Kodėl svetur geriau nei namie?

Baltijos tigru neseniai tituluota Lietuva išsvajotojo šuolio ekonomikoje taip ir nepadarė: kas penkta šeima gyvena skurde, jauni ir sveiki žmonės priversti uždarbiauti svetur. Kodėl lietuvių pragyvenimo lygis išlieka ES žemumose - ar žmonės nebemoka, nebenori dirbti, ar mūsų išrinkta valdžia nesugeba sukurti normalių sąlygų ūkiui vystytis, tegali „įsisavinti“ ES įbruktus milijardus? Apie tai „Vakaro žinių“ pokalbis su buvusiu pirmosios Vyriausybės pramonės ministru, Mykolo Romerio universiteto profesoriumi Rimvydu Jasinavičiumi.

- Valdžia užsiėmusi naujų ES milijardų dalybomis, bet kodėl ankstesnė parama nepagerino mūsų gyvenimo, bent kaip kaimynų estų ar lenkų?

- Tautos lyderiai turėtų pradėti nuo teisingo viešųjų pinigų panaudojimo vertinimo, kiek vienas litas, o dabar euras, panaudotas viešajame sektoriuje, duoda naudos mūsų tautai. Spėju, kad po tokio vertinimo visur pastebėsime, kad lėšos vertybinės grąžos davė daug mažiau, negu buvo įdėta. Statėm visokius apžvalgos bokštus, aikštes remontavome - sukūrėme grožį. Būtų gerai, jei skolų neaugintų išlaidos, turėtos kuriant tą grožį ir dar papildomai kasmet jį palaikant. Jei tas grožis negeneruoja papildomų pajamų, kas už jį mokės, kas grąžins skolas?

Kitas dalykas - iš ES atsiradę papildomi pinigai smarkiai padidino jų kiekį šalies apyvartoje. Tai sukėlė ir toliau didina kainas rinkoje. Sakoma, kad tai - infliacija. Koks yra infliacijos poveikis žmonėms? Tai jų skurdinimo būdas. Pasaulinio lygio ekonomikos ekspertas profesorius Liudvikas fon Mizesas (Ludwik von Mises) dar 1956 m. konstatavo, kad visų infliacijų ir kainų didėjimo pagrindinė priežastis yra valdžios klaidos. Iš Lietuvos banko duomenų galime matyti, kad nuo Lietuvos įstojimo į ES nacionalinių pinigų kiekis šalies apyvartoje smarkiai išaugo. Jų atsirado 3,5 karto daugiau, nei buvo prieš stojant į ES. O kas iš mūsų pradėjo gyventi 3,5 karto geriau? Žmonių gyvenimo kokybė priklauso ne nuo pinigų kiekio apyvartoje, o nuo to, kiek visi tie žmonės ekonominės vertės sukuria, panaudodami tuos pinigus.

Beje, apie skolas. Lietuvos skola dabar yra didžiausia iš Baltijos šalių, sudaro per 40 proc. mūsų BVP. Bet svarbiausia - kiek per metus mes mokame palūkanų ir kiek biudžeto lėšų po to lieka kitiems valstybės ir jos žmonių poreikiams. Mes mokame 521 mln. litų palūkanų per metus, o, pavyzdžiui, Estija - tik 20 mln. per metus. Jeigu ir mūsų, ir estų valstybių biudžetai maždaug panašūs, tai akivaizdu, kad mums, sumokėjus palūkanas, valstybės ir socialinėms programoms įgyvendinti lieka gerokai mažiau.

- Tuomet nėra ko stebėtis, kad ir vidutinis atlyginimas į rankas Estijoje pasiekė 842 eurus, o mūsų darbuotojai tegauna 569 eurus, tuo metu emigracijoje už tą patį darbą mokama keliskart daugiau?

- Šie skirtumai turi keletą priežasčių. ES senųjų valstybių verslo įmonių darbuotojų atlyginimams skiriama dalis sudaro maždaug trečdalį jų sukurtos pridėtinės vertės. Kaip manote, kiek procentų pas mus tie „blogiečiai“ darbdaviai vidutiniškai atiduoda savo darbuotojams nuo jų sukurtos pridėtinės vertės? Man pačiam nepavyko suskaičiuoti, nes tai yra didelė paslaptis. Bet vienas anglų mokslininkas pagal įvairius duomenis suskaičiavo ir vienoje Lietuvoje vykusių konferencijų paskelbė, kad Lietuvoje vidutinis procentas, darbdavių išmokamas savo darbuotojams, sudaro apie 44 proc. jų sukurtos pridėtinės vertės.

- Čia su mokesčiais valstybei?

- Ne, čia tik atlyginimai darbuotojams. Mokesčiai sumokami papildomai. Štai jums mūsų „blogiečiai“ darbdaviai. O „geriečiai“, pas kuriuos lietuviai važiuoja į anglijas ar norvegijas, atlyginimams skiria tik apie 30 proc. Bet ten pridėtinė ekonominė vertė sukuriama daug didesnė, todėl ir samdyto lietuvio atlyginimui skiriami 30 proc. pinigine išraiška yra kelis kartus didesni. Mokslininkų skaičiavimais, ES efektyvumo darbe sukuriant pridėtinę vertę rodiklis yra 4,5 karto didesnis negu Lietuvoje.

- Lietuvis Lietuvoje nesugeba sukurti vertės, o kitur jau sugeba?

- Aptakiai šnekant, sukurta pridėtinė vertė, iš kurios gyvena visa valstybė ir jos gyventojai, dalijama į tris dalis - atlyginimą, mokesčius ir likusią dalį, kuri lieka darbdaviui, kad jis užtikrintų ir gerintų darbo vietų sąlygas, kapitalo grąžą, plėstų gamybą ir t.t. Taigi ES valstybėse trečdalis - atlyginimams, pusė - mokesčiams ir maždaug šeštadalis, apie 15 proc. sukurtos pridėtinės vertės, eina kapitalo grąžai, darbo vietų plėtrai ir t.t.

Dėl to užsienio darbdavys, investuotojas labiau suinteresuotas gerinti darbo vietą, kad ji kurtų daugiau pridėtinės vertės. Jeigu pagerina tą darbo vietą, tarkime, 4,5 karto, tada jam tenkantis šeštadalis daug didesnis negu pas mus Lietuvoje.

Mūsų šalyje, kaip sakiau, apie 44 proc. sukurtos ekonominės vertės skiriama darbuotojų algoms, apie 50 proc. mokesčiams, o darbdaviui lieka vos keletas procentų. Iš ko jam gerinti darbo vietas, aprūpinti samdytus žmones efektyviomis darbo priemonėmis, technologijomis, intelektiniu kapitalu? Ir jis tada sako samdiniui: „Tu dirbsi žemės darbus - štai tavo darbo vieta, tavo darbo įrankis - kastuvas, kask...“ Kur jūs matėte, kad į užsienį išvažiavęs emigrantas žemės darbus atliktų kastuvu? Minimum jam duoda „Bobcatą“. Statybose darbo vietos aprūpintos įvairiomis priemonėmis ir technologijomis 10-20 kartų geriau negu Lietuvos statybininko darbo vieta. Žmogus dirba tiek pat laiko, bet padaro kur kas daugiau vertės, jo darbo kokybė geresnė ir įkainiai daug didesni.

Todėl kad ir kaip gražiai mūsų valdžia šneka apie palankumą verslui, nevažiuoja pas mus tie užsienio investuotojai. Kiekvienas, kuris svarsto, ar vežti į Lietuvą savo pinigus, pirmiau įvertina galimą jų grąžą ir sąlygas - kiek pasiteisins investicijos, kokia investuoto kapitalo grąža ir rizika. Jei investicijų grąža Lietuvoje mažiausia, kam jam eiti čia, kai Estijoje ar kitur kapitalo grąža didesnė?

- Šiomis sąlygomis gali dirbti tik vietos verslas, nes jam nėra kur dėtis?

- Manyčiau, kad ir mūsų darbdavių kompetencija gerokai atsilieka nuo užsienio darbdavių. Mažai kas suvokia, kad pagrindinis verslo rodiklis yra pridėtinė ekonominė vertė ir veiksmai, kurie ją didina, yra geri, o kurie jos nedidina - negeri.

Kita vertus, kokia mokykla ar universitetas pas mus rengia produktyvios veiklos darbdavius? Mūsų švietimo ir mokslo sistema rengia diplomuotus samdinius, arba darbgavius. Jie visi nori gauti - atlyginimą, geras darbo sąlygas, laisvą grafiką, garantijas. Gerai, kad visko to nori, bet tai įmanoma tik tada, jei visi tie norai gali būti patenkinami iš trečdalio jų darbu sukurtos pridėtinės ekonominės vertės. Perskirstymas kitų sukurtos vertės sąskaita - nėra dora.

Apie 60 proc. Lietuvos žmonių yra išlaikytiniai: nesukuria tiek vertės, kiek jos sunaudoja savo gyvenimo reikmėms. Nėra gerai, kai dirbantis žmogus irgi nesukuria pakankamai ekonominės vertės, kuri padengtų jo daromas išlaidas. Daugelis net nežino, kiek tos vertės savo darbu jie sukuria. Paklauskime tuos 40 proc. Lietuvos žmonių, kurie dirba: kiek jie savo darbe sukuria tos vadinamosios ekonominės pridėtinės vertės? Apie 80-90 proc. nustebs: „Kuo aš čia dėtas? Darau, ką man pasakė.“

Silpniausiai į šį klausimą gali atsakyti aukštojo mokslo diplomus turintys žmonės. Paradoksas, ar ne? Pagal žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą patvirtinančius diplomus, kiekį Lietuva užima antrą vietą ES, o pagal sukuriamą vertę, gyvenimo lygį - trečią nuo galo. Išsilavinimas turi didinti žmonių gebėjimus generuoti išteklius ir pajamas. Jeigu išsilavinimas žmogui to daryti nepadeda, jo diplomas mažai ko vertas, nesvarbu, kokios jis srities.

- Valstybė, politikai į diplomų „kepimą“ nesikiša, bet labai aktyviai reguliuoja, kokias algas darbdaviai privalo mokėti?

- Koks požiūris, tokie, deja, ir sprendimai. Eidamas senamiesčiu, mačiau keturis darbininkus grėbiant lapus. Du kartus pro tą vietą praėjau - du iš tų „darbininkų“ sėdėjo pasidėję grėblius, tik du dirbo. Taip jie buvo „užsiėmę“ visą dieną, ir jiems tikriausiai užrašys, kad jie atidirbo visas aštuonias darbo valandas, ir sumokės už jas. Galbūt tik minimalią algą. Tačiau kitąmet už tą patį darbą ar už tą patį „užimtumą“ politikai jiems jau garantavo gerokai didesnę minimalią algą. Klausimas - iš kokių šaltinių?

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“