Tektų ilgai laukti, kol rusiškų dujų gniaužtai paleistų ES

Ketvirtadienį į neeilinį susitikimą Briuselyje atvyksiantys ES šalių lyderiai puikiai supranta, kad „ant kortos“ pastatyta ne tik Ukrainos demokratija, bet ir Bendrijos energetinė ateitis.

Per Ukrainą į Europą iki šiol patenka 80 proc. gamtinių dujų iš Rusijos, Maskva Bendrijai tiekia daugiau kaip ketvirtadalį ES suvartojamų dujų, todėl bet kokios griežtesnės sankcijos neabejotinai atsilieptų dujų kainoms ir eksporto apimtims.

2008–2009 metų žiemą dalis Centrinės Europos buvo palikta be dujų, kai dėl konflikto tarp Maskvos ir Kijevo Rusija paprasčiausiai nutraukė dujų eksportą. Ši grėsmė aktuali ir šiandien, nepaisant ES pastangų skatinti savo valstybes nares sukurti energetinių resursų rezervus ir diversifikuoti apsirūpinimą ištekliais.

Tačiau kiek anksčiau ketvirtadienį Lenkijos premjeras su žiniasklaida pasidalino ir optimistiškomis mintimis apie tai, kad jo šalis galėtų išgyventi ir be rusiškų dujų.

Viena iš ES galimybių priešintis Rusijos gamtinių dujų importo apribojimams yra dujų srauto nukreipimas atbuline kryptimi, tačiau šis planas susiduria su logistiniais ir infrastruktūriniais apribojimais.

„Techniškai tą galima daryti nedideliais kiekiais, – tikino „Columbus Consulting“ kompanijos dujų inžinerinių tinklų ekspertas Simonas Issardas. – Teoriškai įmanoma dujas pirkti bet kur, jas suskystinti ir gabenti kaip tik nori, tačiau praktiškai tokio sprendimo įgyvendinimas užtruktų – reikėtų laivais atgabenti dujas, įrengti tinkamą laikymo infrastruktūrą. Tai – didelė problema“.

ES taip pat spaudžia 28 savo nares sukurti pakankamus energetinių atsargų resursus, kurių krizės atveju turėtų užtekti 90-čiai dienų.

„Apsirūpinimo gamtinėmis dujomis kontekste, šis klausimas nesėkmingai buvo keliamas 2009 metais, nes labai mažai valstybių turi galimybę kaupti gamtines dujas“, – teigė „Cedigaz“ koncerno ekonomistė Sylvie Cornot-Gandolphe, tvirtinanti, kad natūralių gamtinių dujų saugyklų įrengimui geologinės sąlygos yra labai ribotos.

Dujų kaupimui reikalingos didžiulės atviros erdvės, jas galima laikyti tam tikrų druskų tirpaluose ar požeminių vandenų išgraužtose ertmėse. Įrengti tokias talpyklas yra nepaprastai brangu, Ispanijoje vykdomas „Castor“ talpyklos projektas vertinamas 1,4 mlrd. eurų, tačiau statybos gali būti nutrauktos dėl seisminio aktyvumo regione.

Kelios ES direktyvos skatina šalis turėti bent minimalius energetinių resursų kaupimo pajėgumus, tačiau šie teisės aktai nėra įpareigojantys, be to, itin brangiai įgyvendinami. Atsižvelgiant į Europoje vis mažėjančią gamtinių dujų kainą, stambios kompanijos nėra suinteresuotos iš anksto apsirūpinti milžiniškais jų kiekiais.

Geriausiai gamtinėmis dujomis yra apsirūpinusios Vakarų Europos šalys. Vokietijoje esančios talpyklos šiuo metu pripildytos daugiau kaip 60 proc. maksimaliai galimo sukaupti dujų kiekio, tačiau Vengrija, Bulgarija, Rumunija ir Graikija yra labiausiai pažeidžiamos dujų tiekimo sutrikimų.

Nepaisant tam tikros atsinaujinančių energetinių išteklių teikiamos alternatyvos ir neblogai išvystytos infrastruktūros, ES vis dar lieka smarkiai priklausoma nuo Rusijos ir į tai bus atsižvelgta svarstant bet kokias sankcijas dėl Maskvos veiksmų Kryme.