Kritęs Ūkio bankas ar papjautas?

Lietuvoje bankams uždaryti argumentų nereikia, užtenka pasakyti, kad „neuždarius būtų dar blogiau“. Uždarytiems bankams vadovauti už velniškus pinigus samdomi keistos reputacijos asmenys. Ir skaidrumas, pasirodo, čia nebūtinas. Moralė ir etika nėra finansų pasaulio dimensijos. Taip visuomenei pareiškęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas - šios savaitės „Respublikos“ žmogus. Ką norim, tą darom? Lietuvos bankas aukščiau už prezidentę, Seimą, Vyriausybę ir visuomenę?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys prof. Povilas GYLYS, Investuotojų asociacijos valdybos narys Dominykas VANHARA, nepriklausoma ekonomikos ekspertė Rūta VAINIENĖ, „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovas Aras PETRAUSKAS ir Lietuvos bankų asociacijos prezidentas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Stasys KROPAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G. JAKAVONIS: Pastaraisiais metais mūsų valstybėje krito jau du bankai, iškyla labai daug klausimų dėl kredito unijų veiklos. Kas gi apskritai vyksta mūsų valstybės finansų sektoriuje?

P. GYLYS: Atkreipčiau dėmesį į tai, kad problemos bankuose atsirado ne per krizės įkarštį. Vakaruose bankai turėjo gausybę problemų, o ryškiu krizės akcentu tapo banko „Lehman Brothers“ JAV bankrotas.

Visi kalba, kad ekonomika lyg ir stabilizuojasi, padėtis gerėja. Staiga vienas didelis kirtis - „Snoras“, antras kirtis - Ūkio bankas.

Į akis krinta pora dalykų. Pirma, centrinis bankas negali aiškiai suformuluoti savo pozicijos. Gerai prisimenu „Snoro“ banko atvejį. Iš pradžių „Snoras“ buvo nelikvidus, paskui - ir nemokus. Nuėjęs į posėdį Seime, iš Vito Vasiliausko (Lietuvos banko valdybos pirmininko - red. past.) aš neišgirdau šitų žodžių, nes bankai uždaromi, kai atsiranda jau mokumo problema.

Jeigu mes turėtume klasikinę bankininkystę, tai bankas likvidumo problemą (sakysime, kalbant apie kelis šimtus milijonų litų) tikrai galėtų spręsti.

Nėra rašytinio teksto iš centrinio banko apie tai, kas vyksta. Nesakau, kad jame turėtų būti tūkstančiai skaičių, lentelių. Šitai jie sugeba - duoda masę kokios nors žaliavos. Bet tautai, visuomenei reikia prieinamai paaiškinti, kas gi vyksta: pirma dėl „Snoro“ banko, paskui - dėl Ūkio.

O dabar turime daug folkloro. Labai spalvingi yra Raimondo Kuodžio (Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo - red. past.) pasakymai: jeigu nori apvogti banką, tai turi jį turėti. Ir R. Kuodis, ir V. Vasiliauskas kalba taip, lyg jie būtų niekuo dėti.

V. Vasiliauskas kalba, kad, žinote, kapitalizme būna krizių. Būna, bet tai kam tuomet yra institucijos, tokios kaip centrinis bankas? Kad užkirstų tam kelią.

O paskutinis V. Vasiliausko benefisas buvo tai, kad moralė ir etika nėra šio pasaulio dimensijos. Tai iš tikrųjų būtų pastarųjų metų „topas“. Tokio rango pareigūnas viešai sako, kad moralė ir etika yra neva marginaliniai dalykai.

Visiems žmonėms, ypač centrinio banko lyderiams, priminčiau, kad bankininkystė remiasi pasitikėjimu. Jeigu aš, sakykim, pasitikiu centrinio banko vadovų kompetencija ir sąžiningumu, tai nuo to mūsų bendro pasitikėjimo bankininkystė yra tvirtesnė. Jeigu nepasitikiu sąžiningumu ir kompetencija, tai bankininkystės situacija yra labai problemiška.

Deja, rimtos diskusijos tuo klausimu nėra, kažkaip visi tyli. Manau, jei JAV ar Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje centrinio banko vadovas pasakytų tokią frazę, iš karto kiltų klausimas dėl jo patikimumo. Nes aš dabar juo nepasitikiu. O jūs?

G. JAKAVONIS: Kiek teko girdėti viešojoje erdvėje, finansų ministras nieko nežinojo. Susidaro toks įspūdis, kad priimant sprendimą žinojo tiktai V.Vasiliauskas, galbūt prezidentė, galbūt premjeras. Kas čia per valstybė valstybėje, jeigu niekas nekontroliuoja šitų dalykų? Niekas neturi informacijos, sprendimai priimami visiems už nugarų.

P. GYLYS: Kai paklausai daugelio dalykų, paaiškėja, kad viešojoje erdvėje jau buvo iš anksto tariamasi su firmomis ir t.t. Tai jie žinojo. Sakykime, aš Biudžeto ir finansų komiteto narys, - deja, ne. Kažkokia advokatų kontora žino visas detales, o mes neinformuojami.

Vis dėlto turime būti teisingi - bankų priežiūra yra centrinio banko funkcija. Bet kai tik padaromas pirmas žingsnis arba ruošiamasi jį žengti, iš karto apie tai turi žinoti Lietuvos valdžia. Kadangi tai dideli pinigai, iš karto turi žinoti ir Parlamentas.

Stebiuosi, kad nebuvo sušauktas neeilinis Seimo posėdis šitam klausimui aptarti. Kad mes, nuėję pas rinkėjus, galėtume pasakyti, kas čia iš tikrųjų vyksta. Tegul tai bus uždaras posėdis.

Neseniai toks posėdis buvo mūsų komitete, ten ir išryškėjo didžioji paslaptis. Išduosiu: man atrodo, kad jie nežino, kuo skiriasi likvidumas nuo mokumo. Čia didelė paslaptis.

G.JAKAVONIS: Kokias problemas įžvelgtų Investuotojų asociacija?

D. VANHARA: Kuo skiriasi „Snoro“ krizė nuo Ūkio banko krizės? „Snoro“ krizė iš esmės buvo netikėta visiems. Ir man, ir mūsų asociacijai - taip pat. Kai teko sužinoti apie „Snoro“ banko kaltinimui pritaikytas poveikio priemones, buvome visi nustebinti.

Kad Ūkio bankas turi didelių problemų, buvo aišku jau seniai, sakykime, jau prieš metus. Didelis klausimas, ar šis bankas iš esmės galės kada nors šias problemas išspręsti.

Kokias matome pasekmes? Visų pirma tai žlugęs vartotojų pasitikėjimas. Investuotojams nebuvo pateikiama informacija apie tikrąją bankų turtinę padėtį. Galbūt buvo klastojamos ataskaitos, visa kita. Kyla klausimas, kaip dabar investuotojai gali susidaryti nuomonę apie savo investicijas.

Esminė problema dabar - likvidumas Vilniaus vertybinių popierių biržoje. Žlugus dviem emitentams, t.y. „Snoro“ ir Ūkio bankams, kurių akcijomis buvo prekiaujama gana aktyviai, likvidumas bus dar labiau sumenkęs.

G. JAKAVONIS: Viešojoje erdvėje nuskambėjo, kad valstybė turės skolintis 800 mln. litų, perduodama gerąją Ūkio banko dalį Šiaulių bankui. Bet Šiaulių banko įstatinis kapitalas gana nedidelis. Kokia paties Šiaulių banko padėtis?

R. VAINIENĖ: Po inspektavimo Ūkio bankui dažnai buvo pareiškiami įspėjimai, kad jam reikia susirūpinti savo kapitalo baze, t.y. didinti kapitalą. Banko akcininkas tarsi būdavo nuolat įpareigojamas apie tai galvoti ir imtis tam tikrų veiksmų.

Kai greičiausiai nepavyko pačiam savo jėgomis tos kapitalo bazės padidinti, pradėjo vykti derybos tarp Ūkio ir Šiaulių bankų dėl susijungimo vienokia ar kitokia forma. Tų derybų detalių nežinau, tik žinau faktą, kad derybos vyko.

Turiu savo versiją, kodėl Lietuvos bankas ėmėsi veiksmų ir sustabdė Ūkio banko veiklą, priimdamas sprendimą atskirti vadinamąją gerąją banko dalį nuo blogosios. Todėl, kad Šiaulių ir Ūkio banko akcininkams nepavyko susitarti dėl kainos. Arba dėl dalies naujajame banke. Arba dėl to, kaip tą susijungimą įvykdyti. Vienas natūraliai norėjo didesnės kainos, kitas - mažiau mokėti.

Nesusitarus atsiranda trečias dalyvis - prižiūrėtojas, kurio rankomis labai lengva sandorį įvykdyti pigiau bent vieno banko naudai.

Tai čia galite vertinti mano, kaip puikios sąmokslo teorijos kūrėjos, versiją. Bet aš manau, kad tai susiję dalykai. Kaip vyko Ūkio banko veiklos sustabdymas? Buvo nustatyta, kad jis neatitinka likvidumo normatyvų. Likvidumo normatyvas yra 30 proc., bankas vykdė 29-iais.

Centrinis bankas gali suteikti likvidumo paskolą. Ir ne kartą jis tai buvo suteikęs per valiutų valdybos istoriją.

Ir kiti bankai nedidele suma neatitikdavo likvidumo normatyvų, bet iš to nesekė jokios pasekmės. Mano pirmasis klausimas būtų Lietuvos bankui: prašau pateikti sąrašą bankų, kurie nesilaikė likvidumo normatyvo, ko buvo imtasi, kokios buvo suteiktos likvidumo paskolos.

Kai banko veikla sustabdoma, situacija jame visada pasikeičia. Bankas veikia tol, kol jis važiuoja. Jeigu jis sustabdomas, galima iš karto konstatuoti mirtį. Tai yra mechanizmas, pagrįstas nuolatiniu judėjimu.

Galima imti bet kurį banką - ar tai būtų Šiaulių, ar skandinaviškas. Sustabdę veiklą, palyginkime įsipareigojimus su turtu.

Pagrindinis kaltinimas Ūkio bankui dabar - pervertintas turtas. Taip sustabdžius ir tokia prizme prieinant prie bet kurio banko, kiekvienam galima konstatuoti mirtį.

Manau, kažkas čia įvyko ne laiku ir ne vietoje. Atrodo, tarsi Lietuvos bankas įsisiautėjo.

P. GYLYS: Pajuto kraują.

R. VAINIENĖ: Pajuto žavesį išvalyti sistemą nuo sukčių, apgavikų, vagių.

P. GYLYS: Cituojate R.Kuodį.

R. VAINIENĖ: Galbūt neteisingai cituoju, bet mintis ta pati. Pažvelkime, kokie yra Lietuvos banko pirmininko pareiškimai, kokie paaiškėjo faktai dėl samdomų konsultantų. Tai prižiūrėtojas pirmiausia turbūt turėtų apie savo skaidrumą pagalvoti ir apsivalyti nuo įvairiausių įtarimų.

O įtarimai jiems iš tikrųjų keliami. Vienas komentatorius pasakė apie Ūkio banko akcininką, kad šis yra pamišėlis. Tai, atsiprašau, jeigu pamišėliu pradėtume vadinti ir centrinio banko pirmininką, kažkas truputį būtų negerai.

Ir apie savo retoriką, ir apie savo veiksmus reikėtų pagalvoti kur kas atsakingiau. Nesakau, kad jaunas amžius yra yda, jis praeina visiems. Bet atsiranda žmogus, neturintis patirties, ir jis ima eiti banko laikinojo administratoriaus pareigas (Adomas Audickas - red. past.). Vėliau paaiškėja, kad jį pasiūlė banko pirmininko kambario draugas. Paskui tas administratorius pasamdo tą banko pirmininko kambario draugą konsultuoti. Tai tikrai mažų mažiausiai neskaidru.

Gal ta kontora yra puikios reputacijos ir Lietuvoje, pusbrolių krašte, daug kas su daug kuo yra susiję. Bet procedūra buvo neskaidri. O žmonėms tai pateikiama apskritai taip, tarsi šis reikalas jų neliestų. Tai labiausiai ir skaudina.

Banke yra žmonių, įmonių pinigai. Žmonės neturi jokios informacijos, kada ir kokią dalį savo lėšų jie atgaus, ką jiems dabar daryti. Imti greitąjį kreditą, o įmonėms stabdyti veiklą? Pereiti į kitą banką skolintis?

Negalima sakyti, kad tai lengvi sprendimai, kad lengva viską prognozuoti. Bet kertinių datų, kurios pasakomos žmonėms, turėtų būti laikomasi. Banke yra žmonių pinigai. Dabar situacija tokia: „mes čia kažką darome jūsų naudai, jūsų labui, bet nieko jums nesakome“. Tai kaip aukos ir budelio santykiai.

G. JAKAVONIS: Būtų juokinga, jeigu nebūtų taip graudu. „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacija pinigus irgi laikė Ūkio banke. Be to, Ūkio bankas daug kur rėmė sportą. Teko matyti vaizdą, kai atneša visą krūvą aprangos su užrašu „Ūkio bankas“ ir bando nuimti tą užrašą. Tuomet klausia, kokio užrašo reikėtų dabar. Sako, užrašykite „Šiaulių bankas“, tik labai stipriai neklijuokite. Su vienu banku susidorojo, pamatė, kad niekas nereaguoja, vadinasi, galima kirsti ir antrą?

A. PETRAUSKAS: Su Ūkio banko reikalais esu susipažinęs tik tiek, kiek viešojoje erdvėje stebiu situaciją. Ir visiškai pritariu kolegoms, kurie išsakė tam tikrų abejonių dėl skaidrumo. Kitas dalykas, kur aš matyčiau paraleles tarp „Snoro“ ir Ūkio bankų.

Visi sako, kad tai buvo netikėta, kad niekas nieko nežinojo. Bet ir viešojoje erdvėje prasisunkia tam tikra informacija, kad apie tuos reikalus buvo žinoma labai seniai. Kaip anekdotas sklandė vieša paslaptis, kad jeigu ne „Snoras“, tai Ūkio bankas būtų kritęs. Kiek čia tiesos, sunku pasakyti. Matyt, šie dalykai ne be pagrindo.

Be abejo, „Snoro“ situacija buvo gerokai sudėtingesnė. Jai spręsti nebuvo patyrimo ir padaryta, matyt, klaidų. Ūkio banko atveju sąlyginai paprasčiau, ir sumos mažesnės. Kriminaliniais terminais tariant, „Snoro“ banką prilyginčiau jau rastam pastovėjusiam lavonui, o šitas šviežias, dar galima greitai identifikuoti, nuo ko mirė.

Su „Snoru“ buvo netikėta tiek, kiek rasta per vėlai. O kas rado per vėlai? Vėlgi apsisukę grįžtame prie centrinio banko. Jis vykdė auditus, jis vykdė priežiūrą, samdė labai žinomus konsultantus. Visi tvirtino, kad tai geriausias metų bankas, kad viskas su juo bus gerai. Ir žmonės patikėjo.

Tenka bendrauti dabar su buvusiais „Snoro“ banko darbuotojais, kurie buvo „išdurti“ dėl informacijos, kurią jie teikė žmonėms. Žmonės dabar pyksta ant viso pasaulio ir ant tų tarnautojų, kurie niekuo dėti. Dauguma, bent jau aš manyčiau, nežinojo, kad vykdomos tam tikros nusikalstamos veikos. Šitai teisėsaugai dar reikėtų išsiaiškinti.

Formuojasi tokia nuomonė, kad centrinis bankas neatliko savo funkcijų, kad dėl jo neveiklumo ar sąmoningų veiklų Lietuvos žmonės patyrė didžiulę žalą.

Mes tarėmės su teisininkais, galbūt artimoje ateityje formuosime ieškinius Lietuvos bankui šiuo klausimu.

P. GYLYS: Prisimenu „Snoro“ banko istoriją. Ryte nuėjome į radiją, ir banko valdybos narys sako: „Snoro“ banke nėra 800 mln. Dar tada nebuvau Seime. Praėjo kiek laiko, sako, nėra jau 1,4 mlrd. Galų gale paaiškėjo, kad trūksta 3,4 mlrd.

Palaukite, tai net uždarant banką neaišku, koks yra skirtumas tarp įsipareigojimų ir turto. Aukščiausi centrinio banko pareigūnai negali pasakyti šio skaičiaus. Tuomet kyla klausimas, kokiomis sąlygomis, kokios informacijos pagrindu tai buvo padaryta.

A. PETRAUSKAS: Išryškėja tokia raudona gija. Galbūt tai irgi sąmokslo teorija, bet visur yra interesai - jie išryškėja ir vienu, ir kitu atveju.

P. GYLYS: Išskyrus viešąjį interesą. Niekur neišryškėja.

S. KROPAS: Daugelis paminėjo tokias fundamentalias temas, bet Lietuvos bankininkystė šitos krizės laikotarpiu nebuvo išskirtinė, palyginti su kitomis valstybėmis.

Dėl priežiūros ir atsakomybės diskutuojama visose šalyse. JAV nė vienas pareigūnas dėl to nenukentėjo. Islandijoje bankrutavo keturi bankai - prasiskolino tiek, kad valstybei užkrovė didžiulę naštą. Islandijoje pirmąkart pasaulio istorijoje vyksta teismai prieš ministrą pirmininką, prieš visą centrinio banko valdybą dėl neįvykdytų funkcijų. Post factum - lengva pasakyti, kad jie buvo kalti.

Visame pasaulyje buvo toks tarptautinis pamišimas dėl globalizacijos naudos. Pažiūrėkime, ką patys islandai gavo skolindamiesi ir pirkdami turtą. Prieš dešimt metų jie važinėjo ladom ir škodom, trabantais. Po dešimties metų, kai man teko būti Islandijoje, nebegalėjai pažinti. Atrodė, kad čia turtingiausia valstybė, visi važinėja prabangiomis mašinomis.

Dėl atsakomybės. Rasti ligą, kai suserga tam tikra finansinė institucija, nėra taip paprasta.

Dėl turto vertinimo. Tuo užsiima nekilnojamojo turto vertintojai, bankai patys iš esmės nevertina. Vertinimo specialistai įvertina vienokį ar kitokį turtą, ir bankas išduoda paskolą. Bet vėlgi, dirbant su vertintojais, yra labai didelės galimybės pakeisti vertinimą į vieną ar į kitą pusę.

Kai atėjo krizė, visiems bankams atsirado problemų dėl turto vertės.

Bet vėlgi, tas Ūkio banko turtas, kuris, sprogus ekonomikos burbului, išsaugojo kokį trečdalį vertės, po kokių penkerių metų galbūt turės tą pačią vertę. Gal molžemio gamykla (Bosnijoje ir Hercegovinoje, valdoma Ūkio banko investicijų grupės - red. past.) vėl milijardą kainuos. Gal „Žalgirio“ stadionas ir tas kompleksas, kas žino.

Pagrindinė bankų problema vis dėlto buvo netinkamai įvertintas rodiklis, susijęs su skolininkais. Nei vienas, nei kitas bankas negalėjo išduoti daugiau kaip 25 proc. savo kapitalo.

Akcininkas vienokiu ar kitokiu būdu suteikia paskolą. Vienas projektas neveikia, grąžos nėra. Reikia kokiu nors būdu perfinansuoti, gal surandama kokiu nors būdu kita susijusi įmonė. Šiuo atveju buvo didelė susijusių skolininkų ir akcininkų įtaka, ir ji nebuvo sukontroliuota. Kada atsirado tas susijęs skolinimas, čia sudėtingo tyrimo rezultatas. Tik dabar, atlikus auditus, yra aišku.

G.JAKAVONIS: Kitados teko kalbėti su buvusiu premjeru G. Vagnoriumi per tą didžiąją lietuviškų bankų krizę - „Litimpex“, Lietuvos akcinio inovacinio banko. Jo žodžiais, viename banke padėtis buvo gana sudėtinga. Bet uždarame Vyriausybės posėdyje buvo nuspręsta tiesiog palaukti, nesiimti labai radikalių veiksmų. Ir tas bankas po truputį, po pusmečio pradėjo kilti. Tai ar nebuvo kitų sprendimo būdų? Kokia nuomonė dėl jungimosi su Šiaulių banku? Šiaulių banko kapitalas nėra didelis, o valstybei kainuos apie 800 mln.

S. KROPAS: Po šios krizės reikalavimai nepaprastai sugriežtinti. Įkurta Europos bankininkystės institucija.

Lietuvos bankas vykdo šią liniją ir jis neturi labai daug erdvės manevruoti. O dabar vyksta spekuliacijos, kas būtų, jeigu būtų. Jeigu būtų susitarę su akcininku, gal būtų tas variantas ir buvęs.

Šiaulių bankas yra toks vienišas bankas. Pagrindinis akcininkas yra suteikęs paskolą. Dalis šios paskolos, kiek reikės, galės eiti kaip subordinuota paskola į antro lygio kapitalą. Tai kapitalo jam pakaks perimant šį turtą, kiek jie susiderės, jeigu tai įvyktų.

G. JAKAVONIS: Dėl sąmokslo teorijos. Dabar plečiasi rinka skandinavų bankams. Jau krito vienas bankas, lietuviškos kredito unijos. Ar mes čia tokie žiopliai, kad nesusitvarkome su savo pinigais ir reikia ką nors iš užsienio priimti? Labai įdomus buvo ir premjero pasakymas apie tas valstybines įmones, kurios Ūkio banke laikė pinigus. Tai ar čia kas nors ką nors daugiau žinojo?

P. GYLYS: Apie nukentėjusiuosius daugiausia žino patys nukentėję, kad sąmokslo teorija sklando viešumoje.

R. VAINIENĖ: Trūksta viešos informacijos.

P. GYLYS: Neseniai dar kartą prašiau Lietuvos banko valdybos pirmininko, ar negali jie paskelbti paprasto, profesionalaus dviejų puslapių teksto. Be įvairių spalvingų posakių, kaip jie išvalys kredito unijas, - tai, mano supratimu, neišmintinga, nukreipta prieš vieną finansų sferą.

Yra teorijų, kad galbūt čia daroma vieta skandinaviškiems bankams. Kas galėtų paneigti? Gal taip nėra, bet kalbos gana smarkiai paplitusios.

Prieš dvi savaites turėjau du skaičius. Neseniai pasitikrinau pas poną S.Kropą - banko asociacijos vertinimu, Ūkio banko skaičius buvo 4,2 mlrd. (balansinė vertė - red. past.). Iš V. Vasiliausko mes girdėjome 2,86 mlrd. Tai kai niekas man nepaaiškina, nežinau, ką ir galvoti. Nes turimu atveju su banku viskas gerai. Įsipareigojimų yra 3,5 mlrd., vadinasi, yra pliusas.

Kaip man paaiškino, iš tikrųjų tai buvo paties banko vertinimas. Suprantu, kad kairioji banko balanso pusė yra pulsuojanti - gali padidėti turto vertė. Bet vis tiek turi būti tam tikri protingi metodai - ne paties Ūkio banko, o tų, kurie prižiūri. Nes bankas nori rodyti didesnį turtą.

Aš nekalbu apie smulkius atvejus. Dėl to paties stadiono užrašyta 500 mln. Na, galima konservatyviau pažiūrėti, aš tiesiog improvizuoju: gal ne 500, o 300 mln. Ir mes turėsime banko lentelės kairėje pusėje kitą skaičių, kitą balansą.

Kas buvo padaryta su garsiuoju į bėdą patekusiu banku „Royal Bank of Scotland“? Pasaulis buvo išsikraustęs iš proto, bet beprotiškame pasaulyje kartais padaromi protingi veiksmai. Jis buvo nacionalizuotas, 81 proc. akcijų dabar yra valstybės. Valstybė tą banką išgydys. Jeigu konservatoriai bus, tai privatizuos. Jeigu bus leiboristai, gal paliks valstybinį banką. Bet šis bankas yra gyvas.

Mano pagrindinis klausimas, ar galėjo išlikti šitie bankai. Galėjo nacionalizuoti, bent laikinai, trejiems ketveriems metams, padaryti valstybinį banką.

G. JAKAVONIS: Kokie galimi sprendimo būdai, kad indėlininkai patirtų mažiausiai nuostolių? Buvusi finansų ministrė I.Šimonytė per televiziją kryžium buvo už tai, kad jokios banko nacionalizacijos būti negali.

R. VAINIENĖ: Pastebiu, kad dabartinė Lietuvos banko valdyba nori demonstruoti aktyvią savo veiklą. Ji nori parodyti, kad buvusi ankstesnė arba kelios valdybos, tarkim, vadovaujamos R. Šarkino, dirbo pasyviai, toleravo problemas. Dabar tų problemų prisikaupė, nauja valdyba atėjo ir jau neturi kitos išeities, kaip uždarinėti bankus ir kredito unijas.

Centrinio banko veikla, jo efektyvumas ir įžvalgumas matuojamas ne uždarytų bankų skaičiumi. Kaip tik reikia, kad tokių uždarymų nebūtų.

Dabar Lietuvos bankas šiek tiek skirtingai supranta tą savo pagrindinę misiją. Jie juk realiu laiku mato, ką daro kiekvienas komercinis bankas. Informacijos jie turi labai daug, gali labai operatyviai paskirti inspektavimą.

Ta informacija buvo tikrai nenauja, žinoma. Ir su tokiais susijusiais skolintojais bankai veikė jau daugelį metų. „Snoras“ gal 20 metų veikė su susijusiais skolintojais ir nieko neatsitiko.

Ir apskritai aš galvoju, ar čia yra akcininkų kaltė - dėl susijusio skolinimo iškilusios problemos. Pavyzdžiui, V. Antonovas per „Snorą“ galėjo įžengti į kitas rinkas Europos Sąjungoje. Jie iš tikrųjų labai vertino. Nebuvo taip, kaip sakė R. Kuodis, kad atėjo išvogti banko: atėjau, tapau savininku, išgrobiau savo įmones, uždariau ir pabėgau. Demonstravo ilgalaikį interesą turėti savo finansinę instituciją.

Dėl indėlininkų. Apdrausta suma yra iki 100 tūkst. eurų, ir ji vienoda visuose bankuose. Kaip tada žmogus renkasi, kur jam pasidėti indėlį? Pagal palūkanas. Tokiu atveju negali kaltinti žmogaus.

Yra Lietuvos bankas, kuris prižiūri, jame garbingi asmenys. Tai kodėl tuomet žmogui turi kilti abejonių dėl banko patikimumo? Tarkim, mes, pagal profesiją susiję, galime kiek nors įžvelgti, žinoti.

Abejonę turi atspindėti arba draudžiama suma, arba banko mokamos draudimo įmokos. Jos turi būti diversifikuotos pagal riziką: jeigu tavo rizikingesni indėliai, tu daugiau moki.

Manau, dauguma žmonių tuo indėlių draudimu - vienoda 100 tūkst. eurų suma - buvo paskatinti pasirinkti rizikingesnį banką.

Dėl I. Šimonytės pasakymo, kad nereikia banko nacionalizuoti. Esu už tai, ką daro Europa. Jie kapitalo bazę stiprina valstybiniais pinigais ir eina link nacionalizavimo.

Manau, valstybei nereikia jokio kito nacionalinio banko. Užtenka Lietuvos banko ir jame sėkmingai tvarkytis. Nemanau, kad nacionalizavimas būtų reikalingas sprendimas, turbūt ir ateityje sunkiai tektų man įrodyti, kad reikėjo sustabdyti banko veiklą.

G. JAKAVONIS: Prisiminiau tokį čia dalyvavusio „Už sąžiningą bankininkystę“ asociacijos vadovo pasakymą: jeigu kada dedi pinigus į banką, reikia labai gerai pagalvoti. Neva čia žaidimas, negalima taip be galvos nešti pinigus į bankus. O dabar išeina, kad tie žmonės, kurie nukentėjo, patys kvailiai, na, kam gi jie pinigus nešė.

A. PETRAUSKAS: Man labiau kol kas skaudi „Snoro“ situacija. Susitinku su žmonėmis, mūsų juridinių asmenų nėra tiek daug.

Matyti baisios tragedijos šleifas. Žmonės, daugiausia smulkieji indėlininkai ir kreditoriai, yra senyvo amžiaus žmonės, kurie įdėjo paskutinius savo pinigus. Sklando gandas: jūs labai gobšūs, dėjote indėlius dėl didesnių palūkanų. O kiek tokių situacijų, kai bobutė ėjo pro šalį, atėjo sumokėti, tarnautojas sako: o, čia labai gerai.

Ir viskas, pinigų nebėra. Pardaviau namą, padėjau lėšas savaitei, kad pasiimčiau paskui kam kitam tas lėšas, ir jų nebėra. Tokių situacijų tūkstančiai.

Mūsų asociacija turi tiktai 2,5 tūkst. narių, bet 36 tūkst. patvirtino pageidavimą, kad būtų keičiamas įstatymas. Praeitame Seime buvo teiktas Banko įstatymo pataisos projektas, bet neišvydo dienos šviesos.

Tai būtų vienas konkretus žingsnis politikams. Jie visi žada atsisukti veidu į žmones. Yra 20 tūkst. tikrų indėlininkų ir kreditorių, nešneku apie juridinius asmenis, į kuriuos kol kas niekas neatsisuko. Reikia keisti įstatymą.

Konstituciniam Teismui duota užklausa dėl atitikimo. Tylu, ramu, gal po dvejų, gal po trejų metų bus koks nors išaiškinimas. Niekas nedaro jokio spaudimo.

Inicijavome asociacijoje bylas dėl obligacijų, dėl sertifikatų. Yra jau gerų požymių, bet tie procesai beprotiškai ilgi. Dabar vyksta susirašinėjimas. Vasarą bus tam tikri sprendimai, vadinasi, rudenį prasidės kokie nors procesai. Bandome išjudinti žmones, bet čia reikia ir politikų geros valios.

Rašėme premjerui raštą. Jis, beje, ir pats buvo užsiminęs televizijos laidoje dėl Konstitucinio Teismo sprendimų, bet kol kas negavome jokio atsakymo iš premjero.

G. JAKAVONIS: Šiek tiek pataisysiu. Kaip minėjo P.Gylys, Biudžeto ir finansų komiteto narys, niekas iš Seimo narių šitų dalykų nežinojo, net finansų ministras. Mes ir kalbame apie tai, kad buvo reikalingas galbūt uždaras Seimo posėdis. Mes buvome informuoti jau įvykus faktui.

D. VANHARA: Nesutinku, kad indėlininkai nukentėjo. Jei kalbame apie tikruosius indėlininkus, tai 99,9 proc. jų visus pinigus, įskaitant palūkanas, tikrai atgavo bankrutavus „Snorui“. Tas pats bus ir Ūkio banko atveju.

Patikslinsiu - jeigu kalbame apie tikruosius indėlininkus. Galbūt kolega turėjo omenyje indėlių sertifikatus. Tai nėra indėlis ir jau visiškai atskira tema.

Dabar indėlininkams finansinių ataskaitų skaityti ir domėtis nereikia. Jeigu turi indėlį iki 100 tūkst. eurų, už tave mąsto valstybė, dedi, kur nori.

Tai iš esmės nėra labai gerai, nes indėlininkai kartais net nelabai mąsto, neša, kur siūlo didžiausias palūkanas. Galėtume rasti daugybę žmonių, kurie pasiėmė pinigus iš „Snoro“, kai jiems išmokėjo „Indėlių ir investicijų draudimas“, ir padėjo juos į Ūkio banką. Dabar jie vėl pasiims pinigus, nuneš į kokią nors kredito uniją. Galbūt trečią kartą su ta pačia kredito unija bus ta pati situacija.

Iš esmės nedraudžiamieji indėliai, kurie viršija 100 tūkst. eurų, sudarė labai nedidelę dalį. Jei kalbame apie paprastus žmones, pensininkus, tai jie 100 tūkst. eurų sumos dažniausiai neturi.

R. VAINIENĖ: Tame banke labai daug smulkių akcininkų.

D. VANHARA: Taip, dėl akcininkų yra kitas dalykas. Akcininkas jau privalo skaityti visas finansines ataskaitas ir mokėti vertinti ne tik oficialią informaciją, bet ir tą, kuri pateikiama tarp eilučių.

Investicijos yra labai rizikingas aspektas. Mūsų asociacija ne kartą buvo įspėjusi, iš esmės prieš metus kelis kartus, kad neaišku, koks yra Ūkio banko turtas, neaišku, kokia čia veikla.

Dėl išsakyto pageidavimo, kad viešai žmonėms būtų pranešama apie bankų rizikas. Iš esmės su tuo irgi nesutikčiau. Pagrindinis banko turtas yra reputacija. Atsiprašau, bet kas dabar būtų, jei ateitų centrinis reguliuotojas ir pasakytų: šitam bankui didiname riziką ir didiname draudimo įmokas?

G. JAKAVONIS: Bet kaip yra dėl mūsų valstybės finansinės reputacijos, kritus tokiems bankams? Jos skolinimosi procentai juk irgi auga.

D. VANHARA: Problemos tikrai buvo įsisenėjusios. Jeigu būtų imtasi veiksmų anksčiau tiek „Snoro“, tiek Ūkio banko atveju, galbūt būtų buvę kitaip. Čia kaip su įsisenėjusia liga: vienu atveju užtenka vaistų, kitu atveju reikia operacijos.

G. JAKAVONIS: Buvo paminėta, kad jau 2012 metais vyko Lietuvos banko revizija dėl Ūkio banko. Ar čia iš tikrųjų viskas nutiko netikėtai?

S. KROPAS: Manau, akivaizdu, kad situacijos pablogėjimas banke buvo žinomas. Iš esmės niekas nepasikeitė. Pasikeitė ekonominė situacija ir pasikeitė turtas, kuriuo disponuoja bankas.

Kasmet mėnesiui į kiekvieną banką eina inspektavimo komanda, žiūri rodiklius, aiškinasi informaciją. Manau, liga diagnozuota buvo anksčiau.

Čia vištos ir kiaušinio klausimas - ar būtų buvę geriau imtis tų veiksmų 2010 metais. Dabar vieni sako, kad išlaidos būtų buvusios mažesnės. Kiti sako, jeigu ekonomika būtų pasisukusi kitaip, gal šis bankas būtų galėjęs atsigauti ir tęsti veiklą. Tai visuomet bus vertinamieji dalykai.

Dėl socialinių dalykų. Jeigu indėlių, viršijančių 350 tūkst. litų, yra 0,5 proc., tai gal nedidelė socialinė našta bus žmogui, kuris gauna 350 tūkst., bet praranda tą sumą viršijančius 20 tūkst.

Idealiu atveju turėjo būti taip, kad penktadienį bankas užsidaro, per savaitgalį imamasi veiksmų, o pirmadienį vyksta operacijos tame pačiame bankomatų tinkle. Ateina žmogus su ta pačia kortele, pasiima pinigus ir disponuoja jais, ir jam nėra šoko.

Visa bankininkystė plėtojama ta linkme, kad būtent taip reikėtų valdyti - be šoko, klientams nepatiriant išlaidų, imantis greitų, ryžtingų veiksmų.

Pavyzdžiui, Danijoje yra asociacija, kuri yra rėmusi apie 20 bankų. Bankai yra susimetę. Jeigu bankui kyla problemų, komanda eina savaitgaliui ir bankinis sektorius pasiima šitą blogą naštą. Paskui kas nors jį perka, kad palaikytų reputaciją ir nesudarytų problemų klientams.

G. JAKAVONIS: Dažnai kalbama apie elitą ir vadinamuosius runkelius. Šiurkščiai pajuokausiu perfrazuodamas: gerai, runkeliai šiuo atveju išsigelbėjo, o elitas štai gavo.

S. KROPAS: 100 tūkst. eurų yra labai turtingų valstybių išsigalvojimas. Lietuvoje galėtų būti kur kas mažesnė suma. Galėtų kompensuoti ne visą sumą, o 90 proc.

Socialiai pažeidžiamiausi žmonės turi keletą ar keliasdešimt tūkstančių, taupo, tarkim, ligos atveju. Ir dabar žmonės, pasiėmę pinigus iš „Snoro“, klausia, kas moka didžiausias palūkanas. Jie nė kiek nesirenka, vis tiek draudimas viską apmoka.

Ūkio banko kronika (vasario 21-22 d.)

Seimo Biudžeto ir finansų komitetas domėsis, kokios valstybei priklausančios įmonės laikė lėšas Ūkio banke prieš pradedant jo inspektavimą ir kokios inspektavimo metu jas spėjo atsiimti. Parlamentarai turi informacijos, kad pinigų judėjimas suaktyvėjo net banko inspektavimo, kuris baigėsi vasario 1 dieną, metu.

Bus aiškinamasi, ar tikrai sąskaitas ištuštino Susisiekimo ministerijai pavaldžios įmonės ir kokį vaidmenį tame galėjo atlikti ministerijos kancleris Tomas Karpavičius, kurio žmona Edita Karpavičienė - tuomet buvo Ūkio banko stebėtojų tarybos pirmininkė. Ji, be abejo, žinojo apie Ūkio banko padėtį ir galėjo apie tai pasišnekėti su savo sutuoktiniu. Bus domimasi ir kitomis įmonėmis, kurios spėjo ištuštinti sąskaitas, ir ar tai padaryta ne dėl informacijos nutekėjimo.

Investuotojų asociacija kreipėsi į Lietuvos banką, prašydama ištirti, ar Ūkio banko akcijas prieš jo veiklos sustabdymą pardavinėję investuotojai neturėjo viešai neats­kleistos informacijos.

„Beveik visą vasario mėnesį Ūkio banko akcijomis buvo prekiaujama aktyviau nei įprastai, o jų kaina - krito, kai kuriomis dienomis - itin smarkiai. Tai kelia įtarimų, ar akcijų pardavėjai neturėjo informacijos apie Lietuvos banko vykdyto patikrinimo Ūkio banke eigą bei planuojamus veiksmus“, - sakė Investuotojų asociacijos valdybos narys Dominykas Vanhara.

Lietuvos bankas sureagavo į Investuotojų forumo kreipimąsi ir jau pradėjo tyrimą dėl investuotojų, kuriems galėjo nutekėti informacija ir kurie galėjo ja pasinaudoti.