Pasaulį lenkiame bent lietuviškomis kainomis

Populiariausia pokalbių tema Lietuvoje - apie kainas čia ir svetur. Ilgai dar jomis stebėsimės?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo nariai Vytautas GAPŠYS ir Linas BALSYS, pirmosios Vyriausybės prekybos ministras Albertas SINEVIČIUS ir asmeninių finansų ekspertė Marija BUNKAITĖ. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JA KAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kiek kainas veikia euras, o kiek - žmogaus godumas?

V.GAPŠYS: Manau, visi dalykai. Euro įvedimas - taip pat. Prieš euro įvedimą sakiau, kad produktai brangs. Kitaip sakę politikai tiesiog melavo. Turbūt nebuvo nė vieno valiutos keitimo, po kurio prekės nepabrangtų. Visi tuo pasinaudoja. Seniau tie patys krapai turguje kainavo litą ar keliasdešimt lietuviškų centų, dabar 50 euro centų. Psichologiškai neatrodo didelis skirtumas. Tačiau realiai tai juk 3,45 karto brangiau.

Prisimenu, pernai dar bandžiau derėtis turguje. Žirnių vaikams norėjome nupirkti. Sakiau, kad pamenu kainas, kokios buvo. Sako, pats ir pardavinėk už tiek, jeigu nori. Ir ką tu pasiginčysi.

A.SINEVIČIUS: Gerai, kad dar neprimušė.

V.GAPŠYS: Primušt neprimušė, bet sako, pats ir pardavinėk, jei nori.

Daug kas brango. Ką galime mes, valdžia, padaryti? Vienas iš būdų - pridėtinės vertės mokesčio mažinimas, nes aplinkinėse šalyse jis yra mažesnis. Kitas dalykas - būtina konkurencija.

Vykdomoji valdžia turėtų tas sąlygas laužyti. Tų laužymo metodų yra, bet jie irgi brangiai kainuoja. Pvz., galima apriboti didžiųjų prekybos tinklų darbo laiką. Bet tai sukels tam tikrų nepatogumų žmonėms, kurie jau yra įpratę apsipirkti vėliau vakare.

G.JAKAVONIS: Daržovės ir krapai brango, nes gal pabrango trąšos, vandens tiekimas į sodą. Bet miške auga grybai, uogos, jų nereikia tręšti. Nuėjai, pasirinkai. Bet ir jie pabrango. Kas tai nulemia?

M.BUNKAITĖ: Pastebimai brangsta. Bet yra prekių, kurių kainos išliko tokios pačios arba pabrango vos keliais centais. Kad ir tas pats pienas. Arba kuras. Žiūriu į bendrą šeimos vartojimo krepšelį - yra tam tikrų dalykų, kurie pabrango, yra tam tikrų dalykų, kurie pigo. Ar žmogus tai pajautė, priklauso nuo to, kokie jo vartojimo įpročiai.

Taip, turguje pabrango. Ir žirniai, ir krapai. Ta močiutė suapvalino vieną litą iki vieno euro. Ji tiesiog gražiai suapvalino. Skaičius gražesnis. Kita vertus, jeigu niekas nepirktų, ji už tiek ir nepardavinėtų. Bet visi skundžiasi ir visi vis tiek perka.

O dėl tų akcijų neiti į prekybos centrus... Na, gerai, neikime tris dienas. Prisipirkime prieš tai. Ar nevalgysime tris dienas? Vis tiek juk valgysime. Tada klausimas: kokia alternatyva?

Reikia priminti, kad jeigu tau per brangu, tu tiesiog nepirk. Sveikas protas reikalauja, kad jeigu tau per brangu, tu nepirk. Ir ta močiutė su savo žirniais kitą kartą pagalvos, gal geriau kainą nuleisti, kad galėtų parduoti. Jeigu turguje perkate, tai tikrai pastebėjote.

Jeigu šeima arba žmogus naudojasi daugeliu paslaugų, irgi pastebėjo, kad viskas tikrai pabrango. Bet jeigu gyvenimo būdas yra kitoks, jei nesinaudojama daugeliu paslaugų, neinama į turgų ir dar „nebrokijama“ akcijomis pasinaudoti, tai toks gyvenimo būdas, bent aš iš savo mokinių matau, nepabrango.

Dar lemia ir tie, kurių atlyginimas pakilo. Yra tam tikra kategorija žmonių, kurie visai gerai gyvena ir netgi geriau gyvena. Bet jeigu nepakliuvai tarp tų, kuriems padidėjo atlyginimas ir jeigu tavo vartojimo įpročiai yra tokie, kad tu perki turguje, perki daug paslaugų - manikiūrą, pedikiūrą, teatrus, pramogas (kita vertus, galima ir nemokamai jų prisigalvoti), - tada taip, smarkiai pabrango. O kodėl, turbūt yra kompetentingesnių už mane apie priežastis šnekėti.

G.JAKAVONIS: Politikai visus atsakymus į visus klausimus turi.

M.BUNKAITĖ: Turi. Bet aš matau, kaip į tai reaguoja žmonės, su kuriais aš bendrauju, matau jų išlaidų krepšelius ir kaip tai keičiasi.

Kaip sakiau, yra žmonių, kurių vartojimo įpročiai paprastesni, jie nesinaudoja paslaugomis, daug nevartoja, neina į turgų, tad jų vartojimas kai kuriais atvejais netgi atpigo. Kuras yra pigesnis, tos pačios komunalinės išlaidos yra pigesnės nei prieš dvejus metus. O tie, kurie yra įpratę naudotis daugeliu paslaugų, daug pramogauti, apsipirkti turguje, tai normalu, kad ir pabrango. Dar ir kitas klausimas: arba tu gali sau viską leisti, arba negali. Jeigu negali sau leisti, tiesiog neperki.

G.JAKAVONIS: Priminsiu tarybinių laikų anekdotą. Žmogus sako, klausyk, santechnike, jeigu degtinę pabranginsime du kartus, mažiau gersi? Sako, ne. Tris kartus pabranginsime. Ne... Juk sutaisyti čiaupą, kaip kainavo butelį, taip ir kainuos. Kainų paradoksas?

A.SINEVIČIUS: Per savo gana ilgą gyvenimą pergyvenau daug reformų. Ir tarybinių, ir mūsų laikų. Nuo 1990-ųjų kainos šoko aukštyn. Ko tik neprigalvojome - ir komercinę prekybą, ir kitokią prekybą. Reikėjo išimti didelę masę pinigų, kuri pas mus buvo prieš įvedant litus. Įvedėme litus. Paskui buvo skaičiavimas pagal ekiu. Paskui euras. Kiekvienu atveju, ar valiuta brangs, ar kris, sąnaudos mažės ar ne, prekybininkas visą laiką uždirbs. Jis gamybininkas. Jo priedermė šventa.

Kas yra prekybininkas? Anksčiau buvo populiarus žodis „spekuliacija“. Spekuliacion yra stebėti, žiūrėti. Aš stebiu, žinau, kas turi, ir stebiu, žinau, kam reikia. Taip vyksta prekyba.

Jeigu nebūtų pabrangimo, irgi būtų blogai. Tai - defliacija. Stoja gamyba, stoja vartojimas ir t.t.

Antras dalykas - Europos centrinis bankas kiekvieną mėnesį į apyvartą išleidžia po 20 milijardų eurų. Įsivaizduokit, kiek tų eurų atsiradę?! Niekuo nepadengti virtualūs pinigai. Taigi infliacija neišvengiama.

Trečia - valstybė visiškai nesugeba įveikti kontrabandos. Tonomis eina, šimtais tonų! Pažiūrėkit, kas prie Kauno urmo bazės 3 valandą nakties darosi. Iš kur kokia mėsa ateina, jei surandama jos 120 tonų be dokumentų? Niekas nežino. Kur tie išgarsinti kasos aparatai? O dabar čia kalafioras. Na, kas tas kalafioras? Būtina kalbėti apie gerokai rimtesnius dalykus, nei šneka Mikutavičius apie kalafiorus.

Prikibo ir prie trešnių kainos. Kas tie 20 eurų už tas trešnes? Jeigu jų atskraidino lėktuvu tik 15 kilogramų? Yra žmonių, kurie ateina į parduotuvę ir perka kilogramą. Jie net neklausia, kiek kainuoja.

Bet yra daugybė žmonių, gal 100 tūkst., kurie kasdien ateina, kad gautų žirnių sriubos. Atskirtis - svarbiausia. O čia visi prikibo prie smulkmenų, nežiūri esmės. Ir Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas, ir finansų ministras R.Šadžius vaikščiojo, rodė popieriukus, kaip bus gražu toj Lietuvėlėj...

Mes dabar pasmerkti, kainos ir toliau didės. Bet tai ir reikia sakyti, o ne meluoti. Aišku, geriausias pasakymas, kad reikia leisti daugiau uždirbti. Tiesos yra: skatinant vartojimą ateina didesnė pinigų masė, didžiausia apyvarta - per vartojimą. Tačiau mes - ne Lenkija. Svarbiausias dalykas, kad mes negalime kainoms daryti įtakos per savo finansinę sistemą, nes neturime savo pinigų. Pažiūrėkit į Lenkiją. Dėl savos valiutos jos ekonomika net augo, o ne krito per tą vadinamąją krizę. O mūsų politikams ir taip gerai, nes tuoj rinkimai, turi galimybę mažinti PVM, vėl darys gera mums visiems.

G.JAKAVONIS: Priminsiu Lietuvos banko vadovo V.Vasiliausko citatą, kad „įsivedę naują valiutą, mes pasieksime kitų Sąjungos valstybių lygį“. Pasiekėme?

L.BALSYS: Aš esu euroentuziastas, tikrai ne euroskeptikas, dirbau, gyvenau Briuselyje nemažai metų, mačiau, kaip tas euras atėjo, atėjo į visas ES šalis, stebėjau tai. Taip, toks fenomenas iš tikrųjų buvo visose Europos Sąjungos šalyse, kurios įsivedė eurą 2000-aisiais. Ir Vokietijoje, ir toje pačioje Belgijoje. Kai kas pabrango. Pabrango paslaugos, kažkodėl pabrango daržovės, bet kai kas ir nepabrango. 100 produktų krepšelis yra kriterijus, jį palyginę ekonomistai mato, kad taip ir yra: kai kas pabrango, kai kas ne. Bet Lietuvos atveju viskas truputėlį sudėtingiau. Pažiūrėję į mūsų kainas eurais ir į kitų šalių kainas, kur tas euras jau labai seniai yra, matome, kad ten netgi pigiau negu pas mus. Tai reiškia, kad euro, kaip bendros valiutos, įvedimas nebuvo tas lemiamas kriterijus. Lemiamas kriterijus, aš manau, yra dažnam lietuviui įgimtas gobšumas ir noras lengvai pasipelnyti. Galbūt visiems jis būdingas, nes, kaip sakiau, visose šalyse truputėlį pabrango, bet gana greitai tai susibalansavo. Vokiečiai irgi sako: kiek alaus bokalas anksčiau kainavo Vokietijos markėmis, tiek dabar kainuoja eurais, ir jau seniai. Bet visą laiką kilo jų pragyvenimo lygis, kilo jų perkamoji galia.

Kai svarstome: pabrango ar atpigo, pigu ar brangu, mes turime kalbėti ne tik apie fizinę kainos išraišką, kuri etiketėje parašyta, bet apie perkamąją galią. Jeigu Belgijoje minimalus atlyginimas yra 1300 eurų, o kainos tik truputį didesnės negu dabar pas mus eurais, o kai kas per akcijas net pigiau... Belgo perkamoji galia yra 5 kartus didesnė negu lietuvio perkamoji galia. Belgas maistui išleidžia, na, nežinau, gal 5 procentus, gal dar mažiau. Lietuviai turbūt išleidžia, įskaitant visą savo pragyvenimą ir maistą, daugiau negu pusę. Kai kurie pensininkai, kad susimokėtų dar ir už komunalines paslaugas, beveik viską išleidžia ir dar lieka skoloj. Štai kur yra priežastis. Marija sakė: vis tiek perka. Na, perka, nes valgyti norisi.

Kitas momentas yra psichologinis. Mums taip nesėkmingai susiklostė, kad litas buvo silpnesnis už eurą. Pavyzdžiui, Latvijoje latas buvo stipresnis už eurą, pas juos kainos latais buvo gana mažos fizine išraiška. Parašyta - 0,3 lato. Dabar, kai įvedė eurą, žmonės pradėjo turėti daug daugiau pinigų kišenėse, o mes dabar mažiau pinigų turime kišenėse: turėję 1000 litų dabar teturime 300 eurų. Mažai. O latviai atvirkščiai: turėjo 300 latų, dabar, net nežinau, gal 600 eurų. Neatsimenu, koks tas kursas. Ir atitinkamai kainos. Jų prekybininkams neišeina pasipelnyti taip iš niekur nieko, papiktnaudžiauti, jiems neišeina kainų didinti, nes žmonės prisimena mažas latines kainas. Kažkiek tos kainos padidėjo, bet jie negali tiek ištempti. O mes galime.

Tai ką daryti? Mes privalome kelti perkamąją galią, privalome reguliuoti mokesčius. Visa tai jau yra 100 kartų kalbėta, bet niekaip nepavyksta to PVM sulyginti su kitų šalių, kad būtume bent jau konkurencingi su mūsų aplinkine rinka, ypač su lenkais. Bet aš nesutinku, kad dėl visko reikia kaltint eurą, nes nebeturime lito. Kai ir turėjome litą, mes jo neturėjome. Nes jis buvo visą gyvenimą susietas su valiutų krepšeliu - iš pradžių su doleriu, o paskui labai daug metų su euru. O tai reiškia, kad mes lito neturėjome. Kai jis yra susietas, tai tas pats, kaip jo neturėti. Mes monetarinės politikos neturime, pinigų nespausdiname. Bet gal čia nieko blogo, nes jeigu galėtume spausdinti pinigus, kur garantija, kad neateis tokia populistinė Vyriausybė, kuri tiek prispausdins, kad mes išeisime dūmais.

A.SINEVIČIUS: Nereikės, prispausdins Europos Sąjungos centrinis bankas...

L.BALSYS: Lenkų kitokia situacija. Lenkai niekada nepriklausė jokiam valiutų krepšeliui, jie niekada nebuvo susieję savo zloto su jokia valiuta. Jų valiuta yra nefiksuota, vadinasi, jie gali lanksčiai reaguoti į rinkos pokyčius. Jie turi monetarinę politiką, gali reguliuoti infliaciją, dėl to ir iš tos krizės išbrido geriau. Bet mes turime kitų galimybių. Euras turi savo pranašumų, ypač verslas euru džiaugiasi, 500 mln. ES vidaus rinka labai svarbi. Bet kai kalbama apie prekybos centrus mieste, padaryta daug klaidų. Niekur taip Europoje nėra (aš ją visą skersai išilgai išvažinėjęs), kad miesto, net ne miesto, o miestelio centre stovėtų du didžiuliai prekybos tinklų centrai ir užimtų visas prekybos vietas. Briuselyje važiuoti į kokį nors prekybos centrą turi už miesto. O miesto centrinėje dalyje yra smulkios parduotuvėlės, jos dirba ir sekmadieniais. Didieji prekybos centrai sekmadieniais nedirba. Ir niekas neišgyvena, visi įpročiai greit susiformuoja.

G.JAKAVONIS: Kalbame vien apie ekonomines priežastis, labai gaila, kad čia negalėjo atvykti niekas iš kunigų. Pasirodo, vyskupas neleido. O idėja - pašnekėti apie žmogiškąjį godumo faktorių.

V.GAPŠYS: Kiekviena valstybė turi taikyti tam tikrus ribojimus. Jeigu tam tinklui yra leidžiama statyti miesto centre parduotuvę, natūralu, kad jis statys, nes siekia pelno. Statys tiek, kiek galės. Tikėtis, kad jie sustos ties pirmu ar antru ferariu ar rolsroisu turbūt beviltiška.

Bet turgeliuose irgi prekės pabrango.

A.SINEVIČIUS: Kitas variantas - įsileisti užsienio prekybos tinklus.

V.GAPŠYS: Bet jie bus pavojingi. Kodėl? Prekybininkai t.y. spekuliantai. Net ne blogąja žodžio prasme. Bet jie patys negamina. Ką tai reiškia? Ateis, galbūt ir nuleis kainas, bet produkciją jie ims iš Lenkijos, iš Vokietijos ir lietuviškos nepardavinės. Taip mes išstumsime dar ir lietuviškus produktus. Šiuo požiūriu man turgeliai patinka labiau nei užsienio prekybos tinklai.

L.BALSYS: Prekybos centruose nerasi lietuviškos mėsos.

V.GAPŠYS: Bent pienas dar lietuviškas. Užsienio prekybininkai irgi nebus labdaros organizacija. Pelną jie turės uždirbti. Jie ateina į tuos pačius miestų centrus, ne į kur nors kitur. Jie ateina su savo prekėmis, kurios yra dažniausiai nelietuviškos. Ir šioje vietoje jie dar daugiau išveš pinigų iš Lietuvos. Jie čia jų nepaliks, jie čia darželių nestatys. Jiems infrastruktūros reikia tik tiek, kad žmonės atvažiuotų iki jų. Jie visą pelną išsiveš.

G.JAKAVONIS: Europos Komisija paskelbė labai įdomius rezultatus. Pasirodo, jeigu Vakaruose perki to paties prekybos ženklo produktą ir Lietuvoje, nesiskiria tik pakuotė, o kokybė ten yra geresnė. Mums skirto saldumyno sudėtyje yra cukraus, o jiems - medus ir t.t. Kai kilo didelis šurmulys, vokiečiai, rodos, paaiškino: jūsų silpna perkamoji galia, todėl produktai ir blogesni. Atsiprašau, tų pačių dalykų kainos Lietuvoje yra didesnės. Tai kas čia mus skriaudžia? Žmogiškas kitų valstybių godumas?

M.BUNKAITĖ: Nieko nepadarysi. Mūsų perkamoji galia vis dėlto yra mažesnė. Ir mūsų mastai, ekonomika yra visai kita. Niekas iš tų gamintojų nelabai ir slepia šiais laikais, kad mūsų rinkoms gaminama atskira produkcija, atskiros partijos. Netgi ta pati kava. Bet kokios higienos prekės, šampūnai, dantų pastos. Netgi Lenkijoje, už sienos, nusipirkus kokybė kita. Mums atveža visai kitas partijas. Jie sako, jeigu mes gautume tokią kokybę, kokią gauna Vokietijoje, mes juo labiau neįpirktume. Net ir tokios negalėtume.

G.JAKAVONIS: Bet pas mus juk brangiau.

M.BUNKAITĖ: Pas mus prastesnės kokybės, bet brangiau mokame. Jeigu pagamintų geresnės kokybės, tai būtų turbūt dar sunkiau įperkama.

O išeitis kaip ir ta pati - žmonių sąmoningumas, švietimas. Kad jie sąmoningai rinktųsi, ką jie nori pirkti, o ne tai, ką jiems prekybininkai siūlo. Ir tos pačios trešnės. Jeigu jos man per brangios, aš į jas net nežiūriu. Ne sezono daržovė tikrai nėra pirmo būtinumo. O pienukas, duonytė ir sūris - jie pabrango labai labai menkai.

Iš esmės būtina skatinti žmogaus sąmoningumą. Turguje pirkdami padėtume ir ūkininkams. Bet skaidrumas irgi labai svarbus. Kad nebūtų, jog moku už lietuvišką, o pasirodo, kad nupirkau lenkišką. Skaidrumas ir informacijos pateikimas žmogui taip pat yra labai svarbus pasirinkimo veiksnys.

G.JAKAVONIS: Kaip gali būti skatinamas pirkėjo sąmoningumas, jei radijas, televizija, blizgūs žurnalai užkišti reklamomis, jūs tiktai važiuokite į užsienį, ten yra rojus. Čia pirkite, ką princesė nešioja, deimantus. Neduok Dieve, žmonai nenupirksi, gausi pylos.

A.SINEVIČIUS: Mažai kas aiškina, kas iš tiesų darosi. Pažiūrėkite, kas parašyta interneto portaluose. Sugalvojo mokinti, kaip gyventi, kaip numesti svorio, kaip toksinus per kulnus išvaryti, ir žmonės tiki kaip kvailiai.

Kam reikalingi mums tie ekonomistai, finansininkai, kam juos rengti, jeigu viską reguliuoja laisva rinka? Kaip tas, kuris viską dėsto...

L.BALSYS: Laisvosios rinkos institutas.

A.SINEVIČIUS: Tai reiškia, kad dabar nereikia nei ekonomistų, nei profesorių, nieko? Gitanas Nausėda geras mano bendras senų laikų. Ir šitas Nerijus Mačiulis. Aš nesakau, kad jie neteisingai elgiasi. Jeigu būčiau bosas, aš pasamdyčiau, paklausčiau, kiek tu gauni, 10 tūkstančių? Duočiau 100 tūkstančių, tik eik, dirbk, vadovauk. Taip ir yra.

G.JAKAVONIS: Grįžkim prie moralės. Važiuoju Varėnos rajone pro Akmens kaimą, stovi „žiguliukas“ su priekaba, joje braškių prikrauta. Ir stoja mašinos, perka kaip lietuviškas, niekam nė galvoj, kad pas mus jos dviem savaitėmis vėliau sunoksta, kad jos visos atsivežtos iš Lenkijos. Moka brangiai kaip už lietuviškas pirmąsias.

L.BALSYS: Belgijoje labai populiaru braškes augint pietinėje dalyje. Prasidėjus braškių sezonui ir jie savas braškes pardavinėja. Irgi iš priekabų, tokie kioskeliai, namukai padaryti, juose sėdi tikri ūkininkai ir jie parduoda savo braškes. Čia ir yra moralinis skirtumas.

Liuksemburgiečiai pas save pardavinėja, belgai pas save, prancūzai pas save. Nors ten yra pasienis, Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas. Bet jie kiekvienas savo, nes tokios tradicijos. O godumas, žiūrint iš krikščioniškų pozicijų, yra nuodėmė, ir mes Lietuvoje labai nuodėmingi. Ypač mūsų verslas nuodėmingas. Išvertus iš krikščioniškos kalbos į politinę, yra toks terminas kaip solidarumas. Europoje labai populiarus socialiai atsakingas verslas, tai žodžiai, kurie Lietuvoj tik pradeda savo kelią. Lietuvoje visas verslas nori, kad pelno marža iš karto būtų 100 proc. Tai jau vos ne standartas. Bet visoje Europoje pelno marža būna 10 proc. Ir laikoma, kad ji labai didelė.

G.JAKAVONIS: Ką galim padaryti, kad šitokių dalykų nebūtų?

L.BALSYS: Mes turėtume kiek įmanoma įstatymais skatinti rinką, ją reguliuoti tik ten, kur reikia reguliuoti. Mes galime, aš tikiu, pasiekti tą situaciją, kai ateisime iki tokio europietiško-vakarietiško gero, nepersidirbdami, bet didindami našumą, gerindami kokybę, sukurdami tą patį BVP. Prancūzai dirba 35 darbo valandas per savaitę, bet jų BVP didesnis negu Lietuvos. Jie nepersidirba, bet jų efektyvumas didesnis. Žiūrėjau, kaip dirba statybose. Per vieną valandą padaro tiek, kiek pas mus kartais per savaitę.

V.GAPŠYS: Ne visai.

L.BALSYS: Pas mus iš tikrųjų yra tokių dalykų. Viena vertus, per didelis verslo godumas. Sakau atvirai, per didelių pelnų siekimas ir per mažas noras solidarizuotis ir rūpintis savo darbuotojais. Mūsų kasininkė tikrai negauna tiek, kiek gauna Belgijos kasininkė. Belgijos kasininkė stovi ramiai, sėdi ramiai, ji pasišneka, pvz., su pažįstamu žmogumi, visi kiti ramiai stovi eilėje, šypsosi. Niekas nesinervina. Pas mus visi nervinasi. Kasininkė dirba dvigubai daugiau, gauna tikrai turbūt minimumą. Belgijos kasininkė tikrai ne tą belgišką 1300 eurų minimumą gauna, ji gauna daugiau. Ir gyvena sau visi oriai, vieni kitus gerbia. Pas mus to nėra. Pas mus yra noras išsunkti vargšą darbuotoją.

Antra vertus, mūsų visuomenė yra pilietiškai nebrandi. Vartotojų teisių gynimas Lietuvoje yra itin žemo lygio. Yra oficialios vartotojų teisių gynimo struktūros, yra nevyriausybinės, bet visos dirba labai prastai. Konkurencijos taryba - irgi. Ką ji gali? Pasirodo, nieko negali. Kad nustatytų kokį nors galimą prekybos centrų susimokymą, ji trejus metus dirbs, sakys, na, nerandam nieko, čia viskas lyg ir gerai. Kol nebus stiprios pilietinės visuomenės, kol nebus stiprios vartotojų kontrolės, tol taip ir bus.

Olandijoje vartojamas toks terminas: polderių kultūra. Kadangi jie gyvena žemiau jūros lygio, juos gali bet kada užlieti, todėl jie stato polderius, kasa kanalus, o tie polderiai bet kada gali pratrūkt ir vėl užlieti. Vadinasi, visi yra solidarūs, visada mobilizuoti, neduok Dieve, kur nors užtvanką pramuš... Visi, ar tu turtingas, ar tu ubagas, ar tu bedarbis, ar tu milijonierius, yra pasiruošę eiti to polderio remontuoti. Čia yra solidarumas. Olandų visuomenė yra labai solidari. Užtai ten ir tos maržos ne tokios, ir santykiai žmogiški, ir godumo nėra.

M.BUNKAITĖ: Man patiko mintis apie įmonių socialinę atsakomybę, kad galbūt tas pyktis būtų mažesnis, jei įmonės pagal solidarumo principą dalytųsi ir su visuomene, ir su savo darbuotojais, ir su savo aplinka. Jeigu jos būtų priverstos dalytis tam tikru procentu pelno, jeigu jos atiduotų atgal, galbūt ne taip pikta būtų duoti tam godesniam. Galbūt vienas iš variantų yra skatinti socialinę atsakomybę. Tai turėtų ir vieniems, ir kitiems išeiti į naudą.

Valdžia galėtų atkreipti dėmesį į tokius dalykus. Nes apginti vartotojų teisių, kol žmonės patys savęs negina, yra neįmanoma. Svajonių prekybos centras būtų, jei būtų viskas labai aiškiai surašyta. Pirkau už tiek, marža tokia, mano pelnas toks. Tuomet nebūtų taip pikta. Tą pelną aš panaudoju ten ir ten. To niekada nebus, nes tai utopija. Bet jeigu mes tokį prekybos centrą turėtume, kur žmonės labai aiškiai suvoktų, kokie pinigai ateina, kur išeina, gal tada būtų mažiau pykčio ir daugiau pasitikėjimo.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“