Kodėl už kilogramą ėrienos tenka mokėti 100 litų

Savo ruožtu avių augintojų asociacijos vadovas Algirdas Vilimas džiaugiasi, kad Lietuvoje daugėja avių ir auga avienos vartojimas: „Avininkystė Lietuvoje, 2000 metais pergyvenusi krizę, sėkmingai atsigauna. Prieš penkerius–šešerius metus avių augintojai kooperavosi, rinkdami reikiamus ėriukų kiekius eksportui į Vakarų šalis, nes Lietuvoje jų produkcijos paklausa buvo žema, tačiau situacija sparčiai keičiasi“.

Mėsa – sveikiausia, kaina – sunkiai įkandama

Nuosavo restorano „Salvete“ reikmėms pats avis užsiauginantis A. Eigminas sako, kad, nors avių mėsa yra viena sveikiausių, žmones nuo jos vartojimo labiausiai atbaido kaina. Kilogramas išpjaustytų nugarinės šonkauliukų gali kainuoti 80 litų, o iš Naujosios Zelandijos atvežtos mėsos kaina gali siekti ir 100 litų. Tačiau avių, ėriukų mėsos galima nusipirkti ir už žemiškesnę kainą.

„Avienos kainos labai svyruoja. Pavyzdžiui rudenį, kai užauga avinukai, nereikalingi bandos plėtimuisi, avienos kainos krenta. Labai tikėtina, jog spalio mėnesį pavyks rasti ėrienos, kurios kaina – 18 litų už kilogramą. Kitu metų laiku ji gali kainuoti apie 30 litų“, – pažymi A. Eigminas.

Pašnekovas paaiškina, kad avienos kaina yra gerokai didesnė už kitų gyvulių mėsos, nes tarp avių augintojų egzistuoja maža konkurencija, avių skaičius – vis dar mažas, o didesni augintojai savo produkciją realizuoja užsienyje. Kainą kelia ir sudėtingos skerdimo sąlygos: „Pačiam įsirengti skerdyklą kainuoja apie 1 mln. litų. Mažam ūkininkui tai padaryti būtų sunku. O veterinariniai reikalavimai yra aukšti, todėl tenka naudotis skerdyklos paslaugomis. Tai yra kiek problemiška sritis“.

Tačiau bene labiausiai ėrienos, avienos kaina priklauso nuo išpjaustymo. Avienos išpjaustymas, anot A. Eigmino, yra didelis menas. Lietuvoje maža meistriškai tai darančių žmonių, o gerai išpjaustytos ėrienos kaina yra gerokai aukštesnė. Jei parduodama neišpjaustyta skerdiena, kaina – daug mažesnė.

Anot Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) specialisto Gedimino Vagonio, norint laikyti daug avių ir taip mažinti avienos savikainą, reikalingi nemaži ganyklų plotai. Tačiau kadangi šaka nesenai pradėjo aktyviau plėstis, didelių bandų Lietuvoje nėra daug.

Ekologinės mėsos kaina neturi būti didesnė

A. Eigminas tikina, kad, pirkdamas pigesnę avių mėsą, žmogus nerizikuoja gauti ją mažiau kokybišką. Pašnekovo teigimu, avims ligos nėra būdingos, o jei jos plinta, tai būna masinis reiškinys, tad jis nelieka nepastebėtas veterinarijos tarnybų.

Nedidelė yra ir pasenusios mėsos įsigijimo rizika, mat paprastai skaniausios avių mėsos dalys ir turgeliuose yra išperkamos gan greitai. O jei ji – jau pastovėjusi, tai labai matyti iš spalvos. Šviežia mėsa turi būti ryški, jokiu būdu negali būti drumzlina.

Pasak avis auginančio restorano vadovo, dauguma avininkystės ūkių yra beveik neišvengiamai ekologiški: „Tai nėra sudėtinga turint žemės, žolės, šieno ir perkant mineralus. Tik šeriant avis avižomis, reikia pastarąsias auginti prisilaikant normatyvų, nenaudojant pesticidų. Ekologinės mėsos kaina tikrai nėra didesnė dėl to, kad ji – ekologinė, netgi atvirkščiai“.

Vis dėlto, pašnekovo teigimu, žmonės pamažu ima suprasti, jog avių, ėriukų mėsa yra viena sveikiausių, tad auga ir avių skaičius Lietuvoje, ir jų mėsos vartojimas.

Avių gausos link?

ŽŪM specialistas pastebi, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, avininkystės sektorius buvo sumenkęs. Tačiau pradėjus mokėti avių augintojams išmokas už laikomas avis pagal specialiąją paramos schemą, susidomėjimas avių auginimu pradėjo sparčiai augti.

Anot G. Vagelio, prie avių skaičiaus augimo taip pat galimai prisidėjo ir reikalavimas asmenims, deklaruojantiems pievas ar ganyklas, turėti ūkinių gyvūnų. Nuo 2008 metų avių skaičius Lietuvoje padidėjo dvigubai, dabar jų – daugiau nei 11 tūkst.

Avių augintojų asociacijos vadovo teigimu, tenka pripažinti, kad vidutinis avių ūkio dydis vis dar yra labai mažas, palyginti su Vakarų šalimis. Kol kas didžioji augintojų dalis laiko tik nedidelį avių skaičių, o tų, kuriems avininkystė yra verslas, dar nėra daug.

„Šios žemės ūkio šakos ateities perspektyvos, žinoma, priklausys ir nuo Vyriausybės vykdomos politikos: ar išliks iki šiol buvusi parama avininkystei, kaip vystysis mūsų sektoriaus infrastruktūra, ar ūkininkų nuo gyvulininkystės neatgrasins vis dažnėjantys vilkų išpuoliai, o galiausiai – kokios bus tarptautinės tendencijos, nes, toliau augant avių skaičiui, vėl teks grįžti prie eksporto“, – mintimis dalinasi A. Vilimas.

Savo ruožtu G. Vagelis atsako, jog Vyriausybė planuoja paramą pagal specialiąją schemą. Juolab kad per ateinantį programavimo laikotarpį mėsinė gyvulininkystė yra prioritetas, tad steigiantys ar modernizuojantys jau egzistuojančius avių ūkius galės pasinaudoti Europos fondų parama.