Padangomis teršiame gamtą, užuot sėmę pinigus

Moka ne tie, kurie teršia

Įstatymas prievolę tvarkyti padangų atliekas numato jų gamintojams ir importuotojams, tai įskaičiuojama į parduodamų prekių kainą. Už 1 t naujų ir restauruotų padangų sutvarkymą gamintojams ir importuotojams nustatytas 86 eurų mokestis, už 1 t naudotų - 104 eurai, tačiau pritaikius indeksavimą pernai mokestis už 1 t įvežtų naujų padangų sutvarkymą siekė 114 eurų.

Sutvarkę 80 proc. įvežto padangų kiekio, gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo taršos mokesčio, o neįvykdę užduočių privalo sumokėti taršos mokestį už visą įvežtą padangų kiekį. Mokestis už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis siekia 125 eurus už toną, o padangų sutvarkymo kaina įvardijama gana įvairiai - nuo 90 iki 250 eurų, iš jų vien surinkimas gali kainuoti apie 150-170 eurų už toną.

Suprantama, kad dėl tokių kainų skirtumų padangų gamintojams, importuotojams ir naudotojams kyla pagundų šias atliekas „sutvarkyti“ tik popieriuje, juolab kad yra ir vežėjų, ir perdirbėjų, kurie mielai parduoda padangų sutvarkymo pažymas.

Gamintojai ir importuotojai į rinką kasmet pateikia daugiau kaip 20 tūkst. t padangų, sutvarko apie 16 tūkst. t senų padangų. Nemažas kiekis padangų patenka į šalį nelegaliai, be apskaitos dokumentų ir apmokestinimo. Specialistų skaičiavimais, per metus Lietuvoje lieka nesutvarkyta apie 15 tūkst. tonų senų padangų. Jos užkasamos ir skandinamos, voliojasi miškuose, pakelėse arba atsiranda miestuose prie gyvenamųjų namų, atliekų konteinerių. Tada bešeimininkes tapusias padangas renka jau kiti atliekų tvarkytojai, o už tai dar kartą sumoka savivaldybės.

Siūlo depozito sistemą

Vilniuje bešeimininkių padangų surinkimu ir išvežimu nuo 2011 m. užsiima savivaldybės valdoma UAB „Grinda“. Bendrovės generalinio direktoriaus Kęstučio Vaicekiūčio teigimu, pagal daugiametę statistiką įvairiose Vilniaus miesto gyvenamosiose teritorijose ir žaliosiose zonose kasmet surenkama apie 440 t „niekieno“ padangų.

„Šiais metais matome, kad jų mažėja - kol kas surinkta apie 80 t,“ - atkreipia dėmesį K.Vaicekiūtis. Šį pavasarį „Grinda“ vykdė bešeimininkių padangų surinkimo ir išvežimo utilizuoti paslaugos supaprastintą atvirą konkursą, kurio laimėtoja UAB „Ekobazė“ įpareigota sutvarkyti visą surenkamą bešeimininkių padangų kiekį.

Paklaustas, kur kreiptis gyventojams, radusiems savo kieme kažkieno „pamestas“ padangas, K.Vaicekiūtis sakė, kad pirmiausia reikia kreiptis į tą namą prižiūrinčią bendrovę, o administratoriai ir viešų teritorijų prižiūrėtojai bešeimininkes padangas galės pristatyti į bendrovę „Grinda“.

Pasak jo, „bešeimininkių“ padangų problema ir jų keliama gamtos tarša gerokai sumažėtų įvedus depozito mokestį.

„Sistema turėtų veikti panašiai kaip dabar yra atsiskaitoma už stiklinę ar plastikinę tarą. Mes šiuo pasiūlymu tikrai pasidalinsime ir su Aplinkos ministerija, tačiau sprendimus dėl depozito įvedimo turėtų priimti politikai“, - sakė K.Vaicekiūtis.

Neatlikti „namų darbai“

Daugiau nei 80 įmonių atstovaujančios Padangų importuotojų organizacijos direktorė Danguolė Butkienė pripažįsta, kad depozito sistemos įvedimas tvarkant padangų atliekas - sena svajonė, tačiau nelengvai įgyvendinama.

„Pirmiausia reikia susitvarkyti, kad visos į Lietuvą įvežamos padangos būtų įtrauktos į apskaitą ir apmokestintos, nes kol plūs nelegalus naudotų padangų srautas, joks depozitas nepadengs jų tvarkymo sąnaudų, - įsitikinusi pašnekovė. - Depozitą taikys tiems, kurie veža legaliai. Nežinau, iš kur turėtų atsirasti tie milijonai, jeigu mes nesugebame apmokestinti turgaus padangų pardavėjų, interneto prekybos? Juk pinigus, kaip depozitą, sumoka vartotojas, tai įskaičiuojama į kainą. Pabrangusių padangų vairuotojas nepirks, važiuos į Gariūnus pigesnių, o tvarkyti turėsime viską!“

Kitas dalykas - prieš įvedant depozito sistemą būtina sutvarkyti teisinę bazę, kad padangos būtų apmokestinamos pagal dydžius, mat sutvarkyti žemės ūkio technikos naudojamas padangas kainuoja daug brangiau nei kitų automobilių.

„Aišku, „padangomatų“ mes nepristatysime, bet, manau, lengviausias padangas galima būtų padaryti depozitines. Tik kur jas dėsime? - kelia klausimą D.Butkienė. - Dabar siūloma įrengti kuo daugiau nemokamų aikštelių savivaldybėse, bet Estijos pavyzdys tikrai neskatina to daryti: estai atidarė laisvas aikšteles ir pernai turėjo 7 tūkst. t, šiemet - jau 12 tūkst. t padangų, kurių nėra kur dėti...“

Reikia sukurti paklausą

Pirmiausia, akcentuoja gamintojų ir importuotojų atstovė, šią atlieką reikia paversti reikalinga perdirbti - taip, kaip plastiką. Lietuvoje šiuo metu padangų perdirbimu užsiima 3 įmonės, jų produkcija daugiausia eksportuojama.

„Reikia rinkos dalyvius suinteresuoti“, - įsitikinusi D.Butkienė ir pateikia pavyzdį, kad kai kuriose valstybėse nustatyta tvarka, kad perdirbus naudotas padangas gaunamą gumos granuliatą privaloma naudoti tiesiant kelius. Rusijai priėmus tokį įstatymą, kinų verslininkai iš Lenkijos perdirbimo įmonių supirko visą šių metų granuliato kiekį ir perpardavė Rusijai.

„Įsivaizduojate, kiek ten kelių - 10 metų verslas galėtų ramiai gyvuoti. Pas mus irgi reikėtų politinės valios priimti teisės aktus, kurie skatintų kelininkus naudoti granuliatą, ir automatiškai atsirastų perdirbėjų, kurie norės gyventi ne iš fiktyvių pažymų apie atliekų sutvarkymą, o iš pagaminto produkto“, - mano D.Butkienė.

Kęstutis Mažeika, Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas:

- Šį rudenį teiksime įstatymo pataisą, kuria siūloma leisti gumos granuliatą naudoti šalto asfaltavimo būdu tiesiant kelius. Šio ingrediento gali būti iki 10 proc., Europoje jo naudojimas pateisino lūkesčius - tokiu būdu pagerinamas sukibimas su kelio danga, mažinamas triukšmas. Be to, šiuo metu Lietuvoje yra bandoma nauja technologija naudojant ozoną suskaidyti senų padangų gumą ir ją vėl panaudoti padangoms gaminti. Iš padangų atskirtą metalą irgi galima naudoti kaip žaliavą, o atskirtus tekstilinius audinius - deginti. Mano žiniomis, šia technologija yra susidomėję ir stambesni verslininkai, jeigu bandymai bus sėkmingi, iki metų pabaigos bus parengtas projektas, pretenduosiantis į europinį finansavimą. Atliekų aikštelės ir kiti dalykai irgi reikalauja pinigų, bet problemą sprendžia tik iš dalies - padeda ištraukti padangas iš miškų ir iš bendro atliekų srauto.

O nei garažuose, nei miškuose, nei aikštelėse jų neliks tada, kai verslui bus naudinga jas perdirbti ir gautą žaliavą ar produktą parduoti.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“