Kavines ir barus kuria iš entuziazmo

Beveik visi "startuoliai" tiki savo sėkme, tačiau kai kurie akcentuoja, kad norai atgaivinti Klaipėdos senamiestį turėtų prasidėti nuo politinio sprendimo, jog senamiestyje teikiamas prioritetas verslui, o ne gyventojams.

Alubarių ištakos

Nuo senų laikų Klaipėda ir visa Mažoji Lietuva garsėjo savo alumi. Svaigiųjų gėrimų kultūrą XVI-XVIII a. nagrinėjanti Klaipėdos universiteto doktorantė Indrė Šimkutė sakė, jog apie alkoholizmo žalą mūsų krašte prabilta ir blaivybės sąjūdis prasidėjo tik XIX a.

"Alų, vyną ir degtinę vartojo vyrai, moterys ir net vaikai kaip vaistus nuo užkrečiamųjų ligų, kurios plito per vandenį. Tad svaigalai buvo ne tik gaminami savo reikmėms ūkiuose, bet ir pardavinėjami smuklėse bei vaistinėse", - sakė istorikė ir priminė faktą, jog arbata bei kava mūsų krašte atsirado tik XVIII a. viduryje.

Kunigo Teodoro Lepnerio XVII a. parašytame veikale "Prūsų Lietuvis" yra atskiras skyrius "Apie lietuvių valgius ir gėrimus", kuriame vaizdžiai aprašomi mūsų protėvių mitybos ir svaiginimosi įpročiai. Anot T. Lepnerio, prūsų lietuviai gėrė dviejų rūšių alų: "Piwą", arba "juodą alų", ir "lietuvišką", arba "baltą Allų". "Juodojo alaus turėdavo tik turtingieji kelis ketvirčius tam atvejui, jeigu juos aplankytų koks tarnautojas arba ypatingas draugas". O baltu lietuvišku alumi buvo vadinama gira, pagaminta "iš išspaudų ir nuo duonos atlikusių grūdų, ir iš laukinių obuolių, kurių labai reta, taip pat iš vandeniu užpiltos užraugtos duonos".

Smuklėse lietuviai ošdavo tik pavasarį, po prekybos turguje.

"Miesto smuklėse prūsų lietuviai mielai geria juodą alų, kurį, vadina Piwas, kitaip nei pačių pasidarytą alų. Kai jo per daug išgeria, ima garsiai kalbėti, net rėkauti, aršiai ir į nieką neatsižvelgdami, o ypač tie, kurių pilvuose yra sugertukai, kurie lengvai sugeria šitą stiprų gėrimą (turiu galvoje jų įkaitusias kepenis), dėl to kartais pameta (praradę atidumą) pinigus, skrybėles, vežimus ir arklius", - rašė šventikas.

T. Lepneris pasakojo, jog smuklėse ant stalo būdavo patiekiamas "alaus kubiliukas, į kurį telpa šešios Kulmo kvortos ir kuris vadinasi "kieliškas", o iš jo gėrimą pildavo samčiu į mažus indus.

Istorikė I. Šimkutė, tyrinėjanti Klaipėdos archeologinių tyrimų metu aptiktus stiklo butelius ir šukes, teigia, jog mieste buvo kiek kitokios svaigiųjų gėrimų vartojimo tradicijos nei T. Lepnerio aprašytoje provincijoje.

"Provincijoje žmonės labiau gerdavo vietoje pagamintus gėrimus, o pasiturintys klaipėdiečiai - importuotą alkoholį. Svaigiųjų gėrimų importas buvo labai populiarus ir pelningas verslas. Klaipėdos uoste jis užėmė trečiąją vietą po druskos ir tabako. Per uostą į Klaipėdą alus, įprastas ir putojantis vynai atkeliaudavo stikliniuose buteliuose iš Amsterdamo, Gdansko, Liubeko, Anglijos, Švedijos miestų. Gėrimai būdavo pardavinėjami smuklėse, karčiamose. Tad jų mieste buvo tikrai daug. Viena iš tokių smuklių, kurioje rinkdavosi turtingi miestiečiai, buvusi Pasiuntinių ir Tomo gatvių skvere, nes čia buvo rasta didžiulė alaus butelių kolekcija", - priminė Klaipėdos barų ištakas I. Šimkutė.

Prie alubarių populiarumo Klaipėdoje neabejotinai prisidėjo ir 1784 m. pirklių Reinckių giminės įkurta alaus darykla, kuri sėkmingai veikė tarpukariu, sovietmečiu, veikia ir dabar.

Daugiau skaitykite dienraštyje "Vakarų ekspresas"