Lietuvos bankas ragina griežčiau reguliuoti kreditų išdavimą

Pirmojo šių metų pusmečio tendencijos rodo, kad sparčiai daugėja teikiamų greitųjų kreditų, kurių suma viršija 290 eurų, - palyginti su 2014 m. pirmuoju pusmečiu, dabar jų suteikta 67 proc. daugiau, o bendra kreditų suma pasiekė 100 mln. eurų. Tuo pačiu metu daugiau kaip 60 dienų pradelstų kreditų skaičius išaugo 11 proc. ir pusmečio pabaigoje siekė 174 tūkst. Daugiau kaip du mėnesius grąžinti kreditą vėlavo kas trečias pasiskolinęs, skelbia Lietuvos bankas.

Centrinės hipotekos įstaigos duomenimis, sparčiai daugėja ir greitųjų kreditų teikėjų inicijuotų turto areštų skaičius - 2013 m. pradžioje tokių atvejų buvo 629, o 2015 m. liepos pradžioje šis skaičius išaugo iki 7 849. Kartu su įsiskolinimais auga ir turto išieškojimams pateiktų sutarčių skaičius: šių metų birželį tokių sutarčių buvo daugiau kaip 136 tūkst.

Pasak Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojos Ingridos Šimonytės, atmestinas klientų mokumo vertinimas vartotojus verčia pervertinti savo lūkesčius ir galimybes.

"Kad ir kaip būtų bandoma atsakomybę dėl neatsakingo elgesio permesti klientams, kredito unijų davėjų pateikti duomenys rodo, kad 5 proc. klientų paraiškose patys nurodė neturintys pajamų arba kad jos nestabilios, tačiau vis tiek gavo kreditą", - teigė I. Šimonytė.

Anot I. Šimonytės, grąžinti kreditus vėluoja ne tik jaunimas, tačiau kas trečias asmuo iki 25 metų yra bent kartą atidėjęs įmoką už paskolą. Mažiausiai vėluoti atiduodant kreditus linkę asmenys per 50-ties metų - 13 proc. tokių žmonių yra bent kartą pradelsę įmoką.

Lietuvos bankas dar 2013 m. yra pateikęs Vyriausybei pataisas, kuriomis siekiama tobulinti Vartojimo kreditų įstatymą. Pataisomis siūloma kredito davėją įpareigoti privaloma tvarka surinkti visus dokumentus, kurie pagrįstų kliento pajamas. Be to, už neatsakingai įvertintą kliento galimybę skolintis, mokėjimo pradelsimų atvejais visa atsakomybė tektų kredito teikėjui, o ne gavėjui.

Taip pat siūloma mažinti bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą, riboti asmenų galimybę vartotojų galimybę sudaryti sutartį neapgalvotai. Lietuvos bankas tikisi, kad šios įstatymo pataisos Seime bus svarstomos jau šioje rudens sesijoje.

Liutauras Valickas: smulkiųjų kreditų įmonės suinteresuotos skolinti atsakingai

Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija (LSVKA) pritaria, kad reikia tobulinti vartojimo kreditų reglamentavimą, tačiau ribojimai turi būti pagrįsti išsamia analize, statistika. Svarbu rasti balansą tarp verslo, vartotojų ir valstybės interesų.

„Lietuvos bankas įžvelgė akivaizdžią tendenciją, kad ženkliai išaugo didelių vartojimo kreditų skaičius, kuris kelia nerimą ir mūsų asociacijai. Statistika rodo, kad įmonių, teikiančių mažus iki 290 eurų kreditus, rinkos dalis sumažėjo nuo 11 iki 7 proc.

Lietuvos bankas neatskleidė šios tendencijos priežasčių, bet galima pastebėti, kad kreditai didėja dėl taikomų bendrosios vartojimo kredito kainos metinės normos (BVKKMN) apribojimų ir vadinamosios „40 proc. taisyklės“ gyventojams, nes vartotojams lengviau gauti didesnį kreditą ilgesniam laikotarpiui. Tokio kredito procentinės palūkanos visuomet bus mažesnės, tačiau gyventojas sumokės didesnę galutinę kainą. Tai akivaizdžiausia dabartinio reguliavimo spraga, tačiau reguliuotojai vėl lipa ant to paties grėblio“, – tikina LSVKA prezidentas Liutauras Valickas.

Anot jo, svarbu atskirti, kai gyventojas skolinasi tūkstantines sumas naujausio modelio televizoriui įsigyti, ir kai prašo 100 eurų kredito laikinoms finansinėms bėdoms išspręsti.

L. Valickas pastebi, kad Europos Komisijos (EK) direktyva dėl vartojimo kredito sutarčių įgyvendinimo, kurioje įtvirtintos pagrindinės vartojimo kreditų reguliavimo nuostatos, reglamentuoja kreditus nuo 200 eurų. Mažesni kreditai daugelyje šalių reguliuojami liberaliau. Šią direktyvą ES šalys privalėjo perkelti į savo teisę, tačiau Lietuva tai padarė netinkamai, įtvirtindama perteklinius reikalavimus ir ribojimus vartojimo kreditų davėjams.

„Kaltinimai, kad neatsakingai vertiname klientų mokumą – nepagrįsti. Bent jau LSVKA priklausančios įmonės visuomet tikrina klientų mokumą, nes skolina nuosavas lėšas ir atgauti kreditą yra labai svarbu įmonės veiklai.

Pastebime, jog visų gyventojo pajamų vertinti vien tik pagal „SoDros“ duomenų bazę įmonėms nesaugu, nes joje apskaitoma tik maždaug pusė visų gyventojų pajamų. Pavyzdžiui, „SoDra“ duomenų bazėje nėra jokių duomenų apie šias tvariomis pripažintinas asmenų pajamas, kaip statutinių pareigūnų atlyginimai, individualios veiklos pajamos, pajamos pagal verslo liudijimą, smulkiųjų ūkininkų pajamos, patalpų nuoma ir kitos.

Paraiškose daugelis klientų nurodo, jog jie reguliariai gauna iki minimalaus atlyginimo siekiančias pajamas – gyventojai nebando gudrauti ir deklaruoti didesnių pajamų nei iš tikrųjų gauna. O tai reiškia, kad kredito paraiškose gavėjų nurodytais duomenimis galime pasitikėti. Jie įsipareigojimų laikosi taip pat drausmingai, kaip ir tie, kurių pajamos matomos „SoDra“ duomenų bazėje“, – tikina L. Valickas.

Jis pastebi, kad ko gero tiksliausius duomenis apie gyventojų pajamas turi Valstybinė mokesčių inspekcija, bet šie duomenys kreditingumo vertinimui neprieinami.

LSVKA per vienerius metus sulaukia daugiau gyventojų kreipimųsi, nei Lietuvos bankas per trejus metus. Tačiau skundų dalis, palyginti su paimtų kreditų skaičiumi labai menka.

„Lietuvos bankas pranešė per trejus metus sulaukė maždaug 50 skundų dėl įmonių veiklos, o nubaudžiama dar mažiau bendrovių, nors vien LSVKA nariai per metus išduoda apie 700 tūkstančių kreditų.

LSVKA pati per metus sulaukia maždaug 200 kreipimųsi ir tarpininkauja tarp kredito davėjų ir gavėjų ieškant sprendimų. Be to, asociacija yra sukūrusi registrą „Neteikit man kredito“ ir asociacijos įmonės į šį registrą įsirašiusiems ir užsiblokavusiems asmenimis suteikti kredito neturi teisės“, – sako L. Valickas.