Maistui neužtenka net dirbant

Atlyginimas negelbėja

Pasak laikinai pareigas einančio „Maisto banko” direktoriaus Vaidoto Ilgiaus, Lietuvoje maisto prašyti neretai tenka ir dirbančioms šeimoms: „Iki 15 proc. darnių šeimų, kuriose abu tėvai dirba, bet negauna didelių pajamų, o šeimoje auga 2 dar nepilnamečiai vaikai, žmonės nesugeba išgyventi iš turimų pajamų ir yra priversti prašyti paramos. Jei dabar egzistuojanti finansinė norma siekia 525 Lt vienam šeimos nariui per mėnesį, tuomet du tėvai, dirbantys už minimalų ar kiek didesnį nei minimalų mėnesinį atlyginimą, negali normaliai gyventi. O ką jau kalbėti apie tas šeimas, kuriose tik vienas dirba, arba kažkas iš šeimos narių serga.”

Pasak V.Ilgiaus, tokios šeimos neretai žiemą priverstos auginti skolas už komunalinius mokesčius ir už juos atsiskaityti pajėgia tik vasarą.

Neretai tokiems žmonėms aukštos kokybės sveikatos priežiūra ar net trumpos atostogos tampa prabangos dalyku.

V.Ilgiaus teigimu, tokių šeimų kasdienybe tampa baimės jausmas dėl nepritekliaus, kuris ilgainiui nuspalvina gyvenimą ne itin ryškiomis spalvomis.

Jis pastebi, kad yra nemažai šeimų, kuriose suaugę tiesiog pripratę gyventi iš valstybės, dirbti nėra suinteresuoti ir tokį gyvenimo būdą perduoda savo vaikams.

Kol valdžioje apie skurdą kalbama ne itin daug, šiandien tokiomis šeimomis Lietuvoje rūpinasi visuomenė, kuri prisideda prie prasčiau gyvenančių žmonių, ir juos remia. „Skurdas ir nepriteklius gyvuoja daug amžių, ir šeimos net senais laikais buvo paliktos vienos su tuo kovoti. Dabar svarbu, kad gyvendami XXI amžiuje turime galimybių solidariai padėti šioms šeimoms. Savo ruožtu valdžia turėtų labiausiai stengtis pasidalyti lėšomis, kad kiekvienas pilietis šalyje galėtų gyventi oriai”, - teigia V.Ilgius.

Žmonės sukčiauja

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Algimantas Dumbrava teigia, jog skurdo nepažabojimą šalyje lemia ne tik prasta socialinė politika, bet ir makroekonomika: „Esama sistema ir maži atlyginimai nemotyvuoja žmonių dirbti. Dažnai pasirenkamas būdas geriau gyventi iš pašalpų, nei iš mažos mėnesinės algos. Tai ypač matoma rajonuose. Kai vyrauja toks požiūris šeimoje, tikėtis, kad vaikai užaugs su kitokiomis vertybėmis, nereikėtų.”

Pasak A.Dumbravos, komitete nuolat keliami šie klausimai ir dabar organizuojami išvažiuojamieji susitikimai, daugiausia su rajonų gyventojais, po kurių surinkta informacija galėtų tapti realiais žingsniais sistemos gerinimo link. Pasak komiteto nario, įplaukų į valstybės biudžetą didėjimas ir korupcijos pažabojimas yra pagrindiniai skurdo mažinimo ginklai: „Žinoma, kad šeima viena tokių dalykų neįveiks. Mes, politikai, turime prisidėti prie geresnių sąlygų kūrimo. Pas mus nuo seno sunkiai įveikiama šešėlinė ekonomika. Neretai rajonuose itin gajus prekiavimas nelegaliais gaminiais, ne paslaptis, jog ir statybose ne dažnas darbuotojas oficialiai įteisinęs savo veiklą. Privalu visa tai kontroliuoti, kad būtų nešvaistomi mokesčiai.”

Angelė KOSTOGRIZIENĖ, gausių šeimų bendrijos pirmininkė:

Susidariusi situacija pirmiausia yra darbo užmokesčio problema: jeigu neauga darbo užmokestis, vadinasi, šalis susiduria su verslo augimo problema. Mažas darbo užmokestis verčia žmones kreiptis paramos, nes už gaunamas pajamas jiems nepavyksta išgyventi ir dar išmaitinti šeimos.

Be to, įtakos turi ir šešėlinė ekonomika - darbo užmokestis vokeliuose. Esama ir tokių šeimų, kurios, gaudamos neoficialias pajamas, dar kartu naudojasi galimybe gauti paramą papildomai. Tai žmonės, kurie yra socialiai neadaptuoti, neturi darbo arba jo vengia ir yra įpratę gyventi parazituojantį gyvenimą.

Nenormalu, kad sąžiningi dirbantys žmonės neturi ko valgyti. Juk valstybėje turi būti išlaikytas žmogaus orumas. Minimalus atlyginimas turi būti toks, kad leistų išgyventi. Pagal tai, kaip kalba kandidatai į prezidentus ar EP, galima pagalvoti, kad ekonomika šalyje atsigauna, ir gana sparčiai. Kažkodėl paprasti žmonės to nejunta: darbo užmokestis padidėjo teisėjams ir Seimo nariams, o minimalus atlyginimas padidėjo vos juntamai. Už šią sumą vis tiek sunku šeimai pragyventi, susimokėti mokesčius ir nesibaiminti dėl ateities.

Politikams apie tai kalbėti nepatogu, nes daug lengviau žadėti nei daryti realius darbus. Tuo metu visą dieną dirbantis eilinis žmogus neturi laiko politikuoti ir neturi kada prieštarauti, eiti į gatves ir reikšti nepasitenkinimą. Net krizės metu, kai buvo drastiškai sumažintos net ypač socialiai jautrių sluoksnių išmokos, žmonių nesukvietė į gatves, kaip tai atsitiko Vakarų Europoje. Valstybė turėtų žinoti, kad kada nors ateis pabaiga manipuliacijoms ir žmonės, nesugebantys išgyventi, atsisakys klausyti melo ir kęsti akivaizdžią neteisybę.

Žinoma, yra šeimų, kurios gauna vidutines pajamas ir kažkaip tvarkosi savo biudžete, tačiau šeimos, kuriose yra nekvalifikuoti darbuotojai, kurie dirba už minimalų atlyginimą, be valstybės paramos negali išgyventi. Vienareikšmiškai turi būti mažinami mokesčiai ir sudaromos sąlygos verslui palankiai vystytis.

Taip atsiranda galimybė kurti darbo vietas, o iš gaunamo didesnio pelno mokėti didesnius atlyginimus. Strategija turi būti tokia, kad ji nenuskriaustų kokios kitos jautrios visuomenės dalies. Bet juk tam ir yra ekonomistai bei analitikai, kurie numato visus žingsnius ir rezultatus.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“