Įdomiausia, kad tarp darbo ieškančių absolventų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, jau antrus metus iš eilės didžiausias teisininkų skaičius. Šiemet per 7 mėnesius darbo biržoje užsiregistravo 214, pernai - 237 ką tik diplomus gavę teisininkai.
Tačiau po pagrindinio priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas prašymų registravimo paaiškėjo, kad daugiausia abiturientų pageidauja studijuoti mediciną, o antroje vietoje tarp populiariausių universitetinių studijų jau kelerius metus - tos pačios teisės studijos.
Liudvika MEŠKAUSKAITĖ, teisininkė, advokatė, Vilniaus universiteto ir Mykolo Romerio universiteto docentė:
- Ar aukštosios mokyklos parengia per daug teisininkų, kad jie neranda darbo?
- Sunku pasakyti, kodėl tiek daug teisės absolventų neranda darbo, nes specialiai tuo nesidomėjau. Tačiau žinau, kad gerų teisininkų paklausa yra tikrai didelė.
- Gal darbo jie neranda, nes jų žinios - vien teorinės?
- Daug kas priklauso nuo žmogaus. Vieni baigę teisės studijas būna geriau pasiruošę, kiti - prasčiau. Tačiau faktas, kad įgūdžių ką tik baigusiems studijas trūksta, tad, galima sakyti, jie pradeda nuo nulio, nuo pačios pradžios.
- Išsivysčiusiose šalyse dažna šeima turi teisininką, kuris pataria ir padeda pačiose įvairiausiose situacijose. Kodėl Lietuvoje to vis dar nėra?
- Ir Lietuvoje kažkas panašaus jau formuojasi. Jei teisininkas su žmogumi dėl kokios nors priežasties pradeda bendrauti, tai bendravimas dažnai tęsiasi ir ateityje, nes vėliau susidūręs su teisinėmis problemomis jis paprastai kreipiasi į tą patį teisininką. Tačiau turėti nuolatinį teisininką eiliniam žmogui Lietuvoje nelabai yra poreikis - tai svarbiau stambesniems verslininkams ar tiems, kurie vykdo daug kažkokių sandorių. Jie paprastai tuos nuolatinius teisininkus ir turi, tik gal per daug to neafišuoja.
Toks šeimos teisininkas, jei reikia, suteikia pagalbą tėvams, vėliau vaikams. O ir tarp teisininkų vis daugiau atsiranda „šeimos kontorų“ - teisines paslaugas teikia tėvai, vėliau jų vaikai, anūkai.
- Žmonėms, susidūrusiems su teisinėmis problemomis ir negalintiems nusisamdyti advokato, jį paskiria valstybė. Tokiais teisininkais dažnai nepasitikima. Ar pelnytai?
- Viskas priklauso nuo teisininko padorumo, jo sąžiningumo, jo požiūrio į savo darbą ir profesiją. Manau, kad valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančių yra labai įvairių žmonių. Pati esu mačiusi, kad net finansinio suinteresuotumo neturintys teisininkai atiduoda širdį ir darbą padaro kokybiškai. Bet būna ir priešingų situacijų.
- Tai ar teisininkų Lietuvoje yra pakankamai?
- Pasakyčiau taip: jeigu reikia rasti gerą kokios nors siauros srities specialistą, tai nėra lengva net patiems teisininkams. Geri specialistai paprastai užsiėmę, neturi laiko. Jeigu žmogus į savo darbą žiūri rimtai, turi žinių ir patirties, darbo jam tikrai netrūksta - dažnai net nespėji padaryti visko taip gerai, kaip norėtum.
Kitas klausimas - jauni žmonės. Man visada kėlė įtarimą tas begalinis noras būti teisininkais. Tai yra be galo sunki profesija. Kai kuriems atrodo - humanitarinis mokslas, kažką paskaitysiu, kažką pakalbėsiu, kažką parašysiu ir turėsiu diplomą. Tačiau to maža. Diplomas tik atidaro duris, o įėjęs pro tas duris turi parodyti, ką tu moki. Kad ką nors išmoktum, reikia labai daug dirbti. Teisininkai mokosi visą gyvenimą ir kuo toliau, tuo, atrodytų, mažiau žinai, mažiau supranti, kyla vis daugiau klausimų.
Teisininko profesiją reikėtų rinktis atsakingiau - toli gražu ne kiekvienas gali būti teisininku. Dar prieš renkantis teisės studijas reikėtų pagalvoti: o ką aš dirbsiu? Jeigu nori būti teisėju, pagalvok, ar tikrai norėsi dirbti po 12 valandų per parą ir dar iškęsti tą nepagrįstai neigiamą visuomenės požiūrį. Jeigu nori būti prokuroru, pagalvok, ar tikrai norėsi tam paaukoti savo gyvenimą... Nereikėtų šios profesijos rinktis tikintis patogaus gyvenimo, didelių pinigų. Teisę turi rinktis teisingi žmonės, kurie nori kovoti už teisingumą, o ne tie, kurie vadovaujasi vien merkantiliniais reikalais. Tačiau mes šiais laikais išgyvename vertybinę krizę, maži tapo tie norai - tiesiog daugiau užsidirbti.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Rašyti komentarą