Kodėl Lietuvoje kyla degalų kainos?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos vadovas Lukas VOSYLIUS, Lietuvos vežėjų asociacijos viceprezidentas Mečislovas ATROŠKEVIČIUS, ūkininkas Vytautas RAULONIS ir Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto sig­nataras Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šiandien dyzelino litras kainuoja 4,79 lito, populiariausio benzino – daugiau kaip 5 litus. Kodėl Lietuvoje kyla degalų kainos?

L.VOSYLIUS: Iš tiesų šiandien degalų kainos Lietuvoje kyla. Lietuvoje esanti gamykla, turbūt vienintelis mūsų didmenininkas, reaguoja į pasaulines tendencijas. Šiandien tendencijos yra tokios, kad pasaulinės naftos produktų kainos kyla. Iš tiesų jos kyla be svarių argumentų. Naftos kainą veikia daug geopolitinių veiksnių, įvairūs kariniai konfliktai. Šiandien, ačiū Dievui, jokių karinių konfliktų naftą išgaunančiose ir eksportuojančiose šalyse nėra, tačiau keičiantis dolerio kursui, doleriui stip­rėjant, pasaulinės naftos produktų kainos kyla. Į tai sureagavo gamykla, na, o mes, kaip mažmenininkai, tiesiogiai priklausomi nuo didmeninės prekybos, irgi sureagavome, tai atsispindi mūsų degalinių švieslentėse.

G.JAKAVONIS: Tačiau būna toks laikotarpis, kai pasaulinės naftos kainos krenta, bet Lietuvoje kažkodėl žymaus benzino, dyzelino kainų kritimo nepastebime.

L.VOSYLIUS: Tiek mažmeninės prekybos įmonės, tiek didmeninės prekybos įmonė, gamykla Lietuvoje, kitos verslo įmonės siekia dirbti pelningai, tad manau, kad ekonomiškai yra pagrįsta tai, jog ne taip operatyviai yra reaguojama į pasaulinės naftos produktų kainos kritimą. Mums yra iškelti reikalavimai saugoti tam tikrą kiekį atsargų, kad ir kaip mūsų skaitytojai to žodžio „likučiai“, „brangūs likučiai“, nemėgsta. Jeigu pasaulinės naftos produktų kainos krenta, tai atsispindi mūsų švieslentėse, bet galbūt ne taip operatyviai, kaip mūsų vartotojai norėtų.

G.JAKAVONIS: Kiek įtakos naftos produktų kainų kilimui ar kritimui Lietuvoje, jeigu toks būtų, gali daryti politikai, Seimas, Vyriausybė? Ar jie turi kokių nors poveikio priemonių šiam procesui reguliuoti?

L.VOSYLIUS: Seimo vicepirmininkė ponia Virginija Baltraitienė nusistebėjo, kad mes kažkodėl kalbame apie kainas ir kartu kalbame apie politiką. Elementarus pavyzdys, kai siekdamas stabilizuoti kylančias pasaulio naftos produktų kainas Barakas Obama, pradėjęs prezidento rinkimus Amerikoje, pažadėjo į rinką išleisti papildomų likučių, kas neva turėtų stabilizuoti kainas. Tai ir būtų atsakymas į klausimą, ar politikai turi tiesioginės įtakos kainoms. Aš manau, kad turi. Jeigu politikai prieš rinkimus pradeda žadėti peržiūrėti akcizus, savaime suprantama, kad tai gali turėti įtakos.

G.JAKAVONIS: Ar, pavyzdžiui, Lietuvos Vyriausybė turi kokią nors galimybę šiandien reguliuoti kainų augimą ir jį pristabdyti?

L.VOSYLIUS: Importo galimybių, kitaip sakant, konkurencinių sąlygų mūsų rinkoje padidinimas, savaime suprantama, turėtų įtakos mūsų kainoms ir tai atsilieptų galutiniam vartotojui gerąja prasme. Kalbant apie importo galimybes, verta paminėti valstybės rezervo saugojimo tvarką. Lietuvoje galiojantys gana griežti kokybiniai degalų reikalavimai turėtų būti peržiūrėti. Mes tikimės, kad politikų diskusijos prieš rinkimus bus ne tik tušti pažadai, bet ir iš tiesų po rinkimų tai bus imtasi daryti.

G.JAKAVONIS: Mečislovai, jūs esate Vežėjų asociacijos viceprezidentas. Vežėjai tiesiogiai iš karto pajunta kainų kilimą. Jūs matote šitą kainų kilimą Lietuvoje, tačiau jūsų automobiliai važiuoja ir į Rusiją, ir į Vakarus, todėl galite palyginti situaciją ten ir čia.

M.ATROŠKEVIČIUS: Mes esame vartotojai ir mūsų norai yra tiktai tokie, kad kaina būtų kuo mažesnė, nes mes konkuruojame su kitais vežėjais tarptautinėje rinkoje. Jeigu galėtume piltis degalų pigiau, aišku, mes turėtume prieš savo konkurentus šiokį tokį pranašumą. Kita vertus, jeigu mes deklaruojame, kad Lietuva yra tranzito šalis, tai mes turime siekti, kad tarp aplinkinių valstybių pas mus kainos būtų pačios geriausios.

Prisiminkime, kai prieš kelerius metus mūsų vežėjai pylėsi degalus Lenkijoje, iš to nelaimėjo nei Lietuva, nei degalų pardavėjai, nei mes patys - vežėjai. Mes mokėjome tokius pačius mokesčius, kėlėme kaimynės valstybės ekonomiką, bet neturėjome kitos išeities, nes krizės metu ir iškart po jos buvome įstumti į kampą ir priversti ieškoti variantų, kaip išgyventi.

Konkurencija visada yra tas variklis, kuris gali sudėlioti taškus ir sustatyti viską į savo vietas. Pritarčiau minčiai, kad Lietuvoje kokybės reikalavimai galėtų būti šiek tiek mažesni. Ir vartotojui turi būti duotas pasirinkimas - ar tu nori pirkti galbūt net ir brangiau, jeigu technikai reikia labai aukštos kokybės degalų. Bet kartais yra transporto technika, kuriai galbūt pakaktų ir žemesnės kokybės, pigesnių degalų. Jeigu būtų galimybė tokių degalų pigiau įsivežti, importuoti, manau, kad gal tai šiek tiek paveiktų ir mūsų monopolininkę.

G.JAKAVONIS: Minėjote, kad vienu metu degalus pylėtės būtent Lenkijoje, bet mūsų kaimynai dar yra ir Rusija, Baltarusija, Latvija. Kokios ten kainos? Aš įsivaizduoju, kad Baltarusijoje, Rusijoje kainos dar mažesnės.

M.ATROŠKEVIČIUS: Prieš dvejus ar trejus metus vienu metu buvo tokia situacija, kad pas mus net baltarusiai važiavo piltis degalų. Tas periodas buvo tikrai trumpas, bet jis buvo. Vadinasi, mes turime analizuoti, kodėl jis buvo.

G.JAKAVONIS: Vytautai, dabar jūs ūkininkaujate, turite technikos, skaičiuojate savo pajamas ir išlaidas. Kokį poveikį degalų kainų augimas daro ūkininkui, dirbančiam žemę?

V.RAULONIS: Rimti ūkininkai turi skaičiuoti ne tik pajamas, bet ir išlaidas. Išlaidos šiandien tikrai nemažos, nes tokia vasara pas mus - grūdai yra drėgni, tenka juos džiovinti. Bet, deja, čia toks šuolis įvyko. Birželį, kai ūkininkai jau baigė dyzelino pirkimo metus, kaina, palyginti su dabartinėmis, dar buvo labai normali, bet ūkininkai jau nebeturėjo galimybių įsigyti degalų. O kai tik gavo naujus leidimus, staiga kainos pakilo. Visus ištiko šokas. Pagrindinė priežastis turbūt tas nesveikas lobizmas, kuris vyrauja pas mus. Ta Mažeikių naftos įmonė turbūt staigiai viską daro be konkurencijos. Čia pagrindinė priežastis.

G.JAKAVONIS: Teko skaityti, kad štai brangsta šildymas, brangsta žemės ūkio produktai, dėl to brangsta ir naftos produktai.

V.RAULONIS: Žemės ūkio produktai brangsta dėl vienos priežasties - dėl to, kad jų šiemet mažiau išauginta. Kyla žemės ūkio produkcijos kaina, atitinkamai naftos kaina yra susieta su grūdų kainomis. Nežinau kaip, bet taip yra. Biržos prekiauja, tai spekuliantai, aš jų kitaip negaliu pavadinti. Biržos „stumdo“ orą, dėl to ir krizės kyla.

G.JAKAVONIS: Šiuo atveju buvo klausimas, kas pirma - višta ar kiaušinis. Ar ne degalų kainų kilimas būtent ir brangina žemės ūkio produkciją?

L.VOSYLIUS: Papildydamas šią temą tiesiog paminėsiu, kad Lietuva iš kaimynių valstybių buvo pirmoji, kuri įsivedė privalomą biologinių priedų įmaišymą į degalus. Tuo metu, kai mes įsivedėme privalomą biologinių priedų įmaišymą į tradicinius degalus, grūdų kainos, iš kurių gaminamas spiritas, maišomas į benziną, buvo gerokai mažesnės. Tuo pačiu metu mes turėjome lengvatų, bet Finansų ministerija priėmė sprendimą jas naikinti.

Kas tuomet atsitiko? Grūdų kainos smarkiai išaugo ir išėjo toks paradoksas, kad kuo daugiau mes įmaišome spirito, tuo labiau tuos tradicinius degalus branginame. Tuo tarpu Estija, kuri, žinodama įsipareigojimą Europos Sąjungai iki tam tikrų metų bendrame degalų kiekyje suvartoti tam tikrą kiekį biodegalų, iki šios dienos neskuba maišyti jokių priedų į degalus ir taip savo vartotojams degalų nebrangina.

Mes kažkodėl norime būti pirmūnai, ne tik įsivedėme privalomą maišymą, ne tik pasinaikinome lengvatas, bet pasigirsta lobistinių interesų iš biodegalų pramonės atstovų, kad privalomą biodegalų dalį tiek dyzeline, tiek benzine reikia didinti. Kuo labiau didinti, neatsižvelgiant į mūsų seną automobilių parką, neatsižvelgiant į naujų automobilių gamintojų rekomendacijas, kad automobiliai yra pagaminti pagal galiojančius degalų standartus. Vis dėlto lobistiniai interesai atsispindi ir pas mus Seime siekiant vis labiau didinti biodegalų dalį. Šiandien grūdų kainos yra išaugusios ir mes tik branginsime degalus.

R.PAULAUSKAS: Aš neinu į rinkimus, tačiau jeigu eičiau ir laimėčiau juos, kokių aš turiu galimybių ką nors pakeisti? Nes tai, kas yra šiandien, yra daugelio kitų per 20 metų padarytų darbų rezultatas.

Pažiūrėkime, iš ko susideda benzino arba dyzelino litro kaina. Nafta. Lietuva naftos kainai jokios įtakos daryti negali. Nors šiokią tokią dalį naftos mes Lietuvoje išgauname, bet ji yra atiduota kažkokioms užsienio firmoms. Net ir šituo smulkiu segmentu mes negalime daryti įtakos. Nafta yra parduodama pasaulyje už dolerius. Na, mes esame susisaistę su euru, o euro ir dolerio kainų kitimas taip pat daro įtaką, su kuria mums lieka tik susitaikyti.

Toliau - Mažeikiai, kurie iš žaliavos gamina jau pačius degalus. Mes gi gamyklą pardavėme. Galėtume daryti įtaką degalų gamintojo sąnaudoms, pelno normai, atlyginimams ir visokiems kitokiems dalykams, bet tai jau yra ne mūsų fabrikas. Tie, kurie į Seimą yra renkami jau 20 metų, pardavė.

Yra degalų pardavinėtojai, įvairūs degalinių tinklai. Kadaise mes turėjome „Lietuvos kurą“ ir galėjome sudaryti konkurenciją valstybiniu lygiu kitiems atėjusiems privatininkams. Ką mes padarėme? Mes „Lietuvos kurą“ taip pat pardavėme. Pardavė tie patys, kuriuos vėl žmonės rinks į Seimą.

Tai ką gi mes darytume, net jeigu ir patektume į tą Seimą? Degalų kainai didžiulę įtaką daro akcizas. Apskritai mokesčiai sudaro 48 procentus degalų kainos. Jeigu nebūtų mokesčių, tai įskaičiuojant ir Mažeikių pelną, degalinių pelną, benzinas A-95 kainuotų apie 2,5 lito. Jis šiandien kainuoja daugiau kaip 5 litus. Va čia jau valstybė lyg ir galėtų daryti įtaką, bet akcizas yra nustatytas Europos Sąjungos ir mes stodami į ES patys šito pasiprašėme.

Šiandieną minimalus akcizas vienam litrui benzino yra 1,24 lito, mažiau Briuselis neleidžia. Lietuva taiko didesnį akcizą - 1,50. Mes galėtume tais 25 centais, iki Europos reikalaujamo minimumo, sumažinti. Bet kas tada būtų? Kadangi Lietuva nebeturi sienų ir muitų taip pat, jeigu mes pigiai pardavinėsime benziną, tai remsime lenkus, kitus kaimynus, pas kuriuos bus brangiau. Išveš tą benziną iš mūsų.

Net jeigu šiandien mane paskirtumėte karaliumi, ką man daryti, jeigu yra Briuselio nustatytas akcizo minimumas? Beje, dyzelinui Lietuva taiko patį minimaliausią tarifą, bet jis yra nustatytas. Kitą dalį mokesčių sudaro PVM. PVM minimumas taip pat yra Briuselio nustatytas. Ir mes visi draugiškai, už alaus butelį nubalsavome, kad PVM toks būtų. Lietuva taiko didesnį PVM negu nustatytas minimumas, bet vis tiek jis yra. Vadinasi, įtakos daryti šiandieną mes negalime. Tai kurgi gali būti daroma įtaka?

Benzino kaina Lietuvoje ir senosiose Europos valstybėse skiriasi maždaug 20 proc., bet jų ir akcizai yra didesni. Tad įvertinant, kad pas mus yra mažas darbo atlyginimas, palyginti maži mokesčiai, viena iš mažesnių benzino kainų Europoje, Mažeikių ir degalų tinklų sąnaudos yra sąlygiškai mažesnės negu senosios Europos vidurkis, manau, kad jie imasi antpelnius. Aš drįstu teigti šitą, žiūrėdamas į kainų analizę. Kitur mes įtakos turėti negalime, tik mažindami antpelnius. Galima sumažinti akcizus, bet tada biudžete bus skylė. Tai uždaras ratas.

Tai, kas šiandien yra, - tai 20 metų rezultatas. Šiandien Lietuva benzino litro kainai negali daryti beveik jokios įtakos, išskyrus smulkmenas - akcizą ir PVM. Gali sumažinti akcizą benzinui A-95 nuo 1,5 lito iki 1,24 Lt ir PVM nuo 21 iki 15, ir viskas.

G.JAKAVONIS: Kokios pasaulio tendencijos, kas vyksta tarptautinėje arenoje?

L.VOSYLIUS: Dėl benzino akcizo visiškai sutinku. Nematau argumentų, kodėl Lietuvai, geografiškai įsiterpus tarp Rytų ir Vakarų Europos, reikėjo taikyti didesnį tarifą, negu Europos Sąjunga yra nustačiusi. Mano turimi duomenys iš Valstybinės mokesčių inspekcijos rodo, kad vienintelis biudžetą lopantis naftos produktas yra dyzelinis kuras, kuriuo varomas komercinis transportas. Tiek benzino, tiek automobilinių dujų pardavimas, kitaip sakant, akcizo surinkimas yra su minuso ženklu. Ir kalbėti apie tai, kad toks akcizas, koks yra dabar, neša Lietuvai naudą, yra melas.

Antra, nekalbėkime apie akcizus, nes premjeras yra pasakęs: kas nori pyktis, tas pasakykite žodį „akcizas“. Akcizai nebus peržiūrėti, kokie yra, tokie ir liks. Mes galime pakeisti, ką jūs įvardijote, 20 metų galiojančius teisės aktus, kurie riboja konkurencines, kitaip sakant, importo galimybes į Lietuvą. Dabar mūsų ministerija pradėjo žiūrėti teisės aktus, kalbu apie griežtus degalų kokybės reikalavimus, apie rezervo saugojimo tvarką bei kitus teisės aktus, kurie sudarė tam tikras protekcionistines sąlygas mūsų monopolininkui. Štai tą mes pakeisti po rinkimų galime.

Apie pasaulines kainas galiu tik tiek pasakyti, kad ir gindamas mundurą mažmenininkų, kuriems atstovauju: Konkurencijos tarybos tyrimas, trukęs dvejus metus, parodė, kad Lietuvos mažmeninės prekybos antkainiai, kitaip sakant, degalinių veiklos maržos, nesiskiria nuo kaimynių valstybių. Šiandien benzino marža yra susitraukusi iki 3,8 proc., kai normali turėtų būti apie 9 procentus, kalbu apie degalinių veiklos maržą. Kitaip sakant, parduodama vieną litrą degalinė maksimaliai gali pasiimti 25 centus. Jau nekalbu apie Lietuvoje taikomą nuolaidų sistemą, kokios nėra jokioje kitoje šalyje, kad iš gatvės atėjęs žmogus su prekybos centro kortele gauna nemažą nuolaidą. Atimkim tuos 25 centus, ką mes matome? Net jeigu degalinės veiktų nuostolingai, kitaip sakant, be savo tų per didelių jums atrodančių maržų, antkainių, vis dėlto kaina būtų ganėtinai didelė.

M.ATROŠKEVIČIUS: Norėčiau replikuoti. Man nepatiko toks požiūris, kad jei mes turėtume mažesnę degalų kainą ir iš mūsų kaimynai daugiau pirktų, tai tokiu atveju mes remtume lenkų ir dar latvių ekonomiką. Tai yra klaida. Kuo daugiau iš mūsų išveš degalų lenkai, latviai, rusai ar dar kas nors, tuo didesnę naudą gaus Lietuva.

Antra, pavyzdžiui, dyzelino akcizas pas mus minimalus, bet ne visada kaina yra mažiausia. Tad kyla klausimas, kas pasiima. Jeigu ne mažmenininkai, tai gal tas didmenininkas per daug uždeda? Nes jeigu net ir mokesčiai yra minimalūs, tai logiška, kad ir pati kaina turėtų būti pati mažiausia, bet taip nėra.

R.PAULAUSKAS: Pasižvalgykime po pasaulį. Jeigu nekreipsime dėmesio į naftą išgaunančias šalis, kur benzino kaina, mūsų akimis žiūrint, yra juokinga - keliasdešimt centų, apsidairykime aplink. Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje šiek tiek mažesnė kaina, bet pas juos ir akcizas keliais centais mažesnis. Tai greičiausiai turi įtakos. Baltarusijoje beveik perpus mažesnė kaina, bet Baltarusija yra visiškai kitoje ekonominėje erdvėje, jos visai kitokia situacija, tad su ja mes lygintis negalime. Kaip minėjau, mes įstoję į Europos Sąjungą prisiėmėme daugelį įsipareigojimų, o Baltarusija jų neprisiėmė.

Dabar pasižiūrėkime į Europą. Senosiose Europos šalyse - Anglijoje, Italijoje, Danijoje ir kt. - šiandien benzino A-95 kaina jau visur daugiau kaip 6 litai. Paradoksas, bet didžiausia benzino kaina yra Norvegijoje, šalyje, kuri pati išgauna naftą. Ten apskritai viskas labai brangu, manau, kad jie tomis didelėmis kainomis saugo savo rinką.

Jungtinės Valstijos taip pat šiandieną šaukia, kad pas juos rekordiškai aukšta benzino kaina, ten vienas litras kainuoja tiek pat, kiek Baltarusijoje, - apie 2,5 lito. Mums tai atrodo mažai, bet Jungtinėms Valstijoms tai rekordinė kaina. Kodėl Jungtinėse Valstijose ta kaina yra tokia maža, palyginti su mumis? Todėl, kad ten akcizas yra tik 15-20 procentų, štai ir kaina užtat mažesnė.

Dažnai teigiama, kad naftos kainos kilimas daro įtaką benzino kainai. Daro, bet kas daro įtaką pačios naftos kainai? Priminsiu vieną faktą. Prieš keletą metų, kai naftos kaina buvo pasiekusi maksimalius skaičius - apie 150 dolerių už barelį, - ar pamenate, kaip mums aiškino visokie analitikai, kodėl taip brangiai kainuoja nafta? Todėl, kad išaugo vartojimas Kinijoje ir pan. Staiga praeina dvi savaitės, prasideda krizė ir nafta kainuoja tik 50 dolerių. Per porą savaičių kaina nukrinta tris kartus. Tie patys analitikai šiandien vėl kažką sapalioja, bet nepasako esminio dalyko. Šis kritimas rodo, kad naftos kaina yra spekuliacinė.

Kas daro lemiamą įtaką tokiai kainai spekuliacinėse rinkose? Mes jau kalbėjome ne vieną kartą, kad yra emituojami tušti pinigai, trilijonais eurų ir dolerių leidžiami į apyvartą. Jie visi įstringa tose finansinėse rinkose ir į buitinę rinką mažai patenka. Spekuliacinės ir rea­lios ekonomikos santykis yra maždaug 90 proc. ir 10. 90 - čia spekuliacinė ekonomika. Norint išsaugoti perkamąją tų pakibusių rinkose pinigų galią, jie metami į vadinamuosius naftos „fjučersus“, beje, į grūdų taip pat, ir dėl to kainos pasiekia milžiniškas aukštumas, ypač šiemet. Žaidžiami spekuliaciniai žaidimai su netikrais pinigais.

Beje, tų ateities sandorių naftai yra sudaryta kelis kartus daugiau, negu realiai išgaunama pačios naftos. Pasaulio, kuriame gyvename ir mes, ekonomika yra visiškai iškreipta. Kažkokia tų pinigų dalis vis tiek patenka į buitinę rinką ir daro įtaką tiek kainų augimui apskritai, tiek tikrajai buitinei naftos kainai, taip pat ir benzino.

Tad kol nesugrius tas suvešėjęs spekuliacinis kapitalizmas, kuris, beje, jau išgyvena labai sunkias dienas, tai kainos tik augs, o ne mažės. Jokių kitų galimybių nėra.

Ką mes padarėme, užuot ieškoję alternatyvų? Mes šiandieną uždraudėme iš Irano įsivežti naftą į Europos Sąjungą ir mūsų Vyriausybė remia šituos veiksmus. Mes remiame viską, kas didina mūsų kainas. Tad politika daro įtaką finansiniam kapitalizmui.

Dabar vyksta Sirijos konfliktas, kuris toliau įtrauks Iraną. Tai ne kas kitas, o Audronius Ažubalis paprašė turkų, kad jie užpultų Siriją, kad dar pablogintų mūsų reikalus - kartu su kitais 16 ES užsienio reikalų ministrų pasirašė tam tikrą kreipimąsi į Turkiją. Tai buvo toks beveik visiškai atviras kvietimas Turkijai imtis bombardavimo.

Libija taip pat buvo naftos eksportuotoja. O mes gi rėmėme visus NATO veiksmus. Ir paskui verkiam. Aš niekaip negaliu suprasti visų, kurie šiandien verkia. Jūs visą laiką balsuojate už politikus, kurie blogina mums gyvenimą, ir norite, kad kažkas pasikeistų.

V.RAULONIS: Gal man trūksta išsilavinimo, tačiau aš nesuprantu, kaip galima parduoti orą ir gauti pinigus. Įsivaizduokite, atvažiuoja pas mane vadybininkas ir sako: parduok man grūdus, kurių dar nepasėjęs, sudaryk sandorį.

M.ATROŠKEVIČIUS: Gal mes iš tiesų ne tuo keliu einame? Juk tai nebloga idėja, kaip mes per dvejus metus galėtume visą savo transporto verslą išplėtoti. Įsivaizduojate, kiek mes galėtume parduoti savo paslaugų trejiems metams į priekį ir gauti pajamų?!

G.JAKAVONIS: Kokias matote perspektyvas?

L.VOSYLIUS: Naftos produktų kainos keičiasi banguojančiu ciklu, tad aš ir siūlau nesijaudinti, kai tos kainos kyla, ir labai nesidžiaugti, kai jos krenta, nes tiek viena, tiek kita yra trumpalaikis reiškinys.

Dėl perspektyvų. Benzino vartotojai pirmą kartą apie psichologinę ribą prabilo, kai kaina pakilo iki vieno euro už litrą benzino. Ją perkopėme. Antra psichologinė riba, nuo kurios benzino vartotojai žadėjo atsisakyti automobilių, buvo 4,50 lito. Ją irgi perkopėme. Paskutinė riba, apie kurią buvo kalbama - 5 litai. Kai ir ją perkopėme, apie kokią nors dar aukštesnę psichologinę ribą girdėti nebeteko. Tad darome prielaidą, kad mūsų benzino vartotojai tiesiog susitaikė su tuo, kas vyksta, ir suprato, kad, deja, kad ir kiek jie streikuotų, piketuotų, galbūt savo pyktį nukreipdami ne ten, kur reikia - į degalines, vis dėlto didelės kainos nesumažės.

M.ATROŠKEVIČIUS: Mes, vežėjai, vartotojai, neturime kitos išeities, kaip gyventi, dirbti. Nesiruošiame piketuoti, nes tai beprasmiška. Galvojame, kaip išgyventi, nes, skirtingai nuo kitų verslo sričių, degalai yra pagrindinis mūsų valgis, mūsų kraujas. Mūsų išlaidų struktūroje išlaidos degalams sudaro didžiausią dalį. Yra pervežimų krypčių, kur tos išlaidos gali sudaryti net iki 80-90 proc. Tos kryptys mums kartais yra nuostolingos. Važiuojame ir su kiekvienu kilometru nuostoliai vis didesni.

Kokiu keliu bandome eiti? Mes, kaip asociacija, kaip vežėjai, bandome organizuoti grupinius pirkimus ir gauti maksimalią naudą. Turime porą neblogų sutarčių su mažmeninės prekybos tinklais ir perkame lengvatinėmis sąlygomis. Aišku, tai laikina priemonė, nes yra tam tikra riba.

Mums išgyventi bus tikrai sudėtinga, jeigu tokios kainos bus ir jei jos kils.

V.RAULONIS: Tokios kainos mus irgi liūdina, bet mes tam esame pasiruošę. Išgyvens tiktai tie ūkininkai, kurie investuoja į naujas technologijas ir mažina energetinį priklausomumą nuo naftos.

R.PAULAUSKAS: Turėkime omenyje, kad Lietuvoje degalų kainos yra vienos mažesnių Europos Sąjungoje, bet, aišku, pas mus ir algos yra vienos mažesnių. Jeigu kainų lygis įstojus į ES neišvengiamai turėjo susivienodinti, tai visos tos naivios svajonės, kad ir algos susivienodins, buvo visiškai niekuo nepagrįstos. Žiūrėkite, ką mes padarėme, - mes susitarėme stodami į Europos Sąjungą, kad mūsų algos būtų mažesnės. Mes susitarėme ir sutikome su keturis kartus mažesnėmis išmokomis žemdirbiams. Taigi kas tai padarė? Mes patys. Mes apskritai palikome didžiąją dalį mūsų žemių tuščių. Nebedirbamos jos šiandieną. Nuvažiuokite į kaimynę Baltarusiją - nerasite tuščio lauko, arba Vokietijoje - iki pat asfalto viskas yra apsėta, apauginta. Lietuvoje tuščia. Kas tą padarė? Mes. Laivus supjaustėme, gamyklas palikome sugriūti, rinkas atidavėme. Kas nors kitas už mus tą padarė? Taigi mes patys tą padarėme.

Pažiūrėkite į Europos Sąjungą - gamyba šiokia tokia dar yra. Kodėl pas juos algos didesnės? Kainos neišvengiamai bus panašios, o algos didesnės bus tada, jeigu ką nors gaminsime. Taip pat reikia įvertinti, kad ten geresnis klimatas, tai mes visą laiką užmirštame. Klimatas taip pat daro įtaką mūsų gyvensenai, algoms ir kainai. Jie turi gamtos išteklių, o mes neturime. Ir daugelio kitų parametrų mes neįvertinome per šiuos 20 metų. Gyvenimas yra labai realus. Kodėl Europos Sąjunga dar gali įpirkti tą brangų benziną? Jų skolos yra 10 kartų didesnės negu lietuvio, skaičiuojant vienam gyventojui. Ir čia mes esame kvailio vietoje. Jie skolinasi be saiko, tie pinigai pasklinda į rinką, padidina bendrą kainų lygį, bet ir įperkamumą jų padidina, o mūsų skolos yra palyginti nedidelės ir mes dar ruošiamės taupyti.

Bet nepaisant viso to, ką aš pasakiau, lietuvis visgi gyvena maždaug 25 procentus dar ne pagal kišenę, jis dar gyvena per gerai. Dar sykį akcentuoju, Vakarų Europoje tiek biudžetininkų algos, tiek pensijos yra dar didesnės, negu jie gali sau leisti. Ir dėl to, jeigu kalbėtume apie ateitį, vartojimo lygis kris ir pas juos, ir pas mus, jie bandydami gelbėti padėtį emituos vis daugiau pinigų, tie pinigai skatins infliaciją, kainos augs ir galų gale, mano supratimu, viskas sprogs ir jau kas bus paskui, šiandieną niekas jums pasakyti negali. O mes, deja, gyvenome 20 metų maždaug taip - vištas pjauname, bet kiaušinių norime. Tai iš kur bus kiaušinių, jeigu mes pjauname savo vištas? Baikite gyventi vadovaudamiesi vaikišku požiūriu į pasaulį. Pasaulis yra suaugusiųjų reikalas, o mūsų visuomenė, deja, į tai žiūri vaiko akimis.

L.VOSYLIUS: Jeigu neklystu, profesorius Kęstutis Glaveckas yra paminėjęs pavyzdį, kad iš tiesų turbūt Lietuvoje, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, degalai yra per pigūs: pažiūrėkime į Jungtines Amerikos Valstijas, kur kelyje matomas automobilis, jame sėdi keturi keleiviai, tuo tarpu Lietuvoje mes matome keturis automobilius ir kiekviename sėdi po vieną keleivį.

Na, o kalbant rimtai ir apie perspektyvas, visi esame degalų naudotojai, vairuotojai, tad belieka tikėtis, kad dabar esančios kuro kainos stabilizuosis, o turbūt labiausiai tikimės, kad jos pradės ateityje mažėti. Nekalbu apie Lietuvos įtaką kuro kainai, šiandien net ir pati Europos Sąjunga su embargais Iranui tikrai nėra pajėgi stabilizuoti degalų kainų.

M.ATROŠKEVIČIUS: Kalbėdamas apie ateitį, norėčiau palinkėti Vyriausybei, mūsų valdžios vyrams būti šiek tiek daugiau pragmatikais. Štai kaip ūkininkai - jeigu yra karvutė, kuri duoda pieno, ją reikia pašerti, o mes kartais tai karvutei bandom spenelius dar pagadinti.

Visi mes puikiai žinom, kad apie 12 proc. BVP sukuria transportas, iš jų gal procentą geležinkelis, gal kiti dar, o apie 10 proc. BVP sukuria kelių transportas. Ką mes šiandien matome? Kai kurios Vakarų šalys savo vežėjams net grąžino akcizų. Jeigu toks projektas būtų vykdomas pas mus, tai mus tikrai palaikytų ir degalų pardavėjai. Tai gal mums irgi transporto sferą reikia šiek tiek pamaitinti, gal tie pinigai ir dešimteriopai grįš per paslaugas, per kitus mokesčius.

V.RAULONIS: Pritariu jums, tačiau valstybė ir Vyriausybė turi rūpintis ne tik transportu, ji turi ginti visų mūsų interesus, nes mes visi prisidedame mokesčiais.

M.ATROŠKEVIČIUS: Gynimas visų - tai gynimas nieko. Jeigu mes turime vieną lituką šiandien, tai visų labui mes turime jį įdėti į tokią sritį, kuri duos mums kuo greičiau du.