Vokietijos ambasadorius Lietuvoje M.Miulmenstatas: Mes neprivalome gelbėti kiekvieno banko

- Ar realu priversti Pietų Europos valstybes gyventi pagal turimus išteklius?

- ES yra teisinė bendrija. Visada pasiteisindavo, kai visos valstybės narės laikėsi bendrų sprendimų ir teisinių pagrindų. Tiek atnaujintas stabilumo ir augimo paktas, kiti ekonominės politikos koordinavimo ambicingi veiksmai Europoje, tiek fiskalinis paktas numato tinkamas reagavimo į būtinų taisyklių pažeidimą galimybes.

- Ar Vokietija laiko Lietuvą lygiaverte partnere, sprendžiant euro zonos problemas?

- Taip. Europos Sąjunga - didelės ir mažos valstybės. Tačiau svarbu, kad ir mažosios Bendrijos narės būtų tame pačiame laive ir prisidėtų sprendžiant euro zonos skolų krizės problemas. Aš manau, kad Vokietija ir Prancūzija visada buvo Bendrijos variklis.

Tačiau be užtikrinto mažųjų valstybių bendradarbiavimo Europa negalės judėti į priekį.

- Pietų Europa, pirmiausia Graikija, mėgsta kalbėti, esą jų skolų krizę „išpūtė“ būtent vokiečių ir prancūzų bankai, neatsakingai daliję paskolas. Taip pat dažnai teigiama, kad suteikdama Graikijai, Ispanijai ir kitoms šalims finansinę paramą ES pirmiausia gelbėja vokiečių ir prancūzų bankus, o ne tų šalių ekonomiką.

- Bankų pareiga yra atlikti patikimą rizikos analizę prieš vykdant kredito ir investicinius sandorius. Mano „namų bankas“, prieš skirdamas man kreditą namui pirkti, patikrino mane nuodugniai iki panagių. Pasirodo, kad ne visi bankai įvykdė šiuos įsipareigojimus. Kritinė padėtis kai kuriuose Europos bankuose gali kelti grėsmę viešųjų finansų stabilumui, jeigu bus būtinos plataus užmojo pagalbos priemonės. Banko „Lehman Brothers“ bankrotas prieš keletą metų mums parodė, kad didelio masto finansų ūkio sunkumai gali turėti blogų pasekmių tikrajai ekonomikai. Kartu mes negalime ir neprivalome automatiškai gelbėti kiekvieno banko nuo bankroto. Labai svarbu, kad visoje Europoje būtų vykdoma protinga ir skaidri bankų restruktūrizavimo politika. Taip pat yra aišku: pagalba bankų restruktūrizavimui vykdyti negali būti teikiama veltui. Atsakomosios paslaugos ir kontrolės principas yra įtvirtintas Europos finansinio saugumo tinkluose. Vokietija visada skatino, ragino, kad sprendžiant krizės klausimus dalyvautų ir privatūs kreditoriai. Taip buvo pasielgta ir Graikijos atveju šių metų kovo mėnesį. Tiesa, apie šį įvykį nebuvo labai daug kalbama.

- Neseniai britų premjeras Deividas Kameronas (David Cameron), priešingai nei Vokietijos premjerė Angela Merkel, pareiškė, kad „Europos yra per daug, o ne per mažai“, akivaizdžiai nesutikdamas su didesnės integracijos būtinybe. Tuo tarpu naujoji fiskalinės drausmės sutartis suteikia galimybę tiesiai iš Briuselio koreguoti nacionalinius biudžetus. Ar tokia politika nėra nacionalinių suverenitetų varžymas?

- Visiems yra žinoma, kad Vokietijos ir Didžiosios Britanijos nuomonės skiriasi. Ginčas dėl to, kiek suverenumo perduoti Europos Sąjungai, yra senas. Suverenių teisių perdavimas yra pagrindinė Europos integracijos mintis nuo pat Romos sutarčių pasirašymo 1957 metais. Valstybės narės per tą laiką pasiekė tikrai gerų rezultatų. Tačiau antra pagrindinė mintis yra subsidiarumas. Niekas neabejoja, kad Europa neturėtų priimti sprendimų visais klausimais, o tik tuos, kurie negali būti nuspręsti nacionalinėje plotmėje. Fiskalinis paktas yra svarbus ir nepakeičiamas instrumentas krizei įveikti. Tačiau ir čia galioja taisyklė, kad Briuselis imsis priemonių tik tada, jeigu nebeliks protingos biudžeto politikos tikslų, kuriems valstybės narės pačios pritarė. Taigi kiekviena Vyriausybė savo nepriklausomybę laiko ir saugo savose rankose.

- Lietuvos Vyriausybė svajoja kuo greičiau įsivesti eurą, atitikti vadinamuosius Mastrichto kriterijus. Ar tikrai patartumėte mums skubėti į euro klubą?

- Nemanau, kad galima kalbėti apie „svajojimą“. Lietuva jau dabar labai glaudžiai susieta su euro šalimis, o dėl pastovaus valiutų kurso geruoju ir bloguoju yra beveik euro zonos narė. Oficialus įstojimas suteiktų šaliai taip pat oficialias balso teises.

- Kalbant apie euro įvedimą galima prisiminti, kad daugelis šalių, prieš įsivesdamos šią valiutą, pačios neatitiko Mastrichto kriterijų. Galbūt čia taip pat slypi krizės priežastys?

- Euras buvo įvestas jau prieš gerą dešimtmetį. Deja, Vokietija tuo tarpu taip pat pažeidė Mastrichto kriterijus. Tačiau euras visiškai pasiteisino kaip stabili valiuta, turinti žemą infliacijos lygį. Nepaisant skolų krizės, to negalima pamiršti. Jau dabar akivaizdu, kad ateityje Europos institucijų ir nacionalinių vyriausybių veiksmai reaguojant į klaidas, keliančias grėsmę euro stabilumui, bus daug ryžtingesni.

- Daugelis ekonomistų vienareikšmiškai akcentuoja, kad tiek Pietų, tiek Šiaurės, Rytų ar Vakarų Europos valstybės šiandien jau negali grąžinti visų savo skolų. Jie mato dvi išeitis: arba euro devalvaciją, arba skolų nurašymą. Gal yra ir kitokių scenarijų?

- Karlas Valentinas, didis Bavarijos komikas, kartą pasakė, kad jis niekada neteikia jokių prognozių, ypač jokių ateities pranašavimų. Nenorėčiau čia pateikti kitų scenarijų. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kad Europos Sąjungos ir euro ateitis yra ne tik ekonominis klausimas, bet visų pirma ir politinis. Europa praeityje išgyveno ir įveikė sudėtingą laikotarpį. Esu įsitikinęs, kad, esant politinei valiai, ir čia gali būti rastas sprendimas. Pasaulyje nėra nieko pastovaus, po blogų laikų vėl sugrįš geri laikai. Tada bus svarbu sumažinti skolas. Taip pat čia fiskalinis paktas padės rasti tinkamą sprendimą. Aš žinau tik vieną įtikinamą ekonominę teoriją. Tai Juozapo teorija iš pirmosios Mozės knygos. Būdamas faraono patarėju jis sakė: po septynerių sunkių metų ateis septyneri geri metai. Žinoma, niekada nereikia pamiršti, kad po gerų laikų visada sugrįžta blogi laikai.

- Jau ilgiau nei metus galioja laisvos darbo jėgos judėjimas į Vokietiją. Kokios naudos tai davė šaliai? Koks imigrantų iš Lietuvos indėlis Jūsų šalyje?

- Aš manau, kad ne tiek jau daug lietuvių atranda kelią į Vokietiją. Dauguma lietuvių vis dar vyksta į Angliją ar Norvegiją. Tačiau jei kalbėsime apie visus imigrantus Vokietijoje, galėčiau pasakyti, kad jų indėlis labai didelis.