Komunalinė bankininkystė

- Bankai dabar grasina įvesti vadinamąsias „minusines“ palūkanas, t.y. imti mokestį už jų sąskaitose laikomus gyventojų indėlius. Vadinasi, jie jau neranda kur investuoti pinigų?

- Iš tikrųjų jie neranda kur investuoti ir neišduoda pakankamo kiekio paskolų. Skandinavijos sostinėse sėdintys bankų šeimininkai iš esmės ir nustato, kiek gali augti kreditai ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje ar Estijoje iš viso. Jie taip pat nustato ir bankų pelningumo reikalavimus. Jie akivaizdžiai nepasiekia nustatyto pelningumo iš palūkanų, nes jeigu neklystu, palyginti su 2008 metais, bankų pelnas iš palūkanų dabar krito apie 50 procentų. Tai yra didžiulis skaičius. Todėl jie pasuko paprastesniu keliu - į komisinių mokesčių už suteikiamas paslaugas surinkimą bei didinimą. Paprasčiau tariant, didžiąją dalį pelno jie susirenka nieko neveikdami, t.y. skaičiuodami mokesčius už įvairiausius pinigų pervedimus. Tai ir yra ta vadinamoji nerizikingoji bankininkystė. Faktiškai tai prilygsta komunalinių paslaugų teikimui.

- Tai dabar smulkus ar vidutinis verslas, kuris norėtų gauti banke paskolą, bankams tėra smulkus biznis, su kuriuo net neapsimoka terliotis? Tokiu atveju bankininkai darosi panašesni į tam tikrą prekybininkų rūšį, kuri verčiau išmes produktus lauk, negu parduos pigiau...

- Na, man jie panašesni į komunalines įstaigas. Tai ne mano terminas. Terminas „komunalinė bankininkystė“ yra sukurtas užsienyje. Tai reiškia, kad bankų akcininkams tokia veikla yra absoliučiai saugi, nenešanti jokios rizikos. Prekybininkams galėčiau juos prilyginti, jeigu bankai gautų pajamas finansų rinkose, jeigu jie prekiautų pelningų įmonių akcijomis, vyriausybinėmis obligacijomis ar užsienio valiutomis. Tai ir yra prekyba. O čia turime komisinių mokesčių pajamas, kai už kiekvieną brūkštelėjimą banko kortele iš kliento išskaičiuojami pinigai, kiekvienas pajudėjimas banko sąskaitose tam bankui ir neša pelną. Tai yra tipiškas „komunalinės bankininkystės“ pavyzdys. Gal pasikartosiu, bet kreditavimo politika nustatoma iš užsienio, o skandinaviškų bankų filialai ją tiesiog vykdo, neuždavinėdami papildomų klausimų. Juk jeigu jiems apribotas paskolų išdavimas, be to, jie negali užsiimti operacijomis ir finansų rinkose, nes tą daro jau patys centriniai skandinavų bankų filialai, tai iš esmės jokio kito pelno gavimo būdo ir nelieka...

- „Komunalinė bankininkystė“ yra pasaulinė tendencija, ar būdinga tik mūsų šalims?

- Tiksliau būtų pasakyti, kad tai yra europinė tendencija. Amerikiečiai ir dabar skolina gana daug, ten pastebimas išduodamų kreditų augimas. Tuo metu euro zonos tendencijos rodo, kad paskolos atiminėjamos tiek iš verslo, tiek iš gyventojų. ECB į rinką yra pripumpavęs trilijonus eurų, tačiau čia vyrauja vyriausybių paskolos komerciniams bankams, t.y. tos ilgalaikės bankų refinansavimo operacijos. Iš komercinių bankų superkamos valstybinės obligacijos, ypač iš ispanų, portugalų bei graikų bankų. Kitaip sakant, tie ECB kreditai neina į verslo skatinimą ir gyventojų kreditavimą. Visi pinigai eina į akcijų rinką.

- Kokį poveikį jaučia paprasti žmonės, ECB pumpuojant pinigus į tą akcijų rinką? Ar tai nėra prekyba oru, nepaisant visos panegirikos, kad esą visoje Europoje kyla bendrasis vidaus produktas (BVP), o ypač - pas mus?

- Kas yra tas BVP? BVP visada atspindi kokio nors naujo produkto gamybą ir realizaciją. Turime valgyti naujai išaugintas bulves ar pomidorus, statyti naujus namus, gaminti ir pirkti naujus drabužius ar batus... Jeigu krenta BVP, vadinasi, niekam nereikia naujų daiktų. Antra dalis - tai jau anksčiau sukurtas, t.y. esamas turtas. Esamas turtas - tai išleistos obligacijos, akcijos, kadaise pastatytas nekilnojamasis turtas. Šios finansinės operacijos su esamu turtu žmonių suprantamos kaip spekuliacija. Tai šiuo metu Lietuvoje BVP kilo ne dėl to, kad buvo sukurta ir parduota daug naujų daiktų, o dėl to, kad suintensyvėjo prekyba jau esamu, ypač nekilnojamuoju turtu. Šiuo atveju bankai, neišduodami paskolų, neskatina ir naujos gamybos plėtros - įmonės nestato jokių naujų gamybos įmonių, naujų logistikos ar kitų komercinės paskirties statinių ir t.t. O kai nėra naujos gamybos plėtros, negali būti ir naujų darbo vietų. Lietuvoje smulkias ir vidutines įmones finansuoja tik Šiaulių bankas, kai tuo metu penki skandinaviški bankai, kurie sudaro didžiąją dalį visos šalies bankininkystės, tokio verslo nekredituoja.

- Ir kuo galite pagrįsti tokį teiginį?

- Na, paimkime kad ir išduotų paskolų skaičių, palygindami jį su lietuviškais indėliais. Kitaip tariant, paskolų sumas padalykime iš mūsų sukauptos indėlių sumos. Tai penkių skandinavų bankų 2008 metais paskolų ir indėlių santykio vidurkis siekė apie 300 proc. Tai reiškia, kad bankai buvo išdavę tris kartus daugiau paskolų, nei turėjo lietuviškų indėlių. Šiemet po 9 mėn. šis rodiklis siekia maždaug 150 proc. Vadinasi, 2008 m. prie vieno lietuviško sutaupyto lito skandinavai papildomai pridėdavo du litus, o šiuo metu - tik 50 centų. Vien pagal tai matome, kad skandinavai savo pinigus jau susigrąžino, faktiškai, jie gali mus apskritai palikti tik su lietuviškais indėliais. Toks bankas jau yra, kuris visiškai refinansuojamas iš Lietuvos indėlių - tai „Swedbank“, kurio paskolų ir indėlių santykis sudaro 98 proc., tai yra jis išdavęs mažiau paskolų, nei turi indėlių. Kiti keturi skandinavų bankai priklauso nuo savo centrinių būstinių Skandinavijoje politikos. Kitaip tariant, šiuo metu paskolų didėjimas galimas tik tokiu atveju, jei patronuojantys bankai pradės leisti vietiniams bankams daugiau skolinti verslo įmonėms. O patronuojantys bankai Baltijos šalių rinka akivaizdžiai netiki, kaip netiki ir mūsų atsigavimo perspektyva. Vien tik nuo krizės pradžios skandinaviški bankai iš Lietuvos išpumpavo mažiausiai 17 mlrd. litų. O tai yra pats aiškiausias jų požiūrio į mus rodiklis.