Pamąstymai prie litro mėlynių

Išgirdusi nuostabos žodžių, moteris aiškino taip, kaip Lietuvoje jau girdime labai dažnai: esą kiek kainavo litais, tiek dabar viskas kainuoja eurais. „O atlyginimai irgi tokie? Kiek uždirbdavome litais, tiek dabar uždirbame eurais?“ – išdrįsau paklausti.

Dar išdrįsau priminti, kad tokių kainų už mėlynes niekada nebuvo buvę, jos net brangesnės už pirmąsias šiųmečio derliaus braškes, su kuriomis vargo tikrai daugiau negu su mėlynėmis. Net braškių daigai – brangūs, be to, reikia sodinti, ravėti, laistyti, dengti nuo šalčio, paukščių… Matyt, tik braškių augintojai žino, kokia yra reali šio derliaus kaina, kiek išlaidų ir kiek pelno.

Ne viena kalbinta moteris pativirtino, kad už mėlynių litrą teko mokėti 8, 7, 6 litus, tačiau 4 eurai už litrą – tai jau baisoka kaina už miško uogas.

Turgelis ar saviveikla?

Šilutiškiai neaplenkia „turgelio“ šalia Šilutės halės. Yra ten keli tik stalai ir suolai, kur nuolat moterys pardavinėja daržo ar sodo gėrybes. Viena maloniai įpiršo česnakų „iš savo daržo“dvigubai brangiau negu parduodama halėje. Pasirodo, įsigudrinta česnakus iš prekybos centrų pardavinėti kaip pačių užaugintus…

Braškių, trešnių, vyšnių, mėlynių ar aviečių pardavinėjama prie abiejų įėjimų į halę. Aikštelės, kiemas – pilnas nuolat atvažiuojančių ar išvažiuojančių automobilių. Jie ir vėjas kelia dulkes, per karščius buvo ir musių. Iš Lenkijos atvežtos uogos jau nebešviežios, o jos supiltos į indelius tebelaikomos saulėje. Ar uogų pardavėjos kada plaunasi rankas?

Šilutėje turgus veikia trečiadieniais ir šeštadieniais. Negi neįmanoma mieste rasti tinkamos vietos kitomis savaitės dienomis veikiančiai lauko prekyvietei, kur miestelėnai be baimės nusipirktų šviežių uogų, bulvių, morkų, svogūnų laiškų, salotų, agurkų, pomidorų, česnakų ir kitko? Tiesiai iš sodo ar daržo – ant prekystalio. Naudos būtų ir pardavėjams, ir pirkėjams.

Kitą dieną pardavinėjo iš Lenkijos atvežtas braškes, trešnes, avietes, vyšnias. Prekiauja, kaip teko išgirsti viešą pastabą, nepilnametės mergaitės. Viena oriai pamokė, kad jų fotografuoti negalima, būtina gauti jų sutikimą. Žinoma, fotografuotis nė viena nesutiko. Pagirtina, kad nepilnametės dirba, tačiau akivaizdi baimė, kad tik kas nesužinotų, nepamatytų, neperskaitytų, kad jos dirba tokį darbą, ar gal tiesiog gėdijasi pasirodyti, kad dirba, kai bendraamžiai poilsiauja? Gal toks darbas yra tarsi skelbimas apie nepriteklius šeimoje?

Atsakymo neiškosime, nes dar nepamiršau, kad vaikystėje surinktas mėlynes, spanguoles, bruknes pardavinėti turguje irgi būdavo labai gėda.

Viena moteris antradienį per pietus už litrą mėlynių prašė 3 Eur, kita – 3,50 Eur. Pigesnės prasčiau ir atrodė, jas moteris sakė rinkusi Kulynų miške, gausu mėlynių esą ir Juknaičių miškuose.

Kilogramas šviežių bulvių – 70 centų. Už litrą voveraičių – 3 Eur.

Iš Lenkijos atvežtos avietės, trešnės – po 2,5 euro už kilogramą, braškių kilogramas – 2,30 Eur.

„Mes – ne tinginiai…“

Daiva, nepanorusi sakyti savo pavardės, už litrą gražiai atrodančių mėlynių prašė 3,5 euro. Uogavusi Lapynų miškuose, ten mėlynių yra, litrą galima priskinti per pusvalandį. Moteris sakė turinti bedarbį vyrą, keturis vaikus. Mažajam tik 9 mėnesiai. Moteris džiaugėsi radusi laiko ir surinkusi tris litrus mėlynių – parduos, gaus kelis eurus. Ant staliuko ji turėjo išdėliojusi ir atstovaujamos firmos prekių – muilų, šampūnų ir t. t. Iš prekių platinimo irgi prisidurianti.

Šešiolikmetis, penkiolikmetis ir devynmetis jos sūnūs irgi uogauja, užsidirba pinigų ir rudeniop nusiperka daugelį būtinų mokyklinių prekių. „Nuo mažens eidavo uogauti su močiute, jie – darbštuoliai, mano pasididžiavimas. Negeriu, nerūkau. Mes – ne tinginiai, dirbame ir stengiamės bent šiek tiek užsidirbti“, – kalbėjo Daiva, gyvenanti Miestaliuose.