Aukso karštinė, akcijų burbulas ar tiesiog racionalūs lūkesčiai?

Auksas paprastai brangsta kuomet baiminamasi dėl pasaulio ekonomikos perspektyvų arba didesnės infliacijos bei pinigų perkamosios galios nuvertėjimo. Šiuo metu aukso paklausą kursto abi šios baimės.

Daugelis pasaulio ekonomikų išlieka silpnos, stebime antrąją viruso bangą kai kuriose JAV valstijose, Izraelyje, galbūt ir Ispanijoje. Tai reiškia, kad kai kur vėl gali būti pristabdytas žmonių mobilumas, jų galimybės dirbti ir vartoti.

Be to, kasdien didėja geopolitinė įtampa tarp JAV ir Kinijos, visiškai įšalo diplomatiniai šių šalių santykiai, o situacija turbūt nepagerės bent iki JAV prezidento rinkimų. Todėl natūralu, kad užuovėjos nuo galimų nuostolių investuotojai ieško pirkdami auksą.

Pernai apie 30 proc. visos aukso paklausos buvo iš investuotojų, mažiau nei dešimtadalis jo buvo suvartojama pramonėje, beveik pusė – juvelyrikos gaminiams, o likusią dalį įsigijo centriniai bankai ir kitos institucijos. Pirmąjį šių metų ketvirtį investuotojų įsigyjama dalis išaugo net iki 50 procentų.

Vis tik ne vien viruso plitimas, ekonomikų augimo perspektyvos ir geopolitinės rizikos šiuo metu itin pakaitino aukso paklausą. Dar svarbesnė aukso brangimo priežastis gali būti didesnės infliacijos baimė. Pastaruosius tris dešimtmečius infliacija išsivysčiusiose šalyse buvo labai stabili ir nedidelė, dažniausiai nesiekė 2 procentų. Kas gali paskatinti spartesnį kainų augimą?

Visų pirma, didieji pasaulio centriniai bankai spausdina pinigus precedento neturinčiais tempais. JAV federalinių rezervų sistema per kelis mėnesius pinigų pasiūlą padidino net 3 trilijonais dolerių.

Nelabai atsiliko ir Europos Centrinis Bankas „atspausdinęs“ apie 2 trilijonus eurų ir dar bent metus nežadantis pristabdyti tokios monetarinės politikos apsukų. Pinigai kuriami ir dalinami daug sparčiau ir didesniais kiekiais nei po pasaulinės finansų krizės.

Greta to turime ir labai entuziastingai nusiteikusias daugelio didžiųjų pasaulio valstybių vyriausybes, kurios vykdo ekspansinę fiskalinę politiką ir visiškai ignoruoja tokius reiškinius kaip rekordiškai didelis biudžeto deficitas ar valstybės skola. Turbūt tokio atsako buvo galima tikėtis, siekiant išvengti dar didesnės bankrotų ir bedarbių bangos. Vis tik pinigų spausdinimas arba skolinimasis bei jų dalinimas į kairę ir dešinę yra smagus užsiėmimas, prie kurio galima greitai priprasti ir kuris gali turėti nemažai neigiamų šalutinių pasekmių, taip pat ir didina infliaciją.

Neužmirškime ir prieš porą metų JAV bei kai kuriose kitose valstybėse sustiprėjusių prieš globalizaciją nukreiptų nacionalistinių nuotaikų, kurias, tikėtina, dar labiau sustiprins Covid-19 krizė. Pastangos susigrąžinti gamybą arčiau namų gal ir padės sukurti daugiau darbo vietų šalies, bet gali slopinti produktyvumo augimą, pakels gamybos sąnaudas ir produkcijos kainas.

Taigi, turime visą puokštę ingredientų, kurie ateityje gali pakaitinti infliaciją, nuo kurios apsidrausti vienas iš lengviausių būdų yra investicijos į auksą ar jį išgaunančių įmonių akcijas. Aukso patrauklumą didina ir investavimo alternatyvų trūkumas. Daugelio vyriausybių obligacijų realus pajamingumas yra neigiamas, todėl nublanksta ir dažnai minimas aukso, kaip investicijos, trūkumas – tai, kad jis nesiūlo teigiamų pajamų srautų – dividendų ar palūkanų.

Prie tokių ekonominių, epidemiologinių ir geopolitinių aplinkybių stebinti galėtų ne aukso populiarumo ir kainos augimas, o tai, kad, pavyzdžiui, JAV akcijų indeksai yra arti istorinių aukštumų arba jau fiksuoja naujus rekordus.

Vis tik ir čia investuotojai nėra visiškai neracionalūs (bent jau ne visais atvejais) – dažniausiai jie turbūt nesitiki spartaus ekonomikos ir įmonių pelnų atsigavimo. Investicinius srautus čia paskatina centrinių bankų pinigų politika bei vyriausybių pinigų dalybos.

Pavyzdžiui, JAV ruošiamas dar vienas ekonomikos skatinimo paketas, tiesa, jis jau kritikuojamas, nes šį kartą sieks „tik“ vieną trilijoną dolerių. Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad prie trilijono dolerių dalybų planą bus kalbama naudojant dalelytę „tik“.

Tie naujai sukurti pinigai, žinoma, turi kažkur nusėsti ir įvairiais kanalais pasiekia finansų rinkas, o kai kuriais atvejais labai paskatina ir spekuliacijas. Kodėl Tesla, pagamindama mažiau nei 1 proc. visų naujų pasaulio automobilių ir nebūdama nei didžiausia, nei sparčiausiai augančia elektromobilių gamintoja, tapo brangiausiu automobilių gamintoju pasaulyje?

Tikrai ne todėl, kad šiemet ar kitais metais jos rinkos dalis gali ženkliai pasikeisti – to nėra net jos pačios planuose, kurie dažniausiai būna itin ambicingi bet lieka nepasiekti.

Šiemet elektromobilius gaminančių įmonių akcijos itin populiarios – matėme ir pavyzdžių, kuomet dar nieko negaminančios ir tik kelis šimtus darbuotojų turinčios įmonės Nikola kapitalizacija pašoka iki 20 milijardų dolerių tik dėl to, kad ji planuoja kažkada gaminti elektra ir vandeniliu varomus vilkikus.

Tarp daugybės šių metų keistenybių reikėtų paminėti ir Hertz atvejį – jai pradėjus bankroto procesą, jos akcijos kaina nukrito iki keliasdešimties centų, bet paskelbus apie planus išleisti naujas akcijas tik tam, kad surinktų lėšų pagalba būtų gražintos paskolos, jos akcijos kaina kelioms dienoms pakilo maždaug dešimt kartų.

Praeityje daugybę kartų esame matę, kaip tikėjimas, emocijos, laki fantazija, o kartais pinigų perteklius arba noras greitai praturtėti gali sukurti sunkiai paaiškinamą kainų burbulą. Burbulai gali susiformuoti įvairiausiose rinkose – nuo tulpių svogūnėlių ir nekilnojamo turto iki kriptovaliutų ar pavienių legendomis apipintų įmonių. Tačiau visų jų pabaiga būna labai panaši.

Paprastai gilios krizės sukuria investuotojų baimes ir norą pinigus priparkuoti saugiausiose užuovėjose. Ši krizė, dėka centrinių bankų ir vyriausybių politikos, yra šiek tiek kitokia – spekuliacijų ir burbulų galima įžvelgti daugiau nei baimių ir neišnaudotų galimybių.

Vis tik daugeliui investuojančių savo pinigus vertėtų nesivaikyti trumpalaikių madų, nesvajoti apie greitą praturtėjimą, neužmiršti rizikos valdymo ir atsiminti, kad ne viskas auksas kas auksu žiba.