Išskirtinis interviu su aplinkos ministru V. Mazuroniu: Reikia renovuoti pačią renovaciją

- Atėjus naujai valdžiai, atsirado svarbių pokyčių ir renovacijos srityje. Kas numatoma naujo? Kaip toliau judės šis procesas?

- Iš principo yra pritarta naujai renovacijos koncepcijai. Tačiau ir dabartiniu metu vykdoma renovacijos schema išlieka: namų bendrijos pačios organizuojasi, susirenka gyventojų parašus (pagal principą 50 proc. + 1 žmogus), ima kreditus ir per namo administratorių sumoka už atliktus darbus. Aplinkos ministerija šioje schemoje tik konsultuoja. Naujos schemos esmė ta, kad renovacijos procesas būtų kur kas labiau veikiamas ir prižiūrimas valstybės. Pirmiausia ministerija išsiuntinėja visoms savivaldybėms prašymus atrinkti energijos taupymo požiūriu labiausiai pažeidžiamus, prasčiausius statinius. Nustatomi konkretūs šilumos sunaudojimo parametrai 1 kv. metrui. Atrinkus tuos namus, steigiame agentūrą, kuri sudarys sutartį su konkrečia savivaldybe, įtraukiant į tą sutartį ir konkretaus renovacinio projekto vykdytoją.

- Vadinasi, pradinės sutartys bus trišalės?

- Taip, trišalė sutartis tarp mūsų agentūros, savivaldybės ir savivaldybės įmonės. Toje trišalėje sutartyje bus du pagrindiniai dalykai. Ministerija paremia savivaldybes lėšomis, kad būtų parengtas konkretus viso šilumos ūkio pertvarkymo planas. Lygiagrečiai, net nelaukdami to plano, atrinksime apie 500 konkrečių pastatų visoje Lietuvoje ir pradėsime jų renovavimą. Savivaldybės įmonė ir bus tos renovacijos organizatorė. Manau, kad realūs renovacijos darbai prasidės šių metų pabaigoje. Dabar fonde turime 500 mln. litų, t.y. po milijoną kiekvienam namui.

- Kaip savivaldybės įmonė parinks konkrečias statybų firmas? Koks bus gyventojų vaidmuo šiame procese? Dabar baiminamasi, kad procesas bus prievartinis ir žmonių nuomonė nieko nereikš.

- Savivaldybės įmonė sudarys sutartį su gyventojais. Čia išlieka tas pats principas 50 proc. + 1 žmogaus sutikimas. Tada skelbia konkursą konkretiems statybų darbams, samdo rangovus ir t.t. Šiame variante bus įvestas naujas atsiskaitymo už darbus metodas. Gyventojai mokės ne iš karto už visus darbus, kaip buvo senojoje schemoje, o per komunalines paslaugas. Žmonėms nereikės bankuose imti paskolos, paskolą ima savivaldybės įmonė. O sutarties su konkrečiu namu esmė yra ta, kad gyventojų dauguma tiesiog leidžia savo namą renovuoti ir nustatomas laikas, per kurį bus apmokėta už darbus. Tam, kad tos sutartys skatintų renovuotis, mes rengiame socialinės paramos už šildymą įstatymą. Jeigu namo kokybė bloga ir to namo žmonės atsisako jį renovuoti ir automatiškai atsisako mokėti mažiau, nei moka dabar, tačiau gauna socialinę paramą už šildymą, tuomet pagal įstatymą tiesiog šios paramos negaus ir galės toliau gyventi po senovei, tačiau už šildymą jau mokės visą kainą. Dabar gi daugelis sako: kam mums jūsų renovacija, jeigu mes gauname paramą ir mums šildymas vis tiek yra pigus. Taigi atsisakantieji renovuotis tiesiog sužinos tikrąją šilumos kainą, jokios prievartos...

- Kokia žmogui nauda iš jūsų naujos schemos? Juk jis gaudavo pašalpą ir šildymas jam kainavo pigiau, negu kainuos po renovacijos. Dabar gi mokės visą kainą, jeigu atsisakys mokėti savo pinigus kažkokiai statybų kompanijai per komunalinius mokesčius?

- Nauda yra ta, kad sutikę renovuoti savo namus mokės už šildymą tikrai mažiau, o statybų kainas dengs iš gaunamos paramos.

Paramos neteks tik tie, kurie nesutiks renovuotis. Be to, naujoje schemoje žmogui nelieka įsipareigojimo bankui - dabar už kreditą bus atsakinga savivaldybės įmonė. Tiesą sakant, dabartinė sistema nėra socialiai teisinga: dabar tie, kurie gauna socialines išmokas, moka tik pusę ar net ketvirtadalį to, ką už šilumą moka visi likusieji. Todėl bandome daryti tokį, pavadinkime, ekonominio skatinimo mechanizmą.

- Daugelyje išsivysčiusių šalių žodis „renovacija“ apskritai yra nežinomas. Pavyzdžiui, Prancūzija griauna senus namus ištisais kvartalais, žmones apgyvendina laikinuose būstuose, o pastačius naujus namus sukelia juos atgal. Panašiai daro ir Vokietijos regionai.

- Čia yra kur kas sudėtingesnis ir daug brangesnis procesas. Reikalingas didžiulis pradinis kapitalas, kurio mes neturime iš kur paimti, o valstybė ir be to skendi skolose. Be to, reikalingas laisvas butų fondas, kur būtų galima perkelti gyventojus. Ką jau kalbėti apie tuos niuansus, kad vėl kils problemų dėl sutikimo-nesutikimo... Vis dėlto tai yra jų nuosavybė. O savo schemą realizuosime europiniais pinigais. Kita vertus, tikrai avarinės būklės namai, kurie gal prastovės vos 10 metų, nebus įtraukiami į renovacijos schemą, tačiau tokius namus geriausiai žino savivaldybės. Tose vietose, kur savivaldybės energingai ir efektyviai dirba, mūsų agentūra būtų tik katalizatorius. Tačiau tokių savivaldybių turime labai mažai - vienos rankos pirštais suskaičiuosime. O ką daryti su likusiomis? Todėl čia įjungiame mechanizmą, pagal kurį jau mūsų agentūra galėtų imtis viso organizacinio darbo. Tokiu būdu mes gauname valstybės lygmeniu valdomą, prognozuojamą procesą. Ministerija agentūrai iškelia užduotis, o pirmas žingsnis, kaip minėjau, metų pabaigoje turi būti pradėti renovuoti pirmieji 500 namų. Jeigu rezultato nebus, mes jo reikalausime iš mūsų struktūros. O senojoje schemoje niekas už nieką nebuvo atsakingas.

- O jeigu žmonės nori renovuoti savo namą, tačiau jis nepatenka pagal jūsų nustatytus kriterijus į tą atrinktų namų skaičių?

- Štai dėl to nenaikiname ir senosios schemos: patys ieškokite rangovų, imkite paskolas ir t.t. Tačiau toks kelias nėra profesionalus. Juk bendrijų pirmininkai tai darys pirmą kartą, jie susidurs su daugybe anksčiau nepažintų problemų. Todėl čia taip pat įpareigosime savo agentūrą teikti reikalingas konsultacijas, padėti rengti dokumentus, projektus, vykdyti kokybės techninę priežiūrą ir visa kita. Todėl ir čia atsiranda atsakingas subjektas. Antra vertus, kalbėdami su savivaldybėmis siūlysime atsižvelgti į namų statybos metus - juk sovietmečiu buvo statoma rajonais, o ne pavieniui. Todėl renovacija turėtų būti vykdoma ištisais kvartalais. Juk jų infrastruktūra yra ta pati, todėl spręsime problemą kompleksiškai. Dabartiniuose daugiabučių kvartaluose jau neįmanoma gyventi - namų aikštelės užkimštos automobiliais, pasenę vamzdynai ir visa kita.