R. Dargis: svarbiausias dalykas šitai Vyriausybei per kitus metus – kietai laikyti valstybės biudžetą

Tai kaip čia išeina, ir vieni blogi, ir kiti negudrūs?

Mes, pirmiausia, visi džiaugiamės demokratijos suteiktomis galimybėmis kalbėti ir reflektuoti į įvykius, kuriuos mes matome. Tai vienas iš didžiausių mūsų iškovojimų. Tai, ką aš pastebėjau ir ne aš vienas, tai yra faktai. Negalima nepastebėti mūsų ekonomikos atsigavimo, mūsų eksporto atsigavimo, tai yra tie rezultatai, kurie džiugina mus visus metus, ir tikimės, kad tai ir kitais metais nepasikeis.

Tam tikri geri norai yra užkoduoti Vyriausybės programoje, bet vėlgi mes ne pirmi metai gyvename su Vyriausybės programomis, ir žinome, kaip sunkiai jiems pavyksta įgyvendinti tas programas. Aš manau, kad svarbiausias dalykas šitai Vyriausybei per kitus metus – kietai rankose laikyti valstybės biudžetą, nepradėti išlaidauti, nes niekas nežino, kas mūsų laukia ateity. Ir aš manau, kad tas sveikas protas dominuos ir tie darbai, kurie turės būti būtinai padaryti, niekaip neišbalansuos mūsų valstybės finansų.

Na, bent jau kol kas jie žada laikytis drausmės. Bet aš dar noriu sugrįžti prie valdžios ir verslo santykių. Ar valdžia apskritai girdi verslininkus? Gal nekalbėkim konkrečiai apie vyriausybes, bet ar yra nors viena išgirdusi?

Čia turbūt kaip ir dviejų žmonių meilė. Kai jie sutinka vienas kitą, iš pradžių suliepsnoja aistra ir abipusė meilė, bet toliau pradeda lįsti kiekvieno iš mūsų savi gyvenimai, savi stuburai ir tada žmonės pradeda tolti. Nieko nepadarysi, čia toks gyvenimas yra. Tai aš manyčiau, kada ateina rinkimai, tai yra meilės etapas, kada aistros apimti politikai daug žada, jie darosi labai dėmesingi, klausosi kiekvieno peliuko pageidavimo ir užsirašinėja juos nuolankiai, kai baigiasi tas etapas, kai jie jau suburia Vyriausybę, be abejonės, prasideda darbas, ir jie sako: palaukit, mes turim dar svarbesnių dalykų. Ir tada jau su verslininkais tas bendravimas lieka toks, kiek jau tu pats gali spausti tuos dalykus daryti, versti juos tam tikrus sprendimus priimti arba nepriimti, tada jau lieka toks kūrybinis etapas. Ir ko visada trūko, tai tokio sisteminio ėjimo.

Kai jūs pasakėt apie tą meilę, kad iš pradžių būna didelė meilė, o paskui ji išvėsta, tai aš prisiminiau tokį posakį, kad meilės ir pykčio pabaiga visada vienoda – susitikus nėra apie ką kalbėti. Kitąmet „Eika“ švęs 20-metį, Jūs dar esate ir Nekilnojamojo turto asociacijos prezidentas nuo 2006 metų, šiemet užėmėte dar vieno – pramoninkų konfederacijos – prezidento postą. Gal kyla minčių jau sukti į tikrąją politiką, nes kiek galima būti visokiais prezidentais, bet neturėti realios valdžios?

Nekyla jokių minčių, ir aš pasakysiu kodėl. Aš labai gerai jaučiuosi savo gyvenime. Nes verslas yra viena gyvenimo dalis, buvimas visuomeninėje veikloje yra tam tikra duoklė valstybei. Aš dirbu dėl labai sisteminių dalykų, niekada nekėliau savo asmeninių interesų nei nekilnojamojo turto asociacijoje, nei juo labiau pramonininkų, o dirbame dėl skaidresnių sąlygų verslui, ir, jeigu pavyks ką padaryti, tai bus didžiausias mano džiaugsmas.

Aš dar turiu daug hobių: aš mėgstu buriuoti, aš mėgstu slidinėti, aš mėgstu keliauti po pasaulį ir aš jaučiuosi tame laisvas. Priėmus kažkokias pareigas, reikės visiškai atsisakyti savo gyvenimo, jeigu toks dalykas atsitinka, reikia būti pasišventusiam tam. Aš esu tikrai nepasišventęs.

Esate baigęs dvi muzikos mokyklas ir galite groti akordeonu ar saksofonu. Bet ar tam lieka laiko?

Dabar mažai, bet akordeonas visada yra mano kelionės atributas. Kada mes būnam su draugais, kompanijose aš visada groju. Saksofonas yra kitas džiaugsmas. Saksofonu aš groju ilgiau, nes aš 5 metus muzikos mokykloje mokiausi, paskui dar 5 metus orkestre grojau ir dar savo malonumui grojau. Bet dabar jau retai kada tenka užsiimti, nes reikia kompanijos saksofonui, reikia tam tikro „bendo“. Kas dabar būna, ką leidžia šie laikai – yra labai daug akompanimentų populiariom pasaulinėm dainom ir, jeigu labai nori, įsidedi į grotuvą ir pats vienas gali groti jausdamasis kaip orkestre.