Smulkieji „Snoro“ kreditoriai pergalingai juda teismų labirintais

Praėjusią savaitę Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo pirmąją banko „Snoras“ smulkiųjų kreditorių bylą dėl indėlio sertifikato sutarties pripažinimo negaliojančia ir paliko galioti pirmos instancijos teismo sprendimą. Fizinis asmuo, pirkęs indėlio sertifikatą, buvo prilygintas apdraustam indėlininkui – taip įgijo teisę gauti indėlio draudimo išmoką iš valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“. Toks sprendimas – gera žinia daugumai fizinių asmenų, „Snoro“ banke įsigijusių sertifikatus ir obligacijas.

Sutartis per klaidą

Ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydama pripažinti negaliojančia dėl suklydimo banke „Snoras“ sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, suteikti teisę į indėlių draudimo išmoką, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė, turėjusi 26 tūkst. litų vertės banko „Snoras“ indėlio sertifikato sutartį, teisme teigė, jog atvykus į banką pratęsti terminuotą indėlį darbuotoja primygtinai siūlė būtent indėlio sertifikato sutartį, aiškindama, kad pastarasis yra tas pats terminuotas indėlis, tik su garantuotomis fiksuotomis ir gerokai didesnėmis palūkanomis, o apie esminę indėlio sertifikato investavimo riziką – negarantuotą išpirkimą – nepaaiškino. Priešingai, indėlininkei buvo sudarytas klaidingas įspūdis, kad indėlio sertifikatas yra apdraustas.

Parašas – dar ne viskas

Bankas „Snoras“ patvirtino, jog su ieškove sudaryta indėlio sertifikato sutartis, tačiau aiškino, jog sąlygose buvo nurodyti visi reikiami punktai. Jo teigimu, pasirašydama sutartį ieškovė pripažino, kad visos sutarties sąlygos aptartos ir paaiškintos, jos išreiškia ieškovės valią ir ji su jomis sutinka. Taip pat pasirašydama ieškovė neva patvirtino, jog ji buvo susipažinusi su Indėlių sertifikatų išleidimo bendrųjų sąlygų aprašu ir visiškai sutinka su jo sąlygomis. Atsakovas teigė ir tai, kad ieškovė, sudarydama sutartį, veikė laisva valia, suvokdama sandorio esmę bei jo pasekmes, kad ji nepateikė teismui jokių esminį suklydimą patvirtinančių įrodymų.

Ginant savo teises, ieškovė pabrėžė nesanti teisininkė, neturinti patirties investavimo srityje, tad jai buvo sudėtinga suprasti, kurios sutarties sąlygos yra bendros, kurios specialios. Pasak ieškovės, ji tikėjosi pratęsti terminuotą indėlį, todėl nebuvo susipažinusi su informacija, o banko darbuotoja įkalbėjo sudaryti indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, taigi, ginčijama sutartis buvo sudaryta esant esminiam suklydimui.

Taip pat ieškovė teigė, jog jei būtų žinojusi, kad indėlio sertifikatas nėra draustas įstatymų nustatyta tvarka, niekuomet nebūtų sudariusi sutarties dėl visų savo gyvenimo santaupų.

Nutarties nepakeitė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo mėnesį ginčijamą sandorį pripažino negaliojančiu iš esmės suklydus ir 26 tūkst. litų sumą prilygino kaip ieškovės lėšas jos mokėjimo sąskaitoje, taip pat priteisė 700 litų bylinėjimosi išlaidų, išmokant jas iš atsakovo administravimui skirtų lėšų. Banko „Snoras“ administratorius nesutiko su tokiu sprendimu ir kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, kuris nusprendė nutartį palikti nepakeistą.

Atsižvelgiant į įprastus bylų nagrinėjimo terminus ir teismų darbo krūvius, ši byla buvo išnagrinėta gana operatyviai. Apeliacinis teismas labai išsamiai ir visapusiškai teisiškai argumentavo priimtą nutartį, pasisakė dėl „Snoro“ naudotų sutarčių standartinių sąlygų, dėl to, kad bankas tinkamai nevykdė kliento informavimo pareigos, nesupažindino su visais svarbiais dokumentais.

Sveikintina tai, kad teismai neapsiribojo formaliu, pažodiniu sutarčių bei teisės aiškinimu, įsigilino į eilinio piliečio situaciją, jo nelygiateisiškumą, derybinių pozicijų silpnumą ir apgynė žmogaus teises nuo nevisiškai sąžiningos vykdytos banko veiklos.

Ir pirmos, ir apeliacinės instancijos teismai atsižvelgė į tai, kad bankas buvo priskyręs ieškovę neprofesionalių klientų kategorijai, ir konstatavo, jog banko ir klientės sutartis sudarė klaidinantį įsitikinimą klientei, jog jos įsigyjamai finansinei priemonei yra taikoma draudimo apsauga.

Gali paskatinti kitus

Siekiant ginti BAB banko „Snoras“ kreditorių, kurie nukentėjo arba galimai nukentės dėl šio bankroto, interesus bei jiems atstovauti visose įmonėse, įstaigose, organizacijose, teismuose ir bet kokiose kitose institucijose, buvo įsteigta „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacija. Viena iš bendradarbiaujančių su šia asociacija teisinių kontorų yra ir advokatės Redos Žabolienės kontora „Metida“.

Neoficialiais duomenimis, banke „Snoras“ indėlių sertifikatų buvo išplatinta maždaug už 200 mln. litų ir obligacijų maždaug už 210 mln. litų. Kadangi indėlių sertifikatų ir obligacijų savininkai nebuvo priskirti prie apdraustų indėlininkų, jiems belieka individualaus ginčo tvarka kreiptis į teismą ir įrodinėti, kad jie buvo suklaidinti, apgauti, todėl jiems turėtų galioti tos pačios taisyklės kaip ir terminuotų indėlių turėtojams. Laimėjusieji bylas, gali tikėtis atgauti 100 tūkst. eurų neviršijančias sumas iš valstybės valdomo indėlių draudimo fondo, nelaukiant „Snoro“ bankroto pabaigos.

Šiomis nutartimis parodytas teismo požiūris į šią problemą ir suformuotas precedentas kitoms panašioms byloms. Nors apeliacinio teismo sprendimas jau įsigaliojo, bankas ir valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ per 3 mėnesius dar gali ją apskųsti kasacine tvarka Aukščiausiajam teismui.