čiau par­duo­ti, kol pa­ts ją dir­bu? Ką aš val­gy­siu, jei že­mės ne­tu­rė­siu, jos nedirb­siu? Kol ju­du, jo­kiu bū­du ne­par­duo­siu“, – tvir­tai įsi­ti­ki­nęs A. Pet­raus­kas.

Jis ti­ki­na net ir ne­ga­vęs pa­siū­ly­mų par­duo­ti že­mę.

„Kal­bė­jau su kai­my­nais, jie ir­gi ne­si­ruo­šia par­duo­ti. Kas lie­tu­vis be že­mės? Vie­nas ki­tas vo­kie­tis jei ir at­va­žiuos, ne­per­vers Lie­tu­vos“, – juo­kia­si pen­si­nin­kas.

Kie­me sto­vi rei­ka­lin­ga že­mei dirb­ti tech­ni­ka. Nors ir ne­nau­ja, bet sa­va.

„Ma­nęs že­mės ne­pra­šy­kit par­duo­ti. Že­mės žmo­gus že­mės neat­si­sa­kys nie­ka­da, – susimąs­to A. Pet­raus­kas. – Aš ją pa­lik­siu sa­vo vai­kams“.