Už paskolą gali tekti atiduoti ir dantis

Dirba sėkmingai

Kur pasiskolinti, jei bankas neskolina, kredito unijos nebepasitiki, o pinigų žūtbūt reikia, ne problema jau ne pirmi metai. Tiek skelbimų lentose, tiek internete apstu skelbimų, siūlančių paskolas. Įdomiausia tai, jog šias paslaugas siūlo paprasti žmonės, nedeklaruojantys jokios veiklos įmonėje, tiesiog turintys laisvų pinigų ir iš geros širdies padedantys tautiečiams. Užstatant butą, namą, bendrabutį ar sodą, be jokio savo finansinės padėties įrodymo galima pasiskolinti nemenką pinigų sumelę.

Lygiai prieš metus „Vakaro žinių“ žurnalistai susisiekė su vienu iš tokia veikla užsiimančių asmenų, kuris įkeičiant du bendrabučio kambarius siūlė 5000 litų paskolą. Besiderint dėl sąlygų pašnekovas siūlė imti dar didesnę paskolą, mat kitaip neapsimoka.

„Yra sudaroma sutartis su notaro patvirtinimu, jums susitvarkyti visus dokumentus kainuos apie tūkstantį litų. Tad apsimoka iškart imti didesnę pinigų sumą“, - anuomet bandė įtikinti vyriškis.

Tęsiant pokalbį buvo paminėta, kad „pinigų reikia greitai, nes darbovietė pusę metų nemoka atlyginimo“. Tai vyriškiui pasirodė absoliučiai neįdomu. Nesunkiai suteiksiantis paskolą „verslininkas“ tepaklausė, ar šeimoje yra mažamečių vaikų, tačiau apie jokį kitą finansinį rodiklį nepasidomėjo ir pasiūlė susitikus aptarti visas paskolos sąlygas.

„Dėl palūkanų reikia kalbėti ne telefonu“, - tepasakė jis.

Štai ir kabliukas, kurį lygiai prieš metus numetė „Vakaro žinios“, tačiau nei policija, nei teismai, nei juolab Lietuvos bankas nepakrutino nė piršto.

Norėdami įsitikinti, ar tas pats paskolų išdavėjas, turintis asmeninį banką vis dar teikia tas pačias paslaugas, paskambinome ir šįkart. Ilgai laukti nereikėjo, vėl prabilo malonus vyriškio balsas, ir vėl su ta pačia istorija (tikėdamiesi, kad prisimins, tačiau neprisiminė) prašėme paskolos.

„Galime susitikti, sutarsime visas sąlygas, palūkanas, suderinsime susitikimą su notaru, viskas bus parašyta dokumentuose ir gausite pinigus, neužtruks nė pusdienio“, - įtikinėjo aferistas.

Ne jų reikalas

Jau anksčiau buvo išaiškinta, jog prikibti prie panašių skelbimų praktiškai neįmanoma, mat viskas skelbime protingai „apeita“. Nenurodoma, jog suteikiamos paskolos, pabrėžiama vienaskaita - „suteikiu paskolą“. Kadangi formuluotė yra vienaskaitinė, iškilus ginčui, tai nebūtų įrodymas, kad tai verslas.

Lietuvos banko priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento Finansinių paslaugų priežiūros skyriaus vyresnioji juriskonsultė Jekaterina Govina „Vakaro žinioms“ aiškino, jog įstatymai nedraudžia skolinti pinigų, jei tai nėra nuolatinė veikla, iš kurios žmogus galėtų uždirbti.

Tai byloja ir Lietuvos Respublikos įstatymai, kurie leidžia laisvai skolinti pinigus ar net vartojamuosius daiktus kitam žmogui su įsipareigojimu tokią pačią sumą ar daiktą grąžinti skolintojui. Taip pat įstatymai leidžia už šią paslaugą gauti ir sutartas palūkanas.

„Fiziniai asmenys gali sudaryti paskolos sutartis ir gauti palūkanas. Taigi prieš įtariant asmenį vykdant nelegalią veiklą būtina įvertinti visas aplinkybes - ar tikrai yra pagrindo teigti, kad skolinimo veikla turi versliškumo požymių“, - abejojo J.Govina. Tiesa, Lietuvos banko darbuotoja iškart pabrėžė, jog bet kokia nuolatinė veikla, kai kitiems asmenims pinigai skolinami siekiant pelno, turi būti įforminta pagal vartojimo kredito įstatymą.

„Skolinimo veikla užsiimantys žmonės privalo įgyti vartojimo kredito davėjo statusą ir laikytis to paties Vartojimo kredito įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų reikalavimų, kurių laikosi tuo užsiimančios institucijos. Priešingu atveju galime kalbėti apie nusikalstamo pobūdžio požymių turinčią veiką - neteisėtą vertimąsi finansine veikla - už tai yra numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė“, - teigė J.Govina.

Tiesa, kaip įrodyti, jog žmogus minėta veika verčiasi su tikslu užsidirbti, nepasakė. Gynėsi, jog tai ne Lietuvos banko reikalas.

„Verta pastebėti, kad Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją prižiūri, nagrinėja vartotojų skundus ir ginčus tik dėl vartojimo kredito davėjų, teisės aktų nustatyta tvarka įtrauktų į Lietuvos banko interneto svetainėje skelbiamą vartojimo kredito davėjų sąrašą. Lietuvos bankas nesikiša į privačių subjektų tarpusavio santykius ir nenagrinėja skundų dėl suderėtų sutarčių sąlygų“, - teisinosi J.Govina.

Reikia įrodymų

Ne prie ko norėjo išlikti ir FNTT. Pagal jiems pateiktus skelbimų pavyzdžius, jie nieko negalėjo atsakyti. „Sudėtinga daryti kokias nors išvadas. Piniginių lėšų skolinimasis yra susijęs su civiliniais teisiniais santykiais, o paskolų suteikimo procedūrą reglamentuoja Civilinis kodeksas“, - savo atsakyme „Vakaro žinioms“ teigė FNTT atstovė Rūta Andriuškaitė.

Finansinių nusikaltimų specialistai taip pat priminė, jog bet kokia kreditinė veikla privalo būti licencijuota, kitu atveju tokia veikla gali užtraukti tiek administracinę, tiek baudžiamąją atsakomybę. Ir svarbiausia įrodyti, jog tokia veikla yra nuolatinė. Net ir įrodžius veiklos nuolatinumą, asmeniui joks straipsnis nebūtų taikomas, jei neteisėtai gaunamos pajamos per 12 mėn. neviršija 500 MGL ir veikla nėra pagrindinis pragyvenimo bei pajamų šaltinis. Kaip tai reikėtų padaryti ir kas tai turėtų patikrinti, FNTT atsakymo nedavė.

Kęstutis KUPŠYS, Asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vykdomasis direktorius, finansų specialistas:

- Ar paskolas už užstatą suteikiantys fiziniai asmenys vykdo legalią veiklą?

- Taip, tai yra problema, bet ji nėra tokia didelė, kaip mūsų kaimynų latvių. Tačiau kiekvienoje finansų sistemoje yra pagrindiniai plėšrūnai, smulkesni ir galiausiai visai kažkokios hienos ir tarakonai. Tie privatūs skolintojai turbūt atitiktų galutinės maitinimosi grandies veikėjų vaidmenį.

Aišku, tai liečia auditoriją, kuri pasiskolinti jau nebegali nei iš bankų, nei kredito unijų ar greitųjų kreditų. Skolintojų rankose lieka visi svertai ir jie mielai pasipelno iš žmonių, kuriems nebėra likę jokios išeities kaip tik skolintis už tokias plėšikiškas palūkanas ir dar užstatą. Greitųjų kreditų bendrovių palūkanos irgi yra labai panašios, tačiau ten bent jau veikla vykdoma minimaliai prižiūrint Lietuvos bankui. O jeigu iškyla problemos, galima kreiptis į vartotojų organizacijas, į valstybines įstaigas, ieškoti teisybės ir taip teisiniu keliu savo teises bent jau apginti.

Šiuo atveju, kai privatus asmuo skolina privačiam asmeniui - tai iškrenta iš teisinių reguliavimų rėmų. Tai jau tarsi yra privatus reikalas. Tokiu atveju yra sunku prikibti, įrodyti, kad tokia veikla nuolat vykdoma.

- Tai jeigu vyktų teismas dėl panašaus įvykio, būtų neįmanoma įrodyti, jog veikla vykdyta neteisėtai?

- Būtent. Tokiu atveju galima teigti, jog buvo tam tikros aplinkybės, žmonės susirado vienas kitą ir toliau tai tampa tik dviejų civilinės teisės subjektų ginčas. O teisybės ten bus tiek, kiek nuspręs teismas.

- Tokios srities praktiškai neįmanoma sureguliuoti?

- Viskas atsiremia į reklamos reguliavimą. Jeigu jų veikla įgauna komercinės veiklos požymį, kad jie tuo verčiasi, tuo užsiima, savo paslaugą reklamuoja masiniu būdu: skrajutėmis, internete, skelbimais ant stulpų, tai tikrai galima traktuoti kaip kreditavimo veiklą. Tada tai turėtų tapti susidomėjimo objektu mūsų priežiūros institucijų ir visų pirmiausia Lietuvos banko.

- Kaip tokią veiklą reikėtų apibūdinti?

- Tai yra šešėliniai bankeliai. Jie tiesiog ima dideles palūkanas ir prašo užstato iš privačių piliečių.

- Kodėl atsakingos valstybinės institucijos neužsiima tokių veiklų išaiškinimu?

- Jeigu valstybėje veiktų ne ta įstatymo raidė, o būtų kažkoks sveikas protas, tada būtų galima reikalauti iš valdžios institucijų reaguoti į tokius dalykus. Tikrinti, domėtis. Bet juk valstybėje mūsų institucijos daro pirmiausia tai, kas joms yra privalu, o tik paskui jos gali imtis kažkokių iniciatyvų. Tačiau tai tokioms institucijoms nėra privaloma, todėl jos nieko ir nedaro. Jie dažniau laukia skundų, grupės žmonių nepasitenkinimo, kad kažką pradėtų daryti.

- Bet ar verta laukti tų nukentėjusių žmonių ir tik tada pradėti tyrimą, jei galima anksčiau tam užkirsti kelią?

- Na, pavyzdžiui, vienas žmogus skolina kitam ir jie galvoja, jog tai yra jų dviejų reikalas, ir tarp jų jokio aferizmo nėra. Ir, pavyzdžiui, tam tikros institucijos nelauktų, o ir pradėtų kištis į tų žmonių santykius. Tai tada tie žmonės būtų labai nepatenkinti dėl to, kad valstybė kišasi ne ten, kur reikia, o mes juk piktinamės dėl to, kad yra pažeidžiamos piliečių teisės į privatumą, finansinius reikalus.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“