Siūlo keisti požiūrį: dėmesį reikėtų skirti ne tik vyrų karjeroms

– Jūsų asociacijai priklauso daug moterų vadovių, dirbančių didelėse, žinomose įmonėse. Kodėl nusprendėte susiburti?

– Iš tikrųjų šį klausimą mums užduoda daug kas. Lietuva statistiškai atrodo tikrai neblogai. Moterų užimtumas beveik prilygsta vyrų, skiriasi maždaug 1 proc. Galime pasididžiuoti savo prezidente, turime moterų ministrių. Vis dėlto yra labai daug neišspręstų struktūrinių, įsisenėjusių problemų. Būtent jas mes ir norėtume iškelti, apie jas diskutuoti, bandyti spręsti.

– Kokios tos problemos?

– Turbūt didžiausia problema – kai moterys pasiekia tam tikrą tašką savo karjeroje, vadinamąją vidurinės grandies vadovybę, tai labai dažnai sutampa su vaikų susilaukimu. Moterys išeina motinystės atostogų ir tada prasideda didžiausios problemos.

Nors motinystės atostogos labai lanksčiai reglamentuotos, galimybių sugrįžti anksčiau, pavyzdžiui, po šešių mėnesių, kaip tai įprasta Vakarų Europoje, nėra. Nėra infrastruktūros. Vaiko priežiūra per brangi, nes nepakanka darželių, lopšelių, kitų vietų, kur vaiką būtų galima palikti.

„Atsiremiame“ į privačias aukles, kurias tikrai ne daug kas gali sau leisti, ypač, jeigu jas norima pasamdyti legaliai. Moterys kaip ir pririšamos, verčiamos būti namuose iki 2–2,5 metų. Ką tai lemia? Tai lemia, kad nekyla jų atlyginimas, nes jos tuo metu nedirba. Moterys darbo vietoje atsilieka savo patirtimi.

Jeigu vaikelių būna ne vienas ir ne du, atsilikimas didėja. Tai užkoduoja problemas, ypač senatvėje, išėjus į pensiją. Pensijoje esančių moterų skurdas daug didesnė problema nei vyrų. Tai turbūt viena didžiausių problemų, kurią norėtume kelti ir keisti struktūriškai.

– Europos lyčių lygybės institutas pristatė ataskaitą „Skurdas, lytis ir daugialypės nelygybės“. Duomenys rodo, kad nuo 2014 m. skurdo lygis šalyje auga. Paskirstymas visuomenėje labai nevienodas, nes labiausiai skursta moterys. Viena iš priežasčių – moteris augina ne vieną vaiką, iškrenta iš darbo rinkos, paskui negali susilyginti atlyginimais.

– Kartais netgi klausiama, kodėl verslas tuo domisi. Labai logiška, kad verslas nori šią problemą spręsti. Lietuvos demografinė krizė, imigracijos lygis rodo, kad mes nebegalime sau leisti ignoruoti pusės visuomenės dalies, susikoncentruojant tik į vyrus ir jų karjerą. Būtent moterys yra ta neišnaudota galimybė. Kaip sakau, valstybei, žinoma, turi rūpėti tai, kad tos problemos tik didėja. Senatvėje jos tikrai paaštrės.

– Koks galėtų būti sprendimo būdas? Reikėtų pristatyti daugiau darželių? Galbūt patys verslai turėtų sukurti tam tikrą infrastruktūrą, dienos priežiūros kambarius?

– Tikrai variantų yra įvairių. Instinktyvus mūsų valstybės kiekvienos problemos sprendimas yra pristatyti daugiau pastatų. To tikrai nereikia. Reikalingi sprendimai jau seniai sugalvoti Vakarų Europoje, Skandinavijoje, Anglijoje. Šiose šalyse labai įprasta, kad viena auklė prižiūri keletą vaikų savo namuose. Tam nereikia naujų darželių.

Tiesiog reikėtų supaprastinti tuos perteklinius reikalavimus, kurie atbaido norinčius dalyvauti šioje darbo rinkoje. Įkūrus tokį darbo formatą, labai didelį dalis auklių, esančių šešėlyje, iš ten pasitrauktų. Dabar jos tiesiog negali sau leisti dirbti legaliai.

Tai išspręstų problemą, kur padėti vaiką, sumažintų šešėlį ir sukurtų daug lankstumo. Darbdaviai taip pat turi įdėti daugiau pastangų. Jau dabar dalis mūsų steigėjų turi dienos vaikų priežiūros centrus. [...] Darbdaviai taip pat turi investuoti. Turi būti kompleksinis sprendimas, atsiremiantis į paslaugas, kad vienintelis sprendimas nebūtų tai, ką pasiūlys savivaldybė.

– Ar nėra kartais taip, kad patys darbdaviai nenori tų tėvų, nesvarbu, moterų ar vyrų, išėjusių į vaiko priežiūros atostogų priimti? Jie jau būna pasamdę kitą darbuotoją, kuris išėjusį žmogų pavaduoja. Ar nebūna taip, kad darbdaviai gražiai paprašo nebegrįžti?

– Mūsų Darbo kodeksas darbuotoją tarsi nuo to apsaugo. Tikrai lyderiaujančiose įmonėse ta darbo vieta išsaugoma. Žinoma, mes kalbame apie vienetines organizacijas. Iš tikrųjų Lietuvos realybė yra visai kitokia. Tikrai yra ta rizika, kad darbuotojai išėjus dvejiems metams ji iškrenta iš darbo rinkos.

Kas padėtų? Labai padėtų tėvų, būtent vyrų, įsitraukimas į vaiko auginimą. Skandinavijos šalių patirtis rodo, kad įvedus privalomas tėvystės atostogas, ne pasirinktines, labai daug išlošiama. Visų pirma, moteris gali anksčiau sugrįžti į darbą. Be to, išlyginamos vyrų ir moterų pozicijos, vaiko ryšys su vaiku sustiprėja. Kaip žinome, tai tikrai naudinga visai šeimai ir visuomenei.

– Vyrauja skirtingi požiūriai. Skandinavijoje skatinama, kad moteris kuo anksčiau grįžtų į darbo rinką, o vaikai augtų ugdymo įstaigose. JAV sudarytos tokios sąlygos, kad dauguma moterų visai nedirba. Jų gyvenimas apsaugotas, vyrai uždirba pinigus, socialiai moterys apsaugotos. Kokį modelį renkamės mes?

– Manau, kadangi esame maža valstybė, kur problemas teoriškai turėtų būti nesunku išspręsti, tikrai privalome būti lankstūs. Tai turėtų būti moters pasirinkimo klausimas. Tikrai dalis moterų save mato vaiko auginimo rolėje.

Galiu iš asmeninės patirties pasakyti, kad tai tikrai ne lengviausias pasirinkimas. Būti namuose su vaiku yra didžiulė atsakomybė, labai sunkus darbas. Bet bus ir tų moterų, kurios norės sugrįžti į darbą. Idėja ta, kad turime suteikti moteriai galimybę pasirinkti. Realiai moteris pasirinkimo neturi.

– LRT RADIJO klausytojas siūlo, kad vaiko priežiūrą tėvai galėtų pasidalinti. Jo nuomone, kol vaikui reikalingas mamos pienas, pirmaisiais metais, vaikelį galėtų prižiūrėti mama, o antraisiais metais – tėtis. Tačiau kito klausytojo nuomone, geriausia būtų, jei mama liktų namuose su vaikais, o vyras uždirbtų pinigus. Kaip tai vertinate?

– Manau, kad abi šios nuomonės labai susijusios. Lietuvoje tokių žmonių, kaip pirmasis klausytojas, yra tik 20 proc. Tik 20 proc. vyrų pasinaudoja galimybe auginti vaikus. Manau, kad taip yra dėl antrojo klausytojo išsakytos pozicijos. Vis dėlto mūsų visuomenėje įsisenėję stereotipai, kad moters rolė yra namuose.

Nenorėčiau leistis į diskusijas apie moters pašaukimą, tai filosofinės diskusijos. Manau, kad būtent ta antroji nuomonė yra pavojinga mums, kaip visuomenei, iš skurdo perspektyvos. Viskas tikrai idealu tuomet, kai vyras, kaip klausytojas sako, uždirba pinigus, o moteris gali sau leisti būti namuose, bet labai dažnai taip nėra.

Atsiminkime, du trečdaliai Lietuvos šeimų išsiskiria. Labai dažnai moterys vaikus augina vienos. Darbo stažo nebuvimas, visų socialinių garantijų nesukaupimas reiškia, kad senatvėje joms nulemtas skurtas. Į tai reikėtų atkreipti dėmesį prieš siūlant tokias iš pažiūros labai paprastas ir fundamentalias pozicijas.

– Tenka susidurti su tokiais pavyzdžiais, kad moterys iš pradžių nusprendžia būti namų šeimininkėmis, o po to vis dėlto nori įsilieti į darbo rinką, bet jau būna sunku. Darbdaviai galbūt nebenori priimti, nes darbuotoja netobulėjo. Užsienyje kartais tokios moterys skatinamos užsiimti verslu. Kaip tai vertinate?

– Manau, kad moterims, kurios ilgesnį laiką buvo iškritusios iš darbo rinkos, tikrai padėtų lankstesnis požiūris į sugrįžimą į tą darbo rinką. Nebūtina sugrįžtu pilnu etatu. Skandinavijoje, Jungtinėje Karalystėje labai įprastas būdas – moteris po šešių mėnesių sugrįžta dirbti dvi dienas per savaitę ar pusę darbo dienos.

Pažangesnės įmonės, tame tarpe ir „Telia“, „Nasdaq“, „Swedbank“ tokį sugrįžimą skatina, juolab šiais laikais, kai yra technologijos, galimybė dirbti nuotoliniu būdu. Tikrai tos galimybės yra. Tai lemia ir tikrai didelis darbdavių indėlis. Tikiu, kad visa tai pajudės su naujuoju Darbo kodeksu. Tai ir mūsų visuomenės požiūrio, diskusijos klausimas. Šias problemas turime kelti, viešinti.

– Ar jūsų asociacija „Lyderė“ siūlys kažkokius konkrečius sprendimus vyriausybei?

– Taip, mūsų tikslas siūlyti sprendimus trijose srityse. Pirmoji, kaip ir minėjau, paslaugų sukūrimas. Tai paslaugų rinkos liberalizacija. Antra, norimeskatinti tėvų atostogų pasiėmimą. Galbūt tai galėtų būti ne pasirinktina, o privaloma. Trečioji sritis – atlyginimų skirtumų viešinimas ir privalomas įmonių skatinimas pasakyti, kaip jie tuos atlyginimų skirtumus vis dėlto mažins, kad moterų ir vyrų atlyginimai susilygintų. Dabar Lietuvoje tas skirtumas yra vidutiniškai 13 proc. Tikrai turime galimybių jį sumažinti iki minimumo, o gal ir iki nulio.