Sudie, litai! Mes nebuvome jūsų verti

Litas pirmojoje ir antrojoje Lietuvos Respublikoje išbuvo tik 40 metų ir 10 mėnesių. Išgyveno maždaug pusę žmogaus amžiaus. Ir bus nužudytas. Tačiau galime sakyti, kad Lietuva kaip nepriklausoma valstybė buvo išdidi ir ori tik apie 40 metų. Pirmąkart jos orumas buvo prievarta sunaikintas. Antrąkart tą orumą lengvabūdiškai atidavė. Nutarusi, kad litas - tik paprastas popiergalis ar pigaus metalo moneta. Lygiai taip pat kaip švarkuose keičiamos sagos ar batų raišteliai.

Litas buvo ne tik valiuta, bet ir dvasinė kategorija

Mums nelemta buvo išgyventi to nacionalinio pakilimo, to triumfo, kai Lietuvoje, ištrūkusioje iš Rusijos imperijos, prasidėjo nacionalinės valiutos įvedimo darbai. Tuometiniai valdžios vyrai suprato, kad nėra laisva šalis, kurios gyventojai atsiskaito Vokietijos ostmarkėmis (auksinais). Kad neįmanoma suvaldyti šalies ekonomikos, jei Lietuvoje cirkuliuojantis pinigas yra tiesiogiai priklausomas nuo infliacijos Vokietijoje. Tačiau nacionalinės valiutos įvedimo būtinybė, skirtingai nei mūsų laikais, turėjo ne tik praktinį, bet ir dvasinį stimulą. Praktiniai lito įvedimo veiksmai - Steigiamojo Seimo 1922 metų rugpjūčio 9-ąją priimtas Piniginio vieneto įstatymas, Lietuvos banko įsteigimas tų pačių metų rugpjūčio 11-ąją - buvo atliekami lygiagrečiai su meno kūrėjų, architektų ir valstybės vyrų bei moterų dvasiniu, kūrybiniu entuziazmu. Nacionalinės valiutos pavadinimą „litas“ sugalvojo Seimo Ekonominės komisijos sekretorius Vaclovas Vaidotas, nes jam nepatiko siūlymas pavadinti Lietuvos valiutą „muštiniu“. Kita vertus, V.Vaidotui nebuvo lemta išvysti, kaip litas tikrai tapo „muštiniu“. Tol jį mušė, daužė, kol 2014 metų pabaigoje, rytoj, galutinai uždauš.

Įkvėpė architektus ir menininkus, ne tik ekonomistus

Pirmojoje Lietuvos Respublikoje litui buvo planuojamas šlovingas ir ilgas gyvenimas. Pakanka pamatyti, kaip atrodo iki šiol Kaune, K.Donelaičio g.85, veikiantis Lietuvos banko pastatas. Architektūros profesorius Mykolas Songaila suprojektavo mūsų litui įspūdingus neoklasicizmo rūmus. Jie pastatyti 1928 metais. Su žiemos sodu ant stogo. Su valiutos saugyklomis, šveicariškais liftais ir kai kurių banko darbuotojų butais. Įdomu, koks šių laikų pateptasis architektas statytų tokius tvarius rūmus eurui. Nebent stiklinę trumpalaikę būdą. O tarpukario Lietuvoje, kurios valstybiniame banke, vadovaujamame Vlado Jurgučio (1885-1966), iš pradžių dirbo tik penki asmenys, lito įvedimas buvo ir architektūros įkvėpimo šaltinis. Buvo rūpinamasi ne tik praktine, bet ir dvasine ateitimi. Ir ji nebuvo įsivaizduojama be savo valiutos.

Litų banknotus piešė grafikai, tapytojai Adomas Galdikas (1893-1969), Adomas Varnas (1879-1979) ir Antanas Žmuidzinavičius (1876-1966). Žemaitis iš Skuodo rajono, šiaurės aukštaitis iš Joniškio ir dzūkas iš Seirijų. Piešė su entuziazmu. Kaip įsivaizdavo, mokėjo. Nuspalvino litus įvairiausiomis spalvomis, etnografiniais simboliais. Pradžioje net pagrindinę banknoto figūrą nupaišydavo pačioje lankstomiausioje vietoje. Tik vėliau susiprato perkelti pagrindinę banknoto figūrą į pakraštį. Tačiau lito įvedimas, kaip matome iš istorijos, išlaisvino ne tik praktines, ekonomines įžvalgas, bet ir menines kuriamąsias galias. Šių dailininkų asmeniniai gyvenimai taip pat atspindi mūsų Tautos dramas. Du iš trijų dailininkų per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė į Vakarus. A.Galdikas mirė Niujorke, A.Varnas - Čikagoje. Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo ir pakartotinės mūsų okupacijos liko gyventi tik A.Žmuidzinavičius.

Ir mažos valstybės gali turėti tvirtą valiutą

Net sovietiniais laikais išleista „Lietuvos TSR enciklopedija“ turėjo pripažinti, kad „buržuazinėje“ Lietuvoje litas niekada nebuvo devalvuotas. Vienas trečdalis jo vertės buvo padengtas auksu, o likusieji du trečdaliai - stipria užsienio valiuta. Vienas litas atitiko 0,150462 g aukso. Už 10 litų buvo galima įsigyti vieną JAV dolerį. Pirmuosius litus stiprino iš Rusijos pagal 1920 metų sutartį gauti 3 mln. aukso rublių. Tie rubliai atitiko 15 mln. litų vertę.

Pirmieji litų banknotai pasirodė apyvartoje 1922 metų rugsėjo 25-ąją. Buvo atspausdinti Oto Elsnerio spaustuvėje Berlyne. Labai prastos kokybės. Lietuvos pogrindiniai „meistriukai“ labai greitai įgudo jų prisipaišyti. Be to, ir krautuvininkai klydo, nes vienu metu apyvartoje cirkuliavo skirtingo piešinio, bet to paties nominalo 1 cento banknotas. Tad po poros metų Čekijoje buvo atspausdinti daug kokybiškesni litai.

1924 metais pradėtos kaldinti ir litų monetos. Iš pradžių Didžiojoje Britanijoje, o nuo 1936 metų - Kauno pinigų kalykloje. Tik žaliavas ir ruošinius atsiveždavo iš Belgijos pinigų kalyklos. Įdomu, kad už banknotų emisijas buvo atsakingas Lietuvos bankas, o monetas leido Finansų ministerija.

Pirmoji mirtis - smurtinė

Šlovingąjį nacionalinės valiutos gyvavimą sustabdė Sovietų Sąjungos okupacija. 1940 metais Liaudies Seimo pirmininkas Justas Paleckis pasiūlė šalia lito įvesti sovietinį rublį. Vienas litas buvo nuvertintas iki 90 kapeikų. Galutinai sunaikintas 1941 metų kovo 25-ąją. Likus tik keliems mėnesiams, kai nacistinė Vokietija paskelbė Sovietų Sąjungai karą. Tad litas užgimė per mūsų pirmąjį nacionalinį, kultūrinį atgimimą.

Tai buvo tiek dvasinis, tiek ekonominis instrumentas. Ir buvo dirbtinai numarintas. Kaip sovietų lageriuose buvo numarintas ir mūsų Tautos elitas. Kariai, inteligentija, ūkininkai.

Antroji mirtis - nyki ir gėdinga

Litas dar kartą atgimė 1993 metų birželio 25-ąją. Per mūsų Tautos naująjį dvasinį atgimimą. Be to, nuo 1991 metų rugpjūčio jau cirkuliavo ir laikini mūsų valstybės pinigai. Vadinasi, 1991 metais savo valiutą dar traktavome ne tik kaip paprastą finansinį instrumentą, bet ir kaip būtiną nepriklausomos valstybės simbolį.

Kažkodėl neįsivedėme nei Australijos dolerio, nei Mangolijos tugriko, nei Rusijos rublio su lietuvišku Vyčiu nenusipaišėme. Joks vietinis ekonomistas neaiškino, kad sukurtume aibes darbo vietų, ekonomiškai suklestėtume, jei įsivestume tuometinę Vokietijos markę ar Prancūzijos franką. Galų gale ir mūsų stojimo į ES sutartyje buvo kalbama apie uždaromą atominę, o ne apie „uždaromą“ litą. Tad galima teigti tik tiek, kad laipsniškai užsidarė mūsų durys į kambarį, kuriame vis dar tiksi, tvinksi mūsų valstybingumas. Ir nacionalinė savigarba.

Euras yra mūsų dvasinis pralaimėjimas. O ekonominė šios valiutos įvedimo vertė jau priklausys ne nuo mūsų pastangų, bet nuo graikų ar portugalų malonės.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“