Nelaimes darbe lemia ne atsitiktinumai

Skaudžiai pasibaigusiomis nelaimėmis prasidėjo balandis. Stambiame ūkyje Vilkaviškio r. sav. Alksnėnų k. apvirtęs krautuvas pražudė nespėjusį išsigelbėti vairuotoją. Kaune nukritęs iš devinto aukšto užsimušė vienos bendrovės darbininkas. Pagal mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe dažnumo rodiklį Lietuva ES užima paskutinę vietą. Kas prie to privedė, kalbėjomės su Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus vedėju Sauliumi BALČIŪNU.

- Kuriuose darbo baruose įvyksta daugiausia nelaimių?

- Pas mus yra keturios pavojingiausios veiklos: statyba, transportas ir jo saugojimas, žemės ūkis ir miškininkystė. Praėjusiais metais statybose įvyko 14 mirtinų atvejų ir 48 sunkūs sveikatos sutrikdymai, transporto ir saugojimo įmonėse - 12 mirtinų, 16 sunkių įvykių. Nelaimes darbe lemia tam tikri rizikos veiksniai. Darbdavys yra įpareigotas juos nustatyti ir numatyti priemones tuos veiksnius pašalinti ar bent sumažinti. Rizikos veiksniai kai kuriose veiklose labai greitai kinta. Miškininkystėje, statybose labai daug lemia oro sąlygos ir tokiu atveju pats darbuotojas ar darbdavio įgaliotas vadovas dažnai nesuvokia arba neįvertina naujų atsiradusių veiksnių, didinančių nelaimių tikimybę.

- Riziką kur kas atsargiau vertina statutinių organizacijų darbuotojai, ugniagesiai, policija, o darbininkai, kurie kasdien vaikšto peilio ašmenimis, neretai elgiasi taip, tarsi jų gyvybė priklausytų ne jiems patiems?

- Sutikime, kad statutinių tarnybų paruošimo lygis yra gerokai aukštesnis. Ugniagesiai labai daug treniruojasi ir pagal treniruočių kiekį santykinai mažai atlieka savo funkcijas. Antra, vertinant besikeičiančius rizikos veiksnius, policininkų, ugniagesių rizikos veiksniai darbo vietose daugiau mažiau stabilūs. Šių tarnybų nuoseklus rengimas eliminuoja vieną iš pagrindinių nelaimingų atsitikimų darbe priežasčių - polinkį rizikuoti. Reikėtų prisiminti ir ekonominę darbo apmokėjimo sistemą. Nė vieno statutinio darbuotojo atlyginimas nepriklauso nuo užgesintų gaisrų ar sugautų pažeidėjų skaičiaus, o statybininko uždarbį lemia rezultatas. Darbininkų darbo saugumas susijęs su didelėmis pastangomis. Reikia užsimauti batus, apsijuosti apraišus, juos prisisegti, patikrinti. O tai nepatogu, užtrunka. Nesaugiai atlikti darbą galima gerokai greičiau. Kai kiekvienas nesaugus darbas arba veiksmas nėra baudžiamas kokiu nors įvykiu, atsiranda polinkis rizikuoti. Vieną kartą surizikavau - nieko, antrą, trečią. Polinkis rizikuoti veda prie įpročio rizikuoti, kol galiausiai be rizikos darbininkas nebeįsivaizduoja savo darbo.

- VDI duomenimis, praėjusiais metais darbe mirė 41 darbuotojas, sunkiai pakenkta 145 darbuotojų sveikatai. Dalis sunkių traumų galėjo būti prie mirtino įvykio ribos?

- Statistiką jau tenka taisyti. Viena darbuotoja vėliau mirė. Tam tikra prasme mūsų statistiką galima vadinti prognoze. Įvykis gali būti pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, gali būti ir nepripažintas.

2012 m. pagal mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe dažnumo rodiklį Lietuva Europoje buvo paskutinė. Jungtinėje Karalystėje 100 tūkst. darbuotojų tenka kiek mažiau nei vienas nelaimingas atsitikimas darbe, pas mus - beveik puspenkto karto daugiau. Statybose dažniausiai pasitaiko kritimų iš aukštai.

Pernai iš 42 mirtimi darbe pasibaigusių įvykių 12 žuvo nukritę iš aukštai, o iš 144 patyrusių sunkius sveikatos pakenkimus krisdami iš aukštai nukentėjo 39 darbininkai. Žmonės šiaip sau nenukrenta.

- Kas lemia tokius didelius nelaimingų įvykių skirtumus pas mus ir kitose ES šalyse?

- Pirmiausia - saugos kultūra, kuri suformuojama darbdavio, darbo apmokėjimo sistema, vidinė darbuotojų kontrolė.