Lietuvos valdžia jau 2015 m. pasišovė bet kokia kaina įsivesti eurą. Premjeras Algirdas Butkevičius net pareiškė atsistatydinsiąs, jei to padaryti nepavyks. Tačiau ekonomistas, žurnalistas, diplomatas, politinis veikėjas, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras Valdemaras Katkus teigia, kad valstybė dar nėra pajėgi keisti šalies valiutos į europinę. Nors jis pats nėra prieš eurą, tačiau mąsto realistiškai – Lietuvos ekonomika dar neatsigavo po krizės, todėl nauji įsipareigojimai Europos Sąjungai gali būti nepakeliami.
– Jūs nesate euro šalininkas, kokios to priežastys?
– Aš esu realistas, nei šalininkas, nei ne šalininkas.
– Valdžia jau galutinai užsimojo 2015 m. eurą įvesti, ką apie tai manote?
– Aš manau, kad tai yra per ankstyvas dalykas todėl, kad Lietuvos biudžetas dar yra pokriziniame laikotarpyje ir ekonomika neatsikūrė iki tokio lygio, kad galėtų pati prisiimti papildomus įsipareigojimus prieš euro zoną – įnešti vieną milijardą į akcinį kapitalą ir prisiimti 8,5 milijardo įsipareigojimus pagal euro stabilizacijos fondo poreikius ateityje, jeigu krizė gilėtų. Mano pagrindinis argumentas – kad Lietuvos ūkio pečiai yra per silpni, kaip ir gyventojų.
– Lietuva dar nėra pasiruošusi euro įvedimui?
– Šiuo metu yra per didelė apkrova ekonomikai.
– Ar turėtų būti rengiamas referendumas dėl euro įvedimo?
– Čia jau nuspręs politikai. Mes turime švedišką ir danišką kelią, kur politinės partijos konsensusu sutarė, kad tai yra labai svarbu, dėl to reikia atsiklausti savo piliečių. Tai vienas kelias. O kitas kelias – kur politikai mano, kad piliečių nuomonė nesvarbi, pavyzdžiui, kaip Estijoje arba Latvijoje. Šiuo metu gyventojai turi savo nuomonę, politikai savo, tačiau pastarųjų rankose yra politinė galia, kad referendumą arba sustabdytų, arba leistų jam įvykti.
– Valdantieji teigia, kad įtikins žmones, jog euras yra reikalingas valstybei, o premjeras A. Butkevičius, kaip ekonomistas, nesupranta, kodėl euras pristatomas kaip kažkoks baubas. Kodėl valdžiai taip reikia euro įvedimo?
– Aš tokiomis kategorijomis nemąstau – nei baubas, nei ne baubas. Tik priminsiu, kad prieš 13 mėnesių, maždaug kai prasidėjo visas euro projekto pristatymas, jis buvo kaip švariausias propagandinis projektas. Valdžia neturėjo jokio, net elementariausio, paskaičiavimo, tikro supratimo, kad euro zona jau yra nebe ta arba yra gerokai pasikeitusi po 2007–2008 metų krizės. Atsirado visiškai naujos institucijos, tokios, kaip Euro stabilizavimo fondas, kuris yra ir už Mastrichto susitarimo ribų, ir už Lietuvos sutarties su ES ribų. Šios naujos institucijos yra brangiai kainuojančios ir tai reikėjo įvertinti. Galima sakyti, kad euro projektas Lietuvoje prasidėjo kaip euro populistinis projektas.
Tik maždaug spalio mėnesį atsirado pirmasis oficialus paprastas skaičiavimas iš Lietuvos banko. Tiesiog valdžia pastatė vežimą prieš arklį, užuot pradėjusi nuo aiškinimosi, kas įvyko euro zonoje, kaip ji pasikeitė po krizės, kaip pasikeitė Lietuva. Reikėjo įsivertinti savo pajėgumus ir tada pradėti šitą diskusiją. Ji prasidėjo neprofesionaliai, mane, kaip profesionalą, tai nustebino.
– Kalbama, kad pensijas būtų galima grąžinti per metus, o ne per trejus, kaip dabar žadama padaryti, ir eurą būtų galima kuriam laikui atidėti...
– Grįžtame prie to, kad Lietuvos biudžetas yra krizinis, nes jis šiuo metu yra nepajėgus atsiskaityti su pensininkais, nesugeba atkurti atlyginimų ne tik aukščiausiems šalies pareigūnams, bet ir kultūros darbuotojams, mokytojams ir kitiems viešojo sektoriaus atstovams. Biudžetas yra vis dar krizinis, jis nepajėgus įvykdyti įsipareigojimų savo gyventojams ir savo darbuotojams. Tad užsikrauti papildomą naštą, tą milijardą, kurį Lietuva turės įnešti į akcinį kapitalą, jį teks skolintis, kaip tai darė Estija. Pasiskolinę paskui dar mokėsime ir palūkanas. De facto, jeigu sudėtume visus vyriausybės įsipareigojimus, tai ji neatitiktų to vienintelio Mastrichto kriterijaus, kad šalies biudžeto deficitas negali viršyti 3 procentų BVP. Tai ir viskas. Lietuva dar nėra išėjusi iš krizės. Nors, žiūrint pagal augimo rodiklį, bendrąjį vidaus produktą (BVP), kuriuo galima matuoti ekonomikos augimą, aktyvumas atsikūrė, tačiau jis nieko nesako nei apie gerovę, nei apie tvarumą. Niekas šalies žmonių gerovės BVP nematuoja. Nedarbo lygis vis dar yra didelis ir neaišku, kada atsikurs. Paprastai kalbant, Lietuvos ūkis yra po ilgos ligos atsigaunantis ligonis, kuriam sakoma: stokis ir bėk maratoną. Tai maždaug mes esame tokioje padėtyje.
– Buvo nuslėpti tam tikri duomenys, kad atitiktume Mastrichto kriterijus?
– Duomenys nėra nuslėpti, jie yra žinomi, bet jais galima manipuliuoti. Taip ir Graikija, ir Italija įstojo į euro zoną. Klausimas, kiek pati vyriausybė nori save apgaudinėti ir kiek euro zona yra pasiruošusi užmerkti akis ir „nematyti” tokių manipuliavimų. Tiesiog tai bus politikų susitarimas. Lietuva čia nieko naujo neišrado, tačiau visi suprantame, kad dabar mes esame nepajėgūs įsivesti euro, nes nesame atsigavę po krizės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą