Nėra diskusijos apie euro naudą

Lietuvoje net esminiais valstybingumo klausimais nevyksta jokia diskusija - paprastai valdiški sprendimai nuleidžiami iš viršaus arba propagandiškai dėstoma, esą valdžios sprendimams nėra jokios alternatyvos. Taip buvo ir Lietuvai stojant į ES, kai kitokia nuomonė tiesiog buvo masiškai ignoruojama.

Apie susijusias su euro įvedimu problemas „Respublika“ kalbėjosi su finansininku Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Valdemaru Katkumi.

- Dabar mums bandoma įteigti, kad turtingiausia Europoje Vokietija yra vieninga euro atžvilgiu ir jau vien dėl to mums reikia sekti jų pavyzdžiu. Tačiau štai teisės prof.Karlas Albrechtas Šachtšnaideris (Karl Albrecht Schachtschneider) neseniai vokiečių televizijoje sakė, kad euras jau dabar yra žlugęs ir kad „reikia baigti pinigų sąjungos avantiūrą“. O kodėl viešumoje beveik nesigirdi jokių mūsų argumentų, kaip į tą avantiūrą neįsivelti?

- Esu ne kartą sakęs, kad šiandien pati euro zona yra pasikeitusi nuo pat atsiradimo pradžios ir iki šiol neranda savo galutinės konfigūracijos, be to, nelabai randamas sutarimas, kokia ta euro zona galėtų ar turėtų būti. O skeptikų Vokietijoje visada buvo daug: buvo ir daugelio Vokietijos ekonomistų pasirašytas laiškas politinei valdžiai, kuriame rašyta, kad euras neturi tvarių pamatų, buvo svarstyta ir Konstituciniame Teisme būtent to paties K.A.Šachtšnaiderio dėka... Šiandien šį klausimą reikia kelti ne politiniu lygmeniu, o svarstyti grynai ūkiškai. Euro zona yra jau sukurta, tačiau niekas neskaičiuoja jos išmontavimo sąnaudų ir nebandoma matuoti tokio žingsnio padarinių. Juk net ir Graikijai neleido išeiti iš euro zonos, nes bijoma net tokių pasvarstymų. Pažiūrėkime kad ir į anglų argumentus. Juk prieš tai buvo panaši sąjunga - ECU, kai 1991 m. nacionalinės valiutos buvo susietos tarpusavyje. Prisiminkime, kai po Dž.Sorošo spekuliacinės atakos prieš Didžiąją Britaniją ji tiesiog buvo priversta išeiti iš ECU, o ta sąjunga neteko perspektyvos. Tada ir buvo sugalvota euro zona, į kurią britai tikrai nestos su savo svaru, nes jie jau daug pralaimėjo ECU laikais. O Lietuvos padėtis dabar yra palanki: mes galime stebėti iš šalies ten vykstančius procesus, nedėdami savo pinigų. Ir tie vokiečių skeptikai mato neigiamus dalykus, matė ir šios zonos kūrimo metu, todėl bandė perspėti visuomenę dėl gresiančių pavojų.

- Čia pacituočiau dar vieną K.A.Šachtšnaiderio mintį: „Nuo pat pradžių euras tarnavo tik vienam tikslui: režisuojant Briuseliui sukurti supervalstybę ir panaikinti atskirų valstybių suverenumą“. Sprendžiant iš mūsų valdžios veiksmų, reikia suprasti, kad suverenumo jau nereikia? Pakanka euro?

- Šitos problemos, kurias dabar iškėlėte, Lietuvoje apskritai nediskutuojamos. Niekas valdžioje net nekelia tokių klausimų. Aš asmeniškai manau, kad Briuselis iš pat pradžių nekėlė sau tikslo panaikinti nacionalinius suverenitetus. Tačiau įkūrus euro zoną buvo suvokta, kad bendra valiuta gali sėkmingai funkcionuoti tik vienoje valstybėje. Todėl šiuo metu vis garsiau kalbama apie Europos Federacinę Sąjungą - dėl to kuriama bankų sąjunga, bendra fiskalinė politika, priežiūros institucijos ir visa kita. Iš tikrųjų į tai dabar einama, ką minėjo K.A. Šachtšnaideris. Be to, neseniai keli Europos ekonomistai surado kitą analogiją: šiuo metu Europoje yra tokia padėtis, kokia buvo Jungtinėse Valstijose po pilietinio karo XIX a. viduryje, kai atskiros valstijos turėjo krūvas skolų ir tuo pagrindu pradėjo vienytis, įvesdamos bendrą valiutą - JAV dolerį. Jeigu konstatuojame, kad valiuta turi funkcionuoti vieningoje valstybėje, vadinasi, einame į federacinę valstybę. Tačiau tas supratimas Briuselyje atėjo ne iš karto.

- Vadinasi, iš pradžių sukūrė pinigus, o tada jų pagrindu pradėta kurti valstybė?

- Būtent. Dabar jau ES suprantama, kad euro zonos išardymas būtų pernelyg sudėtingas ir sunkiai prognozuojamas dalykas. Be to, egzistuoja ir išoriniai veiksniai. Jau 2009 metais, kada prasidėjo šita krizė, amerikiečiai Europai yra aiškiai pasakę: nedrįskite ardyti euro zonos, nes tai gali grėsti vidiniais karais. Ir taip kalbėjo net aukščiausi NATO pareigūnai. Iš tikrųjų sudėti viską į vieną krūvą nėra labai sunku, tačiau kaip paskui atsidalyti, kaip išardyti? Tai jie perspėjo, kad šito ES nedarytų. Todėl euro zona nėra vien ekonominis projektas ir net ne vien politinis. Ji turi ir karinę reikšmę, o tai dar vienas labai rimtas stabdys.

- Ar Lietuvoje apskritai kas nors skaičiuoja ūkiškai: kiek mes turėsime įnešti? Ką gausime mainais? Tiesiog kartais susidaro įspūdis, kad kalbama daugiau tikėjimo ir netikėjimo kontekste, t.y. grynai ideologiškai, neatsižvelgiant į objektyvius skaičiavimus.

- Kad tai išsiaiškintume, valdžia turi dėlioti maždaug tokį balansą: vienoje pusėje turi būti dedama nauda, kitoje - sąnaudos. Iki šios dienos to nėra tikrai. Tiesa, prieš keletą dienų yra sudaryta komisija. Tačiau iš ten kol kas sklinda tik žodžiai: „bandysime įtikinėti“. Vadinasi, dabar užsiiminėjama propaganda. Galbūt išgirsime, kai jie pasakys: „bandysime apskaičiuoti euro įvedimo poveikį atskiroms socialinėms grupėms“. Šiuo metu sprendimas eina priekyje, o skaičiavimai - paskui... Vežimas statomas prieš arklį. Pasaulyje šiaip žinomos mažiausiai 5 krizės rūšys, o įsivedę eurą mes pašaliname tik vienos rūšies tikimybę, t.y. valiutų mainų ir devalvacijos krizės galimybę. O kas toliau? Iš tikrųjų jūs bene vieninteliai Lietuvoje keliate ūkinius aspektus aukščiau politinių ar propagandinių. O juk reikia klausti savęs paprastai, šeimininkiškai. Kas pagerės? Daugiau žmonių galėtume įdarbinti? Atsakymas - ne. Sumažinsime krizių galimybę? Ne. Euro entuziastai tiesiog labai užkelia žmonių lūkesčius, priskirdami nebūtus dalykus tam euro įvedimui. Todėl apie eurą reikia kalbėti kaip apie ūkinį projektą ir visi aspektai šiame projekte turi būti apskaičiuoti protingai: ar mūsų sąnaudos šiame projekte neviršys gaunamos naudos.

- Bet iš dabartinės valdžios reakcijos nepanašu, kad tai būtų ūkinis projektas. Tiesiog euras pristatomas kaip nekvestionuojamas gėris, o tie, kurie abejoja arba bando skaičiuoti, sakoma, kad dirba rusams... Ir taškas.

- Tuomet tie, kurie pasakoja tokius dalykus, privalo atsakyti: kuo bloga yra mūsų dabartinė padėtis? Litas su euru susietas, esant reikalui turime galimybę atsieti, būdami patys sau šeimininkais. Europoje yra dvi sąjungos: bankininkų sąjunga, t.y. euro zona, ir vyriausybių sąjunga, t.y. ES. Tai į ES mes esame įstoję ir iš ten net gauname paramą. Mums yra naudinga būti šitoje padėtyje. Kodėl turėtume stoti dar ir į bankininkų sąjungą? Juk į šią sąjungą privalės stoti visa Lietuvos bankininkystės sistema, kuri atsisakys gaminti litus ir atiduos šią teisę Europos centriniam bankui. Tačiau į šią sistemą ji negali įstoti be Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų, nes į tą draudimo fondą reikia iškart įnešti 800-900 milijonų eurų ir dar prisiimti 5 milijardus eurų įsipareigojimų. 2007-aisiais Lietuvos bankinė sistema galėjo įstoti be mokesčių mokėtojų pinigų. O mano įvardytos sumos tėra dabartinis minimumas, kurį moka estai. Mes net nežinome, ar nereikės sumokėti dar brangiau. Todėl valdžia kartu su visais euro entuziastais ir turi atsakyti: kuo dabartinė padėtis yra bloga? Neturime kur dėti pinigų, kad taip norime tapti visos šitos zonos donorais? Reikia ne politikuoti, o realiai skaičiuoti.