Kiek kainuoja Lietuvai čigonai?

Lietuva nusileidžia. Tad kiek mūsų šaliai kainuoja netolerancija besiskundžiantys svetimšaliai, niekur iš čia kojos neketinantys kelti?

Egzistuoja stereotipas, kad čigonai – vagys. Tačiau Vilniaus apskrities  vyriausiojo policijos komisariato atstovas Paulius Radvilavičius sako, kad per šiuos metus taboro teritoriją prižiūrinčiame Vilniaus miesto antrajame policijos komisariate nėra pradėta nė vieno ikiteisminio tyrimo dėl taboro gyventojo ar gyventojos įvykdytos vagystės. „Pagrindinė taboro gyventojų nusikalstamos veikos rūšis – neteisėtas narkotinių medžiagų platinimas“, – sako jis. Šią veiklą pareigūnai aktyviai kontroliuoja, savo iniciatyva nuolat rengdami policijos operacijas, vadinamuosius „reidus“.

Per 2010 metų 8 mėnesius Vilniaus romų tabore bei jo prieigose, sulaikius asmenis įtariant narkotinių medžiagų disponavimu, pradėti 246 ikiteisminiai tyrimai. Surinkus įrodymus bei sulaikius asmenis dėl narkotinių medžiagų platinimo romų tabore, pradėti 9 ikiteisminiai tyrimai.

Siekiant mažinti asmenų, vykstančių į romų taborą įgyti narkotinių medžiagų, skaičių, atliktos 153 prevencinės priemonės, kurių metu, įtariant narkotinių medžiagų vartojimu, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigas 1 tūkst. 632 asmenys, kuriems surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai.

Kadangi policija taboru užsiima atskirai, bendrų iškvietimų į taborą praktiškai nebūna. Deja, tuo pasigirti negali „Greitosios medicinos pagalbos stotis“. Medikai 2008 m. į taborą važiavo 70 kartų, 2009-asiais – 53 kartus, o per šių metų aštuonis mėnesius – 24 kartus. Vienas toks iškvietimas atsieina apie 200 litų iš valstybės biudžeto.

Kaip pasakoja „Greitosios medicinos pagalbos stoties“ statistikos skyriaus vadovė Vida Naujokienė, dažniausiai į taborą medikai kviečiami naktį. „Kai medikai paklausia čigonų, kodėl dieną negalėjo nuvažiuoti į polikliniką, jie aiškina, kad neturi pinigų. Aišku, juk patogiau, kai atvažiuoja medikai į namus. Be to, jie moka labai įtaigiai nupasakoti, o kai atvažiuoji, pasirodo, kad nieko baisaus ten nėra. Dažniausiai romai medikus kviečia, nes nori nemokamai gauti vaistų. Dažnai pasitaiko traumos, mat neretai atsitinka, kad jie tarpusavyje susimuša“, – pasakoja ji ir priduria, kad taip pat dažnas atvejis, kai medikai iškviečiami dėl apsinuodijimų narkotikais. Vis dėlto į ligoninę čigonai vežami retai: šiemet tik trys paguldyti į ligoninę. Tai tik patvirtina hipotezę, kad čigonai medikus kviečia ne dėl rimtos bėdos.

Padeda romams ir Vilniaus miesto socialinės paramos centras. Anot jo direktorės Solveigos Jankauskaitės, pernai vien socialinės pašalpos buvo išmokėtos 164 asmenims, kitaip skaičiuojant – 63 namų ūkiams. Sunkiai besiverčiantiems buvo skirta 429 tūkst. 748 litai pašalpų. Šiemet iki liepos pabaigos jau išmokėta pašalpų   už 318 tūkst. 252 litus. „Šios pašalpos skiriamos pagal įstatymus pajamų negaunantiems arba labai mažai jų gaunantiems asmenims. Kiek pinigų skirti, apskaičiuojama pagal specialias formules. Tačiau pašalpos negali būti didesnės nei 315 litų per mėnesį“, – pasakoja S. Jankauskaitė.

Vilniaus miesto socialinės paramos centras paremia ir mažuosius čigoniukus. Pernai mokykliniams reikmenims vienkartinių išmokų po 156 litus išmokėta 53 šeimoms, kuriose auga 89 vaikai. Iš viso sumokėta suma sudarė 13 tūkst. 884 litus. Šiemet dėl tokios pat paramos jau kreipėsi 26 šeimos su 65 vaikais ir gavo virš   10 tūkst. litų. Tačiau tai ne galutinė suma, mat dėl paramos šeimos gali kreiptis visą rugsėjį.

Mokamos iš Vilniaus miesto savivaldybės ir vienkartinės pašalpos, ištikus nelaimei. Tiesa, nuo 2008-ųjų jos smarkiai apkarpytos, todėl pernai po vienkartinę pašalpą (1 tūkst. 950 ir 850 litų) gavo dvi šeimos.

Teikiamos romams ir bendrosios socialinės paslaugos, pavyzdžiui, tarpininkavimas tvarkantis įvairius dokumentus – dauguma čigonų neraštingi. Į socialinės rizikos apskaitą yra įtrauktos 7 romų šeimos, kuriose gyvena 20 vaikų. Su šiomis šeimomis socialinės darbuotojos bendrauja nuolat. Dar 8 šeimos yra socialinių įgūdžių stokojančių šeimų sąraše, todėl pas juos socialinės darbuotojos taip pat apsilanko.

„Kiek apskritai atiduodame romams, paskaičiuoti labai sunku. Tačiau jie dažniausiai mano, kad jiems pagalba priklauso, jie jos reikalauja. Žinoma, yra ir kita medalio pusė. Jie skundžiasi, kad jiems labai sunku integruotis Lietuvoje, susirasti darbą. Todėl jie dažnai neturi darbo, o juk ir jiems reikia iš ko gyventi, todėl ir prašo pašalpų. Tai labai kompleksinė problema“, – sako S. Jankauskaitė.