Patirtis: dvidešimt vieneri Portugalijos metai su euru

Pasak vieno pagrindinių Portugalijos dienraščių „Publico“ ekonomikos apžvalgininko Sérgio Aníbalo, šiandien gyventojams euras nebekelia praktiškai jokių emocijų.

– Gal galėtumėte trumpai apibendrinti, kaip euro įvedimas paveikė Portugalijos gyvenimą ir ekonomiką?

– 1999 m., kai Portugalija ruošėsi tapti viena pirmųjų euro zonos šalių, buvo justi didelis entuziazmas. Tai reiškė, kad šalis bus turtingųjų Europos valstybių klubo narė. Manyta, kad didelių krizių, kaip tos, įvykusios aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, kai du kartus prireikė Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pagalbos, bus galima lengviau išvengti. Taip pat manyta, kad prieiga prie paskolų su mažesnėmis palūkanomis leis ekonomikai augti greičiau.

Po septyniolikos metų yra įvairių vertinimų. Euro valstybių skolų krizė parodė, kad euras Portugalijos nuo didelių krizių neapsaugo, be to, 2011 m. sulaukėme naujo TVF vizito. Proveržis investicijų ir vartojimo srityse, kurį leido pasiekti žemos palūkanų normos, nors ir padidino bendrą gyvenimo kokybę, nebuvo geras būdas didinti produktyvumą. Be to, tai nulėmė didelį užsienio sąskaitos disbalansą.

– Ar šalyje smarkiai augo kainos įvedus eurą?

– Oficialūs infliacijos rodikliai nerodo, kad kainos būtų kilusios dėl euro įvedimo. Žinoma, pirmaisiais metais žmonės kaltino eurą dėl bet kokio kainų kilimo, ypač dėl to, kad valiutų santykis buvo 1 euras už 200,48 eskudo.

Taigi tie produktai, kurie anksčiau kainavo 1 tūkst. eskudų, buvo išparduodami po 5 eurus, t. y. šiek tiek brangiau. Laikui bėgant, o infliacijai esant žemumose, kaltinimai eurui tapo vis retesni.

– Visos eurą įsivedusios šalys turėjo atsisakyti nacionalinės valiutos. Kaip reaguota Portugalijoje, ar nebuvo gaila atsisakyti eskudo?

– Didelės nostalgijos nebuvo, be to, eskudas nėra suvokiamas kaip svarbus nepriklausomybės ar valstybės simbolis – pasididžiavimui turime vėliavą, savo futbolo komandą ir Cristiano Ronaldo.

Dauguma žmonių apie tai tiesiog negalvoja. Net vyresnieji, kurie didžiąją dalį savo gyvenimo atsiskaitinėjo eskudais, puikiai prisitaikė prie euro. Dėl vieno galime būti tikri: nesvarbu, kas ką galvoja apie eurą, visi sutaria, kad grįžti prie eskudo beveik neįmanoma, nes trumpalaikė tokio pokyčio įgyvendinimo kaina būtų per aukšta.

– Kaip pastaroji finansų krizė būtų paveikusi Portugaliją, jei ji nebūtų euro zonos narė?

– Sunku pasakyti. Kaip jau minėjau, euras nepadėjo išvengti krizės. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad didelis skolos lygis, fiksuotas tiek viešajame, tiek privačiame Portugalijos sektoriuose 2011 m., buvo pagrįstas žemomis palūkanomis, kurias mums atnešė euras. Jei būtume turėję eskudą, galbūt būtume mažiau įsiskolinę, tačiau mūsų valiuta būtų buvusi labai pažeidžiama ir tapusi taikiniu spekuliacinėms atakoms, kaip jau ne kartą nutiko praeityje.

– Kai kurios euro zonos šalys, kaip Italija, jaučiasi suvaržytos dėl bendros pinigų politikos. Kokios nuotaikos jūsų šalyje – ar jaustumėte pranašumų, jei turėtumėte savo valiutą?

– Apskritai Portugalija yra patenkinta ECB politika, ypač dėl to, kad jis padėjo šaliai sumažinti palūkanų normas. Tačiau per krizę, nuo 2011 iki 2013 m., kai Portugalija turėjo įgyvendinti programą, kurią siūlė troika (Europos Komisija, ECB ir TVF – IQ past.), nuosava valiuta būtų padėjusi. 1978 ir 1983 m. Portugalija devalvavo savo valiutą, ir tai padėjo ekonomikai labai greitai grįžti į augimo stadiją. 2011 m., neturint šios galimybės, įsibėgėti užtruko, kentėjome dėl didelio nedarbo.

Portugalija buvo viena pirmųjų šalių, įsivedusių eurą dar 1999 m. Iki oficialaus banknotų pristatymo 2002 m. jis naudotas kaip nepiniginė atsiskaitymo priemonė.

Euras pakeitė nacionalinę valiutą eskudą, kuris įvairiomis formomis gyvavo nuo 1722 m.

85 proc. portugalų palaiko euro kaip vienintelės ES valiutos idėją.

Portugališkos euro monetos reverse vaizduojami įvairių laikotarpių karališkieji antspaudai, kuriuos supa septynios pilys ir penki skydai.