Brangimas valstybei į naudą

Lietuvos bankas skaičiuoja augančias komercinių bankų būsto paskolas gyventojams: per šių metų kovo mėn. tokių paskolų išduota už 41,8 mln. eurų, o bendra visų išduotų būsto paskolų suma - 6,7 mlrd. eurų. Būsto kainos 2008 m. pabaigos burbulo dar nesiekia, bet ekonomistai jau užuodžia nekilnojamojo turto rinkos kaitimą. Ir Lietuvos bankas, pražiopsojęs buvusią krizę, šiandien jau rengia diskusijas, ar pakanka valstybėje saugiklių, kad būsto kainų burbulas ir vėl nesprogtų.

- Krizės išsivysto cikliškai - ar bankų ekonomistų susirūpinimas nekilnojamojo turto kainų šuoliais reiškia vėl besiartinančią krizės bangą? - „Vakaro žinios“ teiraujasi Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro politikos apžvalgininko Rolando PAULAUSKO.

- Pradėčiau nuo to, kad krizė, kuri ištiko Vakarų civilizaciją prieš keletą metų, niekur nedingo - ji tęsiasi, tik yra maskuojama neįsivaizduojamu kiekiu į rinką išmetamų pinigų. Europos Centrinis bankas emituoja po 80 mlrd. eurų kas mėnesį. Tie pinigai paskui turi kažkur pasiskirstyti. Paprastam žmogui nelengva čia susigaudyti, bet šiaip jau tų pinigų šiandien nebėra kur dėti, ir dalis jų, aišku, eina į nekilnojamojo turto rinką. Dėl to ir kyla kainos.

- Ar neatrodo veidmainiškai tas valstybės centrinio banko rūpestis - juk valstybė neriboja nei statybininkų pelnų, nei būsto kainų reguliuoja? Viskas, ką galėjo - apribojo galimybes be saiko skolintis būstui?

- Valstybei tik į naudą, kuo tas nekilnojamasis turtas brangesnis, nes į biudžetą surenkama daugiau PVM. Kita vertus, nekilnojamasis turtas kaip instrumentas išsaugoti savo pinigus geras tuo, kad žemė, namas ar butas negali išnykti visiškai. Jų vertė gali kristi, bet tie dalykai bent jau išliks. Tačiau kadangi pinigų masė pasaulyje labai didelė ir ją kažkur reikia įdėti, ji dirbtinai iškelia nekilnojamojo turto kainas. Tai yra ne tik Lietuvoje - Švedija jau kuris laikas kalba apie savo nekilnojamojo turto rinkos perkaitimą. Čia ir yra problema - jeigu tu šiandien pirkai „perkaitusį“ nekilnojamąjį turtą, o jis po kelerių metų nuvertėja arba, tiksliau, grįžta prie tikrosios vertės, tu smarkiai praloši. O jeigu pirkai skolintais pinigais, net ir sužlungi, kaip buvo Lietuvoje prieš krizę - kainos kilo, kilo, o paskui smarkiai krito. Beje, Skandinavijoje nekilnojamojo turto kainų krizė jau buvo prieš keliolika metų, o dabar ir vėl kartojasi.

- Tai kelia grėsmę ir Lietuvai, nes pas mus dominuoja švedų bankai?

- Taip, savo bankų mes nebeturime, taigi visa įtaka skandinavų rankose. O visos problemos, pasikartosiu, dėl to, kad nėra kur dėti pinigų, ir nekilnojamasis turtas tampa viena iš patikimiausių investicijų. Daugelis jau atsikando investicijų į akcijas, o dabar, kai emituojama dešimtys milijardų tuščių pinigų, dirbtinai iškeliamos ir įmonių akcijų kainos. Prieš porą dienų „Apple“ kompanija paskelbė, kad jos kapitalizacija pasiekė rekordą - 800 mlrd. JAV dolerių. Už tos „Apple“ firmos nestovi nei naudingosios iškasenos, nei kitokie neginčytini resursai, kurie negali pradingti, o jos kapitalizacija gana dirbtinai sukelta dėl „iphone“ ir kitų madingų technologinių daikčiukų.

- Kas būtų su tais 800 milijardų, jeigu kas nors išrastų dar geresnę technologiją?

- Nereikia net naujų technologijų, užtektų tik liautis spausdinti pinigus, ir iš karto visos įmonės grįš į realų savo kapitalizacijos lygį. Tuomet visi tie akcininkai liks smarkiai pralošę. Galiu pateikti neseną pavyzdį su „Facebook“: norėdamas uždirbti pinigų, „Facebook“ sukėlė isteriją, kad išleis papildomai savo akcijų ir visi norintys galės nusipirkti. „Facebook“ akcijų kaina sukilo iki neregėtų lygmenų, žmonės jų prisipirko, o po savaitės tų akcijų kaina krito.

Visur ekonominiai procesai yra iškreipti, nenatūralūs, kaip nenatūralios ir minusinės palūkanos. Tūkstančius metų žmonės už paskolintus pinigus gaudavo procentus, o dabar atvirkščiai - tu dar primoki, kad palaikytų tavo pinigus. Tai vyksta, nes, pirmiausia, pasaulyje yra perprodukcija - prekių prigaminta tiek, kad nebėra kur dėti, nėra gerų investicinių projektų. Pasižiūrėkime buitiškai - na, kiek mes galime pirkti tuos naujus mobiliuosius telefonus?

- Kartą per metus užtektų?

- Šita sistema sukasi kaip voverė rate - kol voverė bėga, tol ratas sukasi. Ir jeigu tik kas metus pirksit po 1 „ifoną“, tai fabrikus reikės uždaryti, nes jų pajėgumai milžiniški. Todėl ir brukama propaganda, investuojami milžiniški pinigai išleidžiant naują „ifoną“, naują „ipadą“, visokius „gadžetus“ ir t.t. Kad gamyba galėtų egzistuoti, turi būti pirkėjas. Bet jau visi sočiai prasiskolinę, net ir fiziniai asmenys, žmonės jau ir į skolą nebegali tiek daug pirkti kaip anksčiau, tai sistema ir pradėjo stoti. Tai sakau ne aš, žmogus iš Vilniaus, - apie tai kalba viso pasaulio analitikai. Jie visi prognozuoja didžiulę sistemos griūtį, tik svarsto, kada tai įvyks ir kokiu pavidalu.

- Pinigų masės didinimas tą griūtį spartina ar trukdo? Junkeris sako, kad spausdinamais pinigais siekia paskatinti ekonomiką.

- Pinigai skatina vartojimą. Jeigu tie tušti pinigai patektų į buitinę rinką, tai žmonės galėtų pirkti be saiko, ir taip toliau suktųsi gamybos mechanizmas. Tačiau tie milijardai į buitinę rinką nepatenka arba patenka tik nedidelė jų dalis.

- Kam tada juos spausdinti?

- Pirmiausia, palaikoma bankų gyvybė, nes didelis procentas prieš kurį laiką išduotų bankų kreditų tapo blogais kreditais. Stojant ekonominiams procesams, reikia gelbėti bankų sistemą, todėl dalis tų emituojamų pinigų eina tiesiai bankams gelbėti.

Labai svarbus ir akcijų rinkų palaikymas. Juk Vakarų civilizacija taip įpratinta: didelė dalis žmonių, ypač JAV, yra savo pinigus investavę į įmonių akcijas, ir dažno amerikiečio kiekvienas rytas prasideda nuo fondų biržos patikrinimo, kaip laikosi akcijų kursai. Jei akcijos kyla, žmogus ramus eina į darbą. Čia reikšmingas psichologinis vaidmuo - iš esmės dirbtinai palaikomas akcijų vertės augimas, ir taip visuomenė psichologiškai stabilizuojama, raminama, kad viskas gerai, skolos nieko tokio, svarbiausia, kad akcijos brangsta.

Tai pasaulinis reiškinys. Jeigu jūs matote, kad jūsų konkurentai gyvena iš spausdintų pinigų, o jūs to nedarysite, tai visada liksite pralaimėję.

- Deja, Lietuva pati negali pinigų spausdinti...

- Lietuva gali irgi gyventi iš skolintų pinigų. Bet pirmiausia, mums niekas anksčiau neskolindavo taip, kaip kitiems arba skolindavo su didesnėmis palūkanomis. Beje, šiuo metu gudriai pasižiūrėjus į dabartinę situaciją, Lietuva kaip valstybė galėtų pasiskolinti su minusinėmis palūkanomis. Jeigu mes turėtume realių projektų, valstybinio rango, į tokius projektus investuoti gal ir apsimoka skolintis, nes pinigus ne tik gautum veltui, bet dar ir primokėtų. Bet čia turi būti rimta valstybinė politika, pirmiausia ekonomikos srityje - mes turime žinoti, ko norime. O kai vertini dabartinės Vyriausybės veiklą, nieko daugiau, išskyrus šypseną, ji negali sukelti...

- Nuo valdžios kalnelio matyti tik biudžeto reikalai, o pilietis, mužikas viską iškentės?

- Galvoju, kad čia nėra piktos valios. Bijau, kad yra blogiau. Ateina žmonės, kurie visiškai nesusigaudo pasaulyje, ekonominiuose procesuose. Ir kai tokie žmonės tampa valdžia, jie iš karto pakliūva į įvairiausių lobistų rankas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“