Kol apsimokės gauti pašalpas, liaudis dirbti neis

Apie pagalbą girdi tik kalbas

Štai apie 15 kilometrų nuo Molėtų nutolusios Alantos seniūnas Aidonas Užubalis „Vakaro žinioms“ teigė, kad vis daugiau jaunų žmonių ryžtasi kraustytis iš didmiesčių į regionus ar mažesnes gyvenvietes, bet čia jų laukia nemalonios staigmenos. Net jei gyveni vos 20 kilometrų už Vilniaus su šeima, kur retai važiuoja viešasis transportas, o mokyklos nėra, vienas iš šeimos narių turi dirbti vairuotoju arba šeima turi turėti galimybių pasamdyti žmogų, kuris prižiūrės ir vežios atžalas į švietimo įstaigą ir popamokinius būrelius“, - pasakoja Alantos seniūnas A.Užubalis.

O garsiosios regionų politikos, apie kurią nuolat kalba valdžia, kaip teigia seniūnas, regionuose nė su žiburiu nematyti: „Vienintelė regionų politika yra tokia, kad į regionus orientuotos politikos nėra. Nors nuolat kalbama, kaip reikia stiprinti regionus. Juk turi egzistuoti kažkoks orientavimas į gyvenimo kokybę. Gal reikėtų mąstyti apie mokesčių lengvatas regionuose ne tik verslui, bet ir jaunam žmogui, norinčiam čia įsikurti. Juk jei verslui būtų suteikiamos lengvatos, jam apsimokėtų dirbti regione, o ne didmiestyje, tuomet ir gyventojų susidomėjimas būtų didesnis, čia atvyktų ir daugiau specialistų.“

A.Užubalis neslepia, jog Alantos seniūnijoje, kurioje gyvena 1799 gyventojai, darbo galimybės ne itin palankios. „Net jei verslininkai įkurtų tikrai didelį naują verslą, vargu ar jie lengvai rastų pakankamai kvalifikuotų ir motyvuotų specialistų veiklai vykdyti. Deja, didžioji bedarbių dalis yra tie gyventojai, kurie už pašalpas atidirbinėja atlikdami vienokius ar kitokius darbus. Jų motyvacija dirbti artima nuliui. Dauguma šių žmonių yra tie gyventojai, kurie laimingi gaudami pašalpas ir dejuoja, kad jos mažos, o tikrų darbo pasiūlymų nesivaiko“, - svarsto seniūnas.

Jis neslepia, jog tokia situacija įvairiuose regionuose ir mažesniuose miesteliuose yra ne kas kita kaip dabartinės socialinės politikos pasekmė. „Dažnai pasiūlius bedarbiui darbo vietą tenka išgirsti atsakymą, kad jam nereikia, nes pragyventi užtenka ir pašalpos. Formuojama nuomonė, kad ne tik labiau apsimoka gyventi iš pašalpos, bet tai yra ir normalu. Norėtųsi paprasčiausių garantijų, kurių dabar taip pritrūksta ir todėl regionai tuštėja, uždaromos mokyklos, bibliotekos, kultūros centrai. O jei uždaromi kultūros židiniai, tuomet ateitis aiški. Aš suprantu, kad finansiškai galbūt neapsimoka, bet kas bus kaltas, kai kaimas bus prasigėręs ir taps visiškai tamsus?“ - retoriškai klausia seniūnas A.Užubalis.

Pasak jo, kol kas iki šviesesnės ateities regione trūksta vieno dalyko - politinės valios: „Aš suprantu, kad ne visuomet tam tikri sprendimai yra populiarūs, suprantu, kad lengviau prižiūrėti vieną stambų verslininką nei kelis vietinius, tačiau turi atsirasti vietos ir strateginiam mąstymui, kuris ateityje atneštų naudos mūsų valstybei ir jos gyventojams.“

Valstybės paramos verslas nejaučia

„Vakaro žinios“ tame pačiame rajone rado ir vietinį verslininką, prieš 15 metų čia įkūrusį įmonę, kurioje dabar dirba 21 žmogus. Rąstinių namų gamyba ir surinkimu Lietuvos bei užsienio rinkai užsiimantis Alvydas Šeikus neslepia, jog jei reikėtų verslą nuo pradžių regione pradėti šiandien, įgyvendinti tai būtų beveik neįmanoma. „Dabar net ir su gera idėja pradėti naują verslą regione tikrai ne juokas: trūksta darbuotojų, keliami aukšti reikalavimai, o vos pradėjus veiklą mokesčių našta prasideda. Nežinau, ką galvoja ponai, sėdintys Vilniuje ir įstatymus tvirtinantys“, - svarsto A.Šeikus.

Nors ir nėra valstybinės reikšmės verslininkas, gautu pelnu A.Šeikus noriai pasidalina su bendruomene, paremdamas mokymo įstaigas, renginius ar projektus. „Tikrai visuomet stengiamės padėti, kai tik kas nors į mus kreipiasi. Paprašo tai kokiai mokyklai, tai renginiui ar šventei pinigėlių“, - pasakoja vietinis verslininkas. Paklaustas, kodėl nenori viso pelno pasilikti sau, nusistebi, atšauna, kad didžiu turčiumi būti ir nenori. „Į grabą pinigų juk nesusidėsi. Pragyvenimui uždirbame, ir pakanka“, - su šypsena kalba A.Šeikus.

Paklaustas, ar jaučia valstybinę paramą ar darbo vietų regionuose kūrimui skirtą pagalbą, apie kurią nuolat kalba politikai, verslininkas nusijuokia, kad niekuomet su tuo neteko susidurti. „Jokios paramos nesame gavę, viską kuriame patys. Žinoma, gerai būtų, jei pagelbėtų šiek tiek valdžia smulkiesiems, ypač regionuose kuriantiems darbo vietas ir investicijas. Bet, žinote, politikams svarbios tokios problemos tik kartą per ketverius metus“, - teigia A.Šeikus.

Jis sako pastebintis, kad Lietuvoje vietinių verslininkų iniciatyvos ne taip mėgstamos kaip užsienio kapitalas. Nors jis įspėja, kad į Lietuvą mažai verslo atkeliauja su gerais ketinimais. „Dabar vietinis verslas nespėja susikurti, tuojau pat užpuola su mokesčiais, nors dar net pelno nėra. Atrodo, jog biudžetininkai, tik mokesčius surenkantys, neįsivaizduoja, kaip euras uždirbamas ir per kokį laiką jis ateina. O užsieniečiams lengvatos, pagalba ir niekas jų nepurto. Kiek teko pačiam susidurti, galiu pasakyti, kad normalus verslininkas iš Norvegijos nekels kojos iš savo valstybės. Pas mus atkeliauja tik apsišaukėliai, norintys prasisukti ir dar gauti iš savo šalies paramą už verslavimą užsienyje. Bet jie vis tiek garbinami, o mūsų verslas spaudžiamas. Gal kaip tik savais reikėtų rūpintis, kurie garbingai elgiasi su darbuotojais, moka mokesčius ir taip atneša daugiau naudos valstybei?“ - retoriškai klausia verslininkas iš Molėtų rajono.

Vytautas GRIGARAVIČIUS, Alytaus miesto meras:

- Alytuje vidutinis nedarbo lygis yra 11,5 proc., kai šalies vidurkis - 8,9 proc. Kodėl šeštame pagal dydį Lietuvos mieste užimtumo situacija tokia nepavydėtina?

- Viena iš pagrindinių versijų, kodėl taip yra, - motyvacijos stoka. Aš kiekvieną mėnesį gaunu darbo rinkos analizę ir matau, kad nors atsiranda naujų darbo vietų, vis tiek apie 4 tūkst. žmonių kiekvieną mėnesį neturi darbo, o mieste būna iki 400 laisvų darbo vietų. Nėra dar buvę taip, kad ieškančių darbo būtų, o darbo vietų - ne. Tačiau rinkoje vyksta gan didelė kaita. Žmonės siunčiami į įmones, kuriose yra laisvų vietų, ten įsidarbina, bet dalis neužsilaiko ir po trumpo laiko palieka darbo vietą.

Neretai eidamas gatve pamatęs žmogų, kuris aiškiai neturi darbo ar sukinėjasi aplink šiukšlių dėžes, prieinu, užkalbinu ir paklausiu, kodėl jis atsidūrė tokioje situacijoje. Tokiems žmonėms pasiūlau kreiptis į darbo biržą, paaiškinu, kad net neturintį profesijos jį siųs jos įgyti, bet dažnas į tokius pasiūlymus tiesiog numoja ranka. Gal jau nebeįdomu, gal mano, kad jau per vėlu, akivaizdu, kad motyvacijos trūksta.

- Veikiausiai toks žmogus gauna pašalpą, kurios pakanka kažkaip prasiversti ir nedirbant?

- Taip, bet pašalpa turėtų būti laikina pagalba. Dalis gauna pašalpas, dalis sugriežtinus tvarką turi atidirbti už pašalpas. Yra tokių, kurie ir tokių galimybių atsisako ir tuomet negauna net pašalpos. Tai rodo, kad kažkokį pragyvenimo šaltinį, matyt, turi. Juk kitaip neišgyventų.

Tad tikrai dalis asmenų piktnaudžiauja situacija. Jie gauna bedarbio pašalpą, tuomet juos siunčia įsidarbinti, bet nuvykę į įmonę, motyvuodami tuo, jog jiems dirbti neleis sveikata, ar kaip kitaip motyvuodami, prašo, kad įmonės vadovas parašytų Darbo biržai atsaką, jog šis žmogus pareigoms netinkamas. Tai tampa pateisinama priežastimi toliau gauti pašalpą ir tas žmogus lieka patenkintas. Manau, dalis žmonių tuo naudojasi, gal jie turi nelegalų darbą ir jiems tai tiesiog labiau apsimoka nei įsidarbinti, laikytis darbo valandų, režimo ir taisyklių.

- Kaip susiklostė, kad vis populiaresnė tendencija, kai pašalpa labiau vertinama už galimybę pačiam oriai užsidirbti?

- Tokia yra valstybės politika. Į šį klausimą turbūt turėtų atsakyti Vyriausybė. Neseniai mačiau laidą, kurioje buvo kalbinami žmonės, ir neišgirdau nė vieno, kuris pateisinamai kalbėtų apie šią pašalpų sistemą. Visi įvairaus amžiaus žmonės ją kritikavo. Visi supranta, kad tai demotyvacinė sistema, žalojanti žmones psichologiškai. Žmogus dėl to ilgainiui atpranta nuo darbo ir praranda motyvaciją dirbti, kovoti už save ir įpranta laukti, kol valdžia ant lėkštutės jam išties išlaikymą. Tai labai bloga sistema, bet savivaldybė jos pakeisti negali. Turi būti keičiama visos valstybės politika.

- Dažnai aukšti politikai mėgsta kartoti, kad reikia stiprinti regionus, kurti ten darbo vietas ir pritraukti investicijų. Ar reali pagalba sprendžiant užimtumą juntama?

- Turbūt kiekvienos savivaldybės reikalas, kaip ji sugeba pateikti save rinkoje. Ar ji tampa patraukli naujoms investicijoms. Nuo to labai daug kas priklauso, o valstybė čia nelabai gali padėti. Žinoma, yra sukurtos laisvos ekonominės zonos ar pramonės parkai. Jie egzistuoja vienur geriau, kitur blogiau. Alytuje pastebime tendenciją, kad kai kurios įmonės pasirašė sutartis dėl pramonės parko žemės ploto disponavimo, bet ten nevyksta jokia veikla ir nestatomos jokios gamyklos.

Savivaldybės pareiga - sudaryti geras sąlygas verslui. Kad besikuriančiai ar dar tik įsikursiančiai įmonei būtų tiekiama elektros energija, įrengta kanalizacija, užtikrinta infrastruktūra, važinėtų viešasis transportas, būtų įrengtas dviračių takas, apšvietimas, užtikrintas saugumas. Tai yra savivaldybės indėlis į verslo skatinimą.

- Dažnai, kai minimi investuotojai ir verslininkai, turimas omeny užsienio kapitalas, kuris Lietuvoje itin laukiamas. O vietiniai verslininkai lieka pamiršti. Kodėl savi pas mus engiami, o svetimi mylimi?

- Nežinau, kaip yra kitur, bet mes stengiamės palaikyti nuolatinius ryšius su visomis verslo įmonėmis. Periodiškai organizuojame bendrus susitikimus, kviečiame verslo įmonių vadovus atvykti į savivaldybę, pristatome savivaldybės planus, atsakome į jiems rūpimus klausimus, kartu tariamės, kaip spręsti iškylančias problemas. Tai jau tapo tradicija. Manau, taip galime išvengti to, kad vietinis verslas būtų užmirštas. Juos kaip tik matome kaip lygiaverčius partnerius sprendžiant miesto problemas. Manau, tiek vienos, tiek kitos investicijos yra reikalingos.

Tačiau noriu priminti ir kitą labai svarbią problemą, kuri prisideda prie darbuotojų motyvacijos dirbti mažinimo. Žinoma, aš suprantu įmonių vadovus, kurie skaičiuoja kiekvieną eurą, bet užkliūna tai, kad atlyginimais nekuriama konkurencija, nepastebiu noro išlaikyti savo darbuotojus, mokant gerą atlyginimą ir sukuriant tinkamas darbo sąlygas. Žinoma, negalima skaičiuoti svetimų pinigų, bet, ko gero, esant dabartinei atlyginimų sistemai daugelyje įmonių trūksta tos motyvacijos. Žinoma, kaip rasti tą aukso viduriuką, kad ir pelnas būtų, ir visiems gerai būtų, sunku pasakyti.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“