Ar eurai verti litų?

Nepriklausomybė atėjo 1990 metais, ir jau nuo Lietuvos sujudimo dėl nepriklausomybės prasidėjo pokalbiai apie tai, kad reikia sienų, himno ir savos valiutos. Kad galėtume įvesti savo valiutą, reikėjo ją pagaminti. Buvo analizuojama ne tik kur ir kaip gaminti, bet ir kokių pasipriešinimų dėl to galime sulaukti. Juk Tarybų Sąjunga nenorėjo griūti, tai ir nuosavos valiutos nenorėjo, kad kas nors iš kaimynų turėtų. Bet mes norėjome patys ūkininkauti savo krašte, tam ir reikėjo savos valiutos.

Iki nacionalinės valiutos įvedimo Lietuvoje buvo naudojamasi ir rubliais, ir talonais. Pastarieji buvo reikalingi, nes buvo keliami įvairūs trukdžiai pirkti pinigus iš gamintojo. Rubliai buvo perkami Maskvoje ir reikėdavo juos iš Rusijos centrinio emisijos banko atsivežti į Lietuvą. Tačiau didysis mūsų kaimynas nenorėjo, kad tai sėkmingai vyktų, todėl visaip trukdė.

Tuomet būdavo paruoštas šarvuotas traukinio vagonas ir juo buvo vežami pinigai iš Maskvos. Dar buvo šarvuoti kamazai, taip pat paruošti pinigams vežti. Vieną kartą prie Možaisko buvo sustabdytos mūsų šios mašinos ir neįleido nuvažiuoti atsivežti pinigų. Tačiau tokie trukdžiai tuojau po Nepriklausomybės ir prasidėjo. Jie privertė Lietuvą imtis priemonių. Tad tuometinis Centrinio banko viršininkas Vilius Baldišis ir tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius, nors ir konfliktavo, pradėjo naują litų gamybą: ruošė piešinius, maketus ir ieškojo, kur gaminti.

Nepadėjo ir gamybą šiek tiek stabdė negražūs ginčai tarp tuometės Vyriausybės ir paties banko, nes pinigai galėjo būti įvedami efektyviau. Juk Lietuvos ūkis jau turėjo poreikį ir reikalavo savos valiutos. Maskvoje negalėjome nusipirkti tiek pinigų, kiek jų reikia, ir grynųjų tiesiogiai trūko pačioje apyvartoje ir šalies ekonomikoje. Kol neturėjome savo pinigų, buvo įvesti tarpiniai ir papildomi pinigai prekyboje ir mokant atlyginimus - „vagnorkės“, jos buvo išleistos Kauno spaustuvėje „Spindulys“.

Gamybai buvo galima rinktis iš kelių variantų: Gotlando salos, Anglijos kompanijos, Miuncheno kompanijos (kuri vėliau perėmė lito gamybą ir ją vykdė iki šiol), Šveicarijos. Bet galų gale buvo pradėta bendrauti su Amerikos kompanija „American Banknote Corporation“.

Tuomet, 1993 metais, į banko valdybą tuometinio prezidento Algirdo Mykolo Brazausko buvau pakviestas aš, nes buvusiu vadovu nebepasitikėjo. Pirmiausia reikėjo sustabdyti infliaciją, nes ji tuo metu siekė 1000 proc. Kitas svarbus darbas buvo lito įvedimas. Atėjęs pamačiau, kad dalis atspausdintų litų yra žemos kokybės, amerikiečių atspausdinti banknotai buvo lengvai padirbami. Net 1992 metų esama technika buvo galima juos padirbti, todėl nustatėme, kad tokių pinigų leisti į apyvarytą negalima. Buvo suburta komisija, patobulinti banknotai, įdėtos paslaptys, ir taip priartėjome prie birželio mėnesio. Tuo metu banknote buvo nuo 7 iki 14 paslapčių, o štai šiandieniniuose piniguose jau galima rasti ir 20.

Tuomet reikėjo paruošti įvedimo mechanizmą, nes iki manęs per didelius ginčus tarp banko valdybos ir politikų buvo kenkiama šiam procesui. Buvo nuspręsta perspausdinti mažus nominalus ir užtikrinti, kad jų kiekis būtų reikiamas. Tuo pasirūpinus gana sėkmingai buvo įvestas litas.

Jeigu reikėtų lyginti mūsų įvedimą ir dabar vykstantį, tai dabar sąlygos yra nepalyginti geresnės. Juk viskas kur kas tiksliau tvarkoma, yra didelė Europos centrinio banko priežiūra, ir jis pateikia visas reikiamas instrukcijas bei patį įvedimo mechanizmą. Tiek, kiek dabar skiriama dėmesio įvedant eurą, yra nepalyginti daugiau, nei buvo skiriama įvedant litus. Ir pačios galimybės buvo mažesnės, tad, atsižvelgiant į tai, buvo padarytas didelis pasiekimas. Nacionalinę valiutą įvedėme antrieji Baltijos šalyse.

Žinoma, man, kaip įvedusiam litą, labai gaila savos valiutos, tačiau turime džiaugtis, kad litai atliko savo vaidmenį Lietuvos ūkiui per 21 savo gyvavimo metus. Reikia paminėti, kad tik iki 1994 metų litai turėjo savarankišką pinigų politiką. Vėliau jie buvo susieti su doleriu, o 2004 metais litas buvo „suženytas“ ir su euru. Tad visą šį laiką žaidimo taisykles diktavo tai doleris, tai euras. Nacionalinė valiuta, žinoma, yra didžiulis pasididžiavimas, ir sava pinigų politika buvo prarasta tuomet, kai litas buvo susietas su kitomis valiutomis. Turint savo pinigų politiką ir ją tinkamai tvarkant, Lietuvai buvo galima atnešti dar daugiau ekonominės naudos.

Žinoma, viskas keičiasi ir šiandien esame Sąjungos nariai. Galima sakyti, kad štai danai, norvegai, anglai turi savo pinigą, bet jų ekonomika visai kitokia. Jei šiandien tiek turėtume naftos, kiek turi norvegai, tai mūsų pensininkai nevaitotų, kad mažos pensijos. O mes dabar turime didelę melžiamą karvutę, kuri yra Europos fondai, ir už tai, nori nenori, mums reikia turėti bendrus pinigus ir būti bendroje ekonominėje rinkoje. Tai yra kaina, kurią turime sumokėti.

O kai kalbama apie didelius indėlius, kuriuos reikės įnešti dėl euro įvedimo, tai reikia nepamiršti, kad mes ir dabar palaikome savo lito stabilumą savo aukso ir valiutos rezervais, kurie yra gana dideli. Kai kas puse lūpų ir pasako, kad rezervų visiems tiems mokesčiams tikrai pakaks, o tie išgyvenimai yra tik politikavimas.

Žinoma, litas visuomet liks žmonių širdyse. Jo įvedimo metais žmonėms taip reikėjo vidinės Nepriklausomybės ir identiteto, kad jiems tarybiniai pinigai buvo tikrai įgrisę. Vidaus reikalų ministerija tuomet buvo paskyrusi policijos pareigūnus, kurie stebėdavo keityklas, saugodavo, kad neįvyktų nusikaltimų. Jie iš arti matydavo, kai iš kasos ar banko žmonės išeidavo nešini litais, žiūrėdavo su ašaromis akyse ir nė nematydavo, kad į griovį koją stato.

Tiesa, įvedus eurą litai bus sunaikinti, nes tokia yra pasaulinė tvarka, bet emocinis ryšys su juo liks. Aš ir pats pasiliksiu litų, turiu banknotų net su savo parašais, juos ketinu padovanoti artimiesiems ir draugams. Naujųjų metų išvakarėse ketiname susitikti su buvusiais kolegomis iš Tarptautinio valiutos fondo, konsultantais iš Amerikos ir kitais žmonėmis, su kuriais iki šiandien bendraujame. Prisiminsime, pakalbėsime, taip visi kartu palydėsime litą į pensiją ir surengsime lito išleistuves.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“