Kiek chemijos jau suvalgėme?

„Sakykim, mums deda cukrų, jiems - medų. Akivaizdu, kad gamintojai mums, Rytų vartotojams, rodo didžiulę netoleranciją, laikydami mus antrarūšiais. Ne tik maisto produktai mums kišami prastesni, tas pat ir su pramoninėmis, buitinėmis prekėmis, Rytų Europos rinkai gaminamais automobiliais“. Tai citata ne iš vakarykštės spaudos konferencijos. Tai buvusio VMVT direktoriaus Jono Miliaus citata iš 2013 m. liepos 23 d. „Respublikos“ numerio, o J.Milius apie tai kalbėjo po analogiško prieš ketverius metus atlikto tyrimo. Pasak jo, tik vakariečiai gali būti tikri, kad jiems gaminami maisto produktai yra aukščiausios kokybės. Vartotojams iš Rytų šalių kišami prastesni gaminiai, nors tų pačių pavadinimų, vienodai įpakuoti.

Kas nuveikta per ketverius metus? Dabar už 4,5 tūkst. eurų atliktas naujas tyrimas. O B.Markauskas vakar pareiškė, kad Lietuva tikisi, jog artimiausiu metu ES imsis veiksmų.

„Yra pažadas, kad 2018 metais Europos Komisija pradės išsamų tyrimą, tikimės, kad įmonėms bus uždrausta tiekti skirtingos receptūros produktus į skirtingas rinkas. Gamintojas sudėtį deklaruoja teisingai, neklaidina vartotojo, bet problema ta, kad sudėtis tų pačių pavadinimų produktų, parduodamų mūsų rinkoje ir Vokietijoje ar Austrijoje, skiriasi“, - sakė
B.Markauskas.

Vis dėlto žemės ūkio ministras iškėlė ir tam tikrų abejonių: pasak jo, tarpvalstybinės korporacijos daro gana didelę įtaką politikai ir procesą gali būti sunku suvaldyti.

B.Markauskas pastebėjo, kad kai kurie stambūs gamintojai gali piktnaudžiauti savo prekės ženklo žinomumu, o jų siekis veikiausiai yra mažinti produkcijos gamybos sąnaudas - tokią prielaidą galima daryti matant Lietuvai skirtoje produkcijoje naudojamas pigesnes medžiagas.

Šiemet VMVT atrinko Vilniuje ir Berlyne 33 maisto produktus. Iš tų 33 maisto produktų pavadinimų savo sudėtimi skiriasi 23 produktai, arba 70 proc.

Tarkime, sausainiuose „Milka Choco Cookies“ su pieniško šokolado gabalėliais Vokietijoje šokolado gabalėlių yra daugiau nei Lietuvoje, sojų gėrime „Alpro Soya Original“ su kalciu Vokietijoje yra 1 maisto priedas, o Lietuvoje - 2. Atitinkamai: šaltojoje persikų arbatoje „Nestea“ Vokietijoje yra cukraus, o Lietuvoje - dar ir fruktozės, steviolio glikozido. Identiška situacija su gėrimu „Lipton“ (persikų skonio).

Vokietijoje parduodamiems bulvių traškučiams „Lay’s Salted“ gaminti naudojamas saulėgrąžų aliejus, o Lietuvai skirtoje produkcijoje esama ir palmių aliejaus. Savo ruožtu mažiau saldžiuose traškiuose dribsniuose su šokoladu „Vitalis“ Lietuvoje saulėgrąžų aliejų pakeičia palmių aliejus.

Tiriant jogurtą „Activia“ su braškėmis paaiškėjo, kad Vokietijoje jame yra 9 proc. braškių (Lietuvoje - 8,2 proc.), taip pat skiriasi skonis, produkto spalva. O Lietuvos rinkai skirtame produkte naudojami tirštikliai, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos, dažikliai.

Yra braškių skonio ledai. Tai žinokite, kad jokių braškių ten nebus, bus tik braškių skonio ir kvapo chemikalai.


- Vokietijoje parduodamas maistas yra sveikesnis nei tas pats maistas Lietuvoje. Kodėl? Vokiečiai yra reiklesni, dažniau skaito etiketes? - „Vakaro žinios“ klausė žinomo chemiko prof. Vytauto DAUJOČIO.

- Vokiečių gamintojai žino, kad už tokius dalykus gaus greičiau į dantis nei Lietuvoje, nes ir tarnybos ten griežtesnės, ir vartotojai labiau išprusę. O į mus žiūrima, kaip kadaise žiūrėdavo į čiabuvius iš užjūrių, manoma, kad gali pardavinėti bet ką - vis tiek suėsime. Čiabuviams būdavo pardavinėjami stiklo karoliukai, kuriais jie džiaugdavosi kaip gražiausiais dalykais, mainais už vertingiausius meno kūrinius. Taip ir mums - kišami chemikalai, tačiau kvepiantys, skanūs, gražūs. Ir dar iš civilizuotos šalies, o pas mus gi vyrauja požiūris, kad kas iš Vakarų - tas gerai. Tuo ir naudojamasi. Su mumis elgiamasi kaip kolonizatoriai elgėsi su kolonijomis. Mes ir esame kolonija. Kam kolonijos būdavo reikalingos? Kad neštų pelną metropolijai. Vokiečiai iš principo yra viena iš ES įtakingųjų, tai ir renka pelną iš kolonijos pakraščių.

- Gal viešumas kiek sutramdys stambiąsias korporacijas?

- Gal šiek tiek, bet visiškai jos to neatsisakys, nes verslo tikslas yra pelnas ir iš jo negalima tikėtis altruizmo.

- Kaip galima paaiškinti, kad toje pačioje Vokietijoje ar Prancūzijoje tas pats produktas ne tik gerokai kokybiškesnis nei Lietuvoje, bet ir gerokai pigesnis. Pavyzdžiui, kava.

- Jei aborigenams nuveža stiklo karoliukų ir jie nesuvokdami tikrosios jų vertės atiduoda vertingiausius savo meno dirbinius... Mes ne ką daugiau pažengę į priekį, gyvename informaciniame triukšme, nemokame atsirinkti to, kas tikra, nes varoma stipri propaganda, kad užsienio verslas yra šventas, negali apgauti. Tačiau verslo tikslas - pagaminti kuo pigiau ir parduoti kuo brangiau, o tam tereikia surasti pirkėją. Ir pageidautina, kad kuo kvailesnį. Mus tokiais ir laiko.

- Europos Sąjungoje yra bendri draudimai visoms ES šalims dėl žemės pardavimo užsieniečiams, dėl laisvo kapitalo judėjimo ir t.t. Ar neturėtų būti ir draudimas vienų valstybių pirkėjus laikyti kvailesniais nei kitų?

- Bet pažiūrėkite, kas lemia Briuselio politiką. Vokietija ir kitos didžiosios ES valstybės. Stumiamos direktyvos, kurios būtent joms ir yra naudingos. Kas turi didžiausią įtaką, tas ir tvarką daro. Prisiminkime kad ir pabėgėlius. Vokietija diktuoja sąlygas dėl kvotų, nes jai pabėgėlių problema itin aktuali, o čekų, vengrų ar kitų balsų niekas negirdi. Iš centro sklinda Vokietijos balsas. O verslas per politikus savo interesus pramušinėja, todėl sunku tikėtis, kad iš jo bus atimta galimybė pelnytis mažųjų valstybių sąskaita. ES, kaip ir Lietuvoje, politikai priklauso nuo verslo, nes yra remiami, o po to reikia atsilyginti. ES turime oligarchinę, o ne demokratinę valdžią arba galima santvarką pavadinti oligarchine demokratija. Čia irgi yra pataikavimas verslui - per maistą.

- Vokiečiai perka maistą, kuriame yra saulėgrąžų aliejaus, lietuviai - su palmių aliejumi. Pastarasis turbūt pigesnis ir prastesnės kokybės?

- Palmių aliejus yra pigesnis, nes maistingumo požiūriu labiau primena tepalą. Jo dedama, kad patiekalui būtų suteikta šiek tiek riebumo, o kad skonis nebūtų baisus, pridedama glutamato ir kitų skonio stipriklių. Gamintojai gudrauja, taip mažindami kaštus. Galiu pasakyti, kad kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pritaikė embargą maisto produktams iš ES šalių, Rusijos gamintojai ėmė masiškai gaminti patiekalus su palmių aliejumi, taip imdami pavyzdį iš Vakarų Europos šalių, iš kurių anksčiau importuodavo. Atrodo, ką čia labai sutaupysi, naudodamas pigesnį aliejų. Tačiau jei didžiulė korporacija visame pasaulyje pardavinėja milijardus, pavyzdžiui, jogurto indelių, pažiūrėkite, kokios sumos susidaro. Sąnaudos sumažėja ir automatiškai didėja pelnas.

- Vokietijoje maisto produktai paprastai pardavinėjami be kvapiųjų medžiagų, Lietuvai - su.

- Tai - apgaulė. Kam tos kvapiosios medžiagos reikalingos? Į Lietuvai teikiamus produktus paprastai braškės, kriaušės ar kiti kvapnūs, bet brangūs vaisiai nededami, tačiau yra chemiškai išanalizuota, kokios cheminės medžiagos skleidžia tokį patį kvapą. Ir jos kišamos į maistą. Jos visiškai neturi nieko bendro su tuo vaisiumi. Tai - labai pigu, užlašini chemikalo - ir produktas skleidžia atitinkamą kvapą. Tačiau toks produktas - absoliučiai nemaistingas ir bevertis. Bet žmogus pauosto ir susidaro įspūdį, kad tai - tikras produktas. Įsivaizduokite, jei būtų dedami vertingų maistinių savybių turintys ingredientai, tai ir produkto savikaina bei gamintojo kaštai išaugtų.

Tirštiklių, dažiklių, rūgštingumą reguliuojančių medžiagų į maistą, kuris parduodamas Lietuvoje, dedama, nes vartotojai prie šitų medžiagų labai pripranta, su šiais chemikalais produktas atrodo net skanesnis nei su tikrais, vertingais ingredientais. Visokių tokių dalykų pridedama į bulvių traškučius, limonadą ir kitus produktus, kuriuos mėgsta vaikai - kad dar labiau mėgtų.

- Tie visi dažikliai, tirštikliai kenkia sveikatai?

- Visi jie yra daugiau ar mažiau nuodingi, tačiau verslas daro spaudimą politikams, todėl yra nustatytos leistinos normos. Tačiau jei yra tam tikro chemikalo riba vienam jogurto indeliui, o tu suvalgai du, jau viršiji ribą. Aišku, tai nėra toks nuodas, kaip arsenas, kuris iš karto pribaigia žmogų, tačiau jis žmogaus organizmą nuodija pamažu. Tačiau kaip kvapiosios medžiagos dedamos tam, kad produktas kvepėtų, taip ir kiti chemikalai turi savą tikslą. Pavyzdžiui, dažikliai suteikia produktui malonesnę išvaizdą, nes labai svarbus dalykas yra ir maisto išvaizda. Bet ką tai reiškia? Pavyzdžiui, pakuotė gali būti labai graži, bet padaryta iš polimerinių medžiagų, kurios gaunamos iš naftos. Ir jūs ją suvalgote vien todėl, kad ji yra graži. Taip ir su maistu.

- Ar tai reiškia, kad, norint nesinuodyti, reikia pirkti lietuvišką maistą? Ar mūsiškiai chemikalų nekrauna?

- Krauna visi, jei tik tai apsimoka, jei yra leidimai iki tam tikrų ribų. Bet mūsiškiai gal ne tokiais mastais. Ir, aišku, chemikalų nekrauna į maistą, kuris eksportuojamas į Vokietiją ar kitas Vakarų Europos šalis.

- Chemikai turbūt ilgiau gyvena, nes žino, koks maistas yra valgomas?

- (Juokiasi.) Bent aš tai žiūriu į visas etiketes, nes žinau visas tas „E“ reikšmes, niekados neperku su skonio stiprikliais, dažikliais. Ir iš tolo vengiu produkto, kurio pavadinime yra žodis „skonio“. Tarkime, yra braškių skonio ledai. Tai žinokite, kad jokių braškių ten nebus, bus tik braškių skonio ir kvapo chemikalai. Dabar privaloma nurodyti, kad ledai yra ne braškių, o braškių skonio ledai. Tokius geriausia iš tolo apeiti.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“