Šiaurės ministrų tarybos vadovas: iš ES kelio atgal nėra

Praėjusią savaitę į Lietuvą buvo atvykęs Šiaurės ministrų tarybos generalinis sekretorius Halldoras Asgrimssonas. Buvęs Islandijos premjeras, užėmęs kitas aukštas pareigas ir daugelį metų aktyviai veikęs savo šalies politikoje, H. Asgrimssonas Šiaurės ministrų tarybai vadovauja nuo 2007 m. 

Vizito metu H. Asgrimssonas su Lietuvos užsienio reikalų ministru Audroniumi Ažubaliu aptarė Šiaurės ir Baltijos šalių partnerystės ateitį bei šiuo metu rengiamas naujas Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo gaires. O LTV „Pasaulio panoramoje“ su H. Asgrimssonu kalbėjomės ne tik apie regiono problemas, bet ir apie Europos ateitį.

Bernardas Gailius: Ar galima sakyti, kad Šiaurės-Baltijos valstybių bendradarbiavimas pastaruoju metu tampa intensyvesnis?

Halldoras Asgrimssonas: Man atrodo, kad jis visada buvo intensyvus, nuo pat Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimo. Bet, žinoma, bendradarbiavimas keičiasi. Jūs, Baltijos valstybės ir konkrečiai Lietuva, įgyjate daugiau galios ir kartu daugiau galimybių. Jūs tampate lygiaverčiais Šiaurės-Baltijos valstybių bendrijos partneriais.

Pavyzdžiui, Lietuva yra visateisė Šiaurės investicijų banko narė. Tiesą sakant, tai dabar jau yra Šiaurės-Baltijos bankas. Paminėčiau taip pat ir bendrą švietimo programą „Nordplus“, kurioje dalyvauja visos trys Baltijos valstybės. Taigi mūsų tarpusavio ryšiai vis stiprėja.

B. G.: Kokios, jūsų nuomone, svarbiausios bendradarbiavimo kryptys?

H. A.: Svarbiausias mūsų tikslas – kuo labiau suvienyti Baltijos jūros regioną. To nuolat siekiame. Pavyzdžiui, labai svarbus projektas – elektros tinklų integracija. Kuriame vadinamąjį „Baltijos žiedą“.

Jam sėkmingai funkcionuoti reikalingos didelių pajėgumų elektros tinklų sistemos, taigi tai daug pastangų kainuojantis bendras projektas.

Mes taip pat siekiame veikti kaip bendrus interesus turinčių valstybių grupė, tai ypač svarbu mažesnėms valstybėms. Be to, nuolat vyksta mūsų kultūrinis bendradarbiavimas, artimus santykius palaiko įvairios nevyriausybinės organizacijos, parlamentarai. Tarpvyriausybiniai ryšiai pastaruoju metu taip pat buvo aiškiau formalizuoti.

B. G.: Koks vaidmuo šiame bendradarbiavime tenka Šiaurės ministrų tarybai?

H. A.: Mes turime užtikrinti, kad bendradarbiavimas nenutrūktų. Mūsų pagrindinėje būstinėje Kopenhagoje dirba apie keturi šimtai žmonių. Taip pat turime atstovybes Baltijos valstybėse. Šis tinklas padeda mums vykdyti jau pradėtas programas, be to, nuolat ieškome naujų galimybių. Padėtis nuolat keičiasi ir turime rasti naujų veiklos sferų.

B. G.: Ar galėtumėte paminėti svarbesnius savo veiklos pavyzdžius?

H. A.: Lietuvoje labai svarbus projektas yra Vilniuje veikiantis Europos humanitarinis universitetas. Tai vienintelis man žinomas universitetas emigracijoje. Jis padeda jauniems žmonėms iš jūsų kaimynystės. Jiems ši pagalba reikalinga taip pat, kaip jums buvo reikalinga parama atkuriant nepriklausomybę. Manau tai puikus glaudaus bendradarbiavimo pavyzdys.

B. G.: Esate sakęs, kad Šiaurės šalims būtų naudinga, jei jos visos priklausytų ES. Kaip manote, kodėl taip nėra?

H. A.: Manau, kad tai tikrai išeitų mums visiems į naudą. Šiaurės-Baltijos valstybės tokiu atveju galėtų geriau ginti savo bendrus interesus Europos Sąjungoje.

Prieš keletą metų regioninis bendradarbiavimas buvo nelabai populiarus Europoje, bet Sąjungai plečiantis jis bus vis svarbesnis. Kita vertus, Islandija ir Norvegija priklauso Europos ekonominei erdvei, taigi visi esame bendros rinkos dalyviai.

Bet ateityje ryšiai galėtų dar sustiprėti, jei visos Šiaurės-Baltijos valstybės būtų ES narės.

B. G.: Ar manote, kad Norvegija ir Islandija taps ES narėmis?

H. A.: Aš tuo tikiu. Manau, kad tai tik laiko klausimas. Islandija jau dabar derasi dėl narystės ir manau, kad Norvegija nueis tuo pat keliu.

B. G.: Ar nemanote, kad galimas atvirkštinis procesas – didesnė Šiaurės-Baltijos valstybių integracija skatins jas trauktis iš ES?

H. A.: Ne, nemanau. Manau, kad iš ES kelio atgal nėra ir ryšiai tarp valstybių narių tik stiprės. Tiesa, kad šiuo metu ES išgyvena ekonominę ir finansinę krizę, bendra valiuta kelia tam tikrų problemų, bet manau, kad tai laikina. Manau, kad bendrą Europos ateitį turėtume skaičiuoti ne metais, o dešimtmečiais.

B. G.: Tačiau Šiaurės-Baltijos valstybės yra žinomos dėl savo griežtos finansų drausmės. Gal joms nenaudinga prisiimti atsakomybę už tokias šalis kaip Graikija?

H. A.: Galima sakyti, kad Šiaurės-Baltijos valstybės ar Vokietija iš tikrųjų atsakingiau vertina finansų drausmę. Pietų Europos valstybėms yra ko pasimokyti.

Bet mes turime priimti savo realybę tokią, kokia ji yra. Visos eurozonos narės yra tarpusavyje susijusios. Mes turime ieškoti bendrų sprendimų šios krizės akivaizdoje.

Būtina siekti, kad Pietų Europos valstybės vykdytų atsakingesnę finansų politiką, bet neįmanoma nuo jų atsiskirti. Bendra rinka yra Europos vienybės pagrindas ir jis svarbus mūsų ateičiai.

B. G.: Tai manote, kad finansų krizė centralizuos ir sustiprins ES?

H. A.: Akivaizdu, kad finansų sistemą būtina centralizuoti. Sąlygos turi būti visiems vienodos, valstybėms-narėms būtina bendra politika.

Bet nemanau, kad Šiaurės-Baltijos valstybėms tai keltų kokių nors papildomų problemų. Šių valstybių finansų politika jau dabar yra drausminga.

B. G.: Šiaurės-Baltijos valstybės stiprina ryšius su Jungtine Karalyste, kuri nepripažįsta bendrų ES finansų drausmės reikalavimų. Ar tai taip pat nėra pagrindas Sąjungos skilimui?

H. A.: Nemanau, kad Šiaurės-Baltijos valstybės palaikys Jungtinės Karalystės poziciją finansų klausimais. Mums svarbus bendradarbiavimas su Vokietija, nes iš esmės Šiaurės-Baltijos valstybių ir Vokietijos požiūris į finansus sutampa.

Didžioji Britanija – ypatingas atvejis, ji rūpinasi savo finansų rinkos apsauga. Britų politikus galima suprasti. Taip, šiandien jų pozicija yra pagrindas rimtiems nesutarimams ES viduje.

Bet manau, kad ateityje pavyks rasti visiems priimtiną sprendimą ir Didžioji Britanija prisijungs prie likusios Europos. Taip buvo per visą ES istoriją – nesutarimus pavykdavo išspręsti. Manau, kad taip bus ir šiuo atveju.

B. G.: Gynybos interesai taip pat skiria Šiaurės-Baltijos valstybes nuo likusios Europos. Ar galima sakyti, kad mūsų regiono valstybės turi ypatingų gynybos interesų?

H. A.: Taip, bet trys Baltijos valstybės ir trys Šiaurės valstybės yra NATO narės. Tai labai svarbi saugumo garantija, ypač mažoms valstybėms.

Be to, NATO glaudžiai bendradarbiauja su Suomija ir Švedija. Taip pat svarbūs transatlantiniai ryšiai. Be JAV ir Kanados NATO neturėtų pakankamos galios.

B. G.: Ar visos NATO valstybės vienodai supranta tokias grėsmes kaip Rusija? Ar tai negali sąlygoti nesutarimų tarp Šiaurės-Baltijos valstybių ir kitų NATO narių?

H. A.: NATO valstybės nelaiko Rusijos savo priešu. Manau, kad ateityje NATO ir Rusija vis dažniau bendradarbiaus. Jau dabar veikia specialus susitarimas, o ateityje ryšiai bus dar glaudesni.

Bent aš matau tokią tendenciją ir manau, kad tai labai svarbu užtikrinant taiką Europoje.

B. G.: O kokius draugystės ženklus matote iš Rusijos pusės?

H. A.: Kad ir priešraketinė gynyba. Manau, kad tikimybė sutarti su Rusija dėl bendros priešraketinės gynybos šiandien yra didesnė negu prieš penkerius metus. Rusija taip pat supranta, kad grėsmės šaltiniai yra visai kitoje pasaulio dalyje.

Beje, Rusijos ir NATO tarpusavio supratimas labai sustiprėjo sprendžiant Afganistano problemas. Taigi, yra bent kelios svarbios bendradarbiavimo su Rusija kryptys ir tą bendradarbiavimą reikia vystyti.

Nors tai, žinoma, nepaneigia kai kurių esminių nesutarimų. Sirija šiandien yra viso pasaulio saugumo problema. Tačiau aš vis tiek tikiu, kad su Rusija rasime bendrą kalbą.

B. G.: Vienas iš aktualių Europai klausimų yra Vengrija, kuri pakeitė visą politinę sistemą. Ar manote, kad ir kitose Europos valstybėse galimi panašūs pokyčiai?

H. A.: Nemanau. Vengrijai teks prisitaikyti prie Europos tradicijų ir manau, kad ji taip ir padarys. O pokyčiai politikoje nuolat vyksta. Keičiasi valdančios partijos, kurių kiekviena atsineša savo požiūrį.

Bet manau, kad ir Vengrija, ir kitos Vidurio Europos valstybės neatsisakys demokratiškų Europos papročių.

B. G.: Ar manote, kad Vengrijos atvejis yra Rytų ir Vakarų Europos pasaulėžiūrų susidūrimas?

H. A.: Ne. Atkreipkite dėmesį, kaip pasikeitė Lenkijos pozicija. Šiandien Lenkijos politikai tvirtina, kad jiems labai svarbūs ryšiai su Vokietija. Prieš keletą metų tai būtų buvę neįsivaizduojama.

Taigi, Europos politikoje šiandien vyksta daugybė įvairiausių pokyčių. Nemanau, kad tai kaip nors susiję su Rytų ir Vakarų skirtumais.

B. G.: Taigi manote, kad ES atlaikys visus iššūkius?

H. A.: Manau, kad taip. Nematau jokios kitos galimybės. Europoje veikia bendra rinka ir visos valstybės yra viena nuo kitos priklausomos. Juk negalite įsivaizduoti Lietuvos izoliuotos nuo likusių Europos valstybių. Nėra geresnės sistemos, kuriai būtų verta priklausyti. ES turi savų problemų, bet jokio kito kelio aš nematau.