- Šią savaitę prasidėjusiame ES viršūnių susitikime svarbiausia tema - nekontroliuojama migracija. Kodėl vis dėlto šią problemą sprendžia ne tie, kurie labiausiai prisidėjo prie migracijos skatinimo iš Afrikos, mėtė bombas, šaudė raketomis, organizavo revoliucijas?
- Tiek ES vadovybė, tiek kiti pasaulio politikai nėra labdaringos organizacijos, kaip galbūt kas nors įsivaizduoja. Tai tikrai ne krikščioniška morale ar kokiomis nors etinėmis normomis besivadovaujančios organizacijos. Tai yra savo interesus, taip pat - atskirų stambiųjų finansinių grupuočių interesus ginantys žmonės, kurie daugeliu atveju net neturi ilgalaikės strategijos nei savo valstybėms, nei tokiam viršvalstybiniam dariniui kaip Europos Sąjunga. Todėl jie vykdo tokią trumpalaikio reagavimo politiką. Kadaise dar gerokai prieš savo mirtį Muamaras Kadafis tiesiai sakė europiečiams: šiandien aš esu tas barjeras, kuris sulaiko Šiaurės Afriką ir neleidžia visiems jiems bėgti į Europą. Jis palaikė ten tam tikrą tvarką, kontroliavo savo teritoriją ir darė įtaką aplinkinėms valstybėms. M.Kadafis buvo brutaliausiu būdu sunaikintas, ignoruojant ir Europos interesus. Rezultatą bei jo pranašystės išsipildymą dabar ir stebime. O pirmiausia tai stebi italai, ispanai, prancūzai... Niekas iki šiol neatsakė į klausimą, ar iš tikrųjų M.Kadafis finansavo Prancūzijos prezidento rinkimų kampaniją, ar buvo padarytos skolos, ar jų nebuvo, pagaliau ar ta ataka kartais nebuvo susidorojimas su kreditoriumi, siekiant nuslėpti tiesą? Jokių rimtų kaltinimų jam niekas taip ir nepateikė. Todėl turime rezultatą, tiksliau - tokios politikos grimasas, kai europiečiai dabar bando kažką susitarti...
- O ar tie europiečiai nepasuks pačiu primityviausiu ir paprasčiausiu keliu, spręsdami migracijos problemą: tiesiog visiems bus padalytos kvotos, kiek kas turi prisiimti tų pabėgėlių, ir bus paskelbta, kad problema išspręsta?
- Reikia prisiminti, kad mūsų užsienio reikalų ministras jau padarė panašų pareiškimą, o garantuotai jo kažkas paprašė, kad tai pareikštų, iš anksto numetant visuomenei tam tikrą žinią ir bandant ją adaptuoti šiandieniniams sprendimams. Viešuosiuose ryšiuose tokia technika yra naudojama, tik man gėda, kad mūsų valstybės ministras prisistato kaip šios visos susirenkančios kompanijos viešųjų ryšių agentas... Neabejotina, kad būtent taip ir bus. Rezultatas garantuotai bus apverktinas. Jeigu ten susirinkę žmonės mąstytų ilgesniais periodais negu jų kadencijos, trunkančios vidutiniškai 3-4 metus, tai sprendimai būtų kitokie. Dabar tiesiog problema nustumiama tolyn, atmetant akivaizdų faktą, kad į Europą yra įsileidžiami žmonės, kurie neturi jokio ryšio su čia gyvenančiomis visuomenėmis, kurie dažniausiai nekuria jokio produkto, kurie patys neužsidirba pinigų, kurie dažniausiai kuria nusikalstamą aplinką, kurie linkę izoliuotis bei nacionaliniu ir religiniu pagrindu kurti grėsmingus darinius, ištisus konglomeratus... Klausimas yra seniai aiškus jau nuo tų laikų, kai į Europą plūstelėjo kinai ir atsirado tik jų gyvenami ištisi miesteliai. Dabar visoje Europoje jau turime musulmonų miestelius ir net ištisus didžiųjų miestų kvartalus. Afrikiečių įsileidimas ir toliau kurs tokią pačią situaciją. Ką reikėtų daryti? Atsakymas labai tiesus - neįsileisti. Net labai energingi skandinavų bandymai integruoti panašią publiką, įsileisti tuos žmones į savo visuomenę, galutinai žlugo. Norvegai maždaug 1960-aisiais vykdė eugenikos eksperimentą, kai savo veislei pagerinti jie įsileido keliasdešimt tūkstančių kostarikiečių. Jie ir toliau gyvena savo kolonijoje, nė neketindami niekur integruotis ar kažkam įlieti šviežio kraujo...
- Šią savaitę nuskambėjo gana įdomus Barako Obamos (Barack Obama) pareiškimas, kad jis pageidautų sudalyvauti Ukrainos taikos procese. Padvelkė nauji vėjai?
- Jau esame kalbėję, kad JAV valstybės sekretorius Džonas Keris (John Kerry) buvo pareiškęs, jog jis nori dalyvauti Minsko pasitarimuose, tačiau Angelos Merkel sprendimu nebuvo ten įsileistas. Šis B.Obamos pareiškimas tik pakėlė kartelę, dabar atsisakyti jį įsileisti jau bus kiek sunkiau... Bus labai įdomu stebėti, ar svarbiausios pasaulio ekonomikos ir didžiausios karinės galios valstybės vadovui bus pasakyta „ne“. Be JAV ši krizė neišsispręs, tai yra akivaizdu, kaip ji neišsispręs ir be Rusijos. Todėl B.Obamos dalyvavimas bei tiesioginis kontaktas be jokių tarpininkų, kaip antai F.Olandas (F.Hollande) ar A.Merkel, yra tiesiog būtinas. Juk situacija dabar yra daugiau negu kvaila, tarsi anekdote - kai 540 milijonų europiečių prašo juos apginti nuo 140 milijonų rusų. Akivaizdu, kad JAV čia ne tik turi dalyvauti, bet ir kaip pagrindinis NA TO ramstis turėtų koordinuoti europiečių pastangas, sprendžiant rusiškos ekspansijos klausimą bei Rusijos bandymus kurstyti konfliktą. Tokiems veiksmams tikrai pritarčiau, nes tai visiškai atitinka ir Lietuvos interesus.
- Tuo metu ukrainiečiai intensyviai ruošiasi artėjančiai gegužės 9-ajai, nes tikisi iš Rusijos pusės įvairiausių provokacijų. Ar didelė jų tikimybė?
- V.Putinas yra tokios ezoterinės politikos šalininkas, jis labai mėgsta prisirišti prie įvairiausių datų bei sukakčių. Prisiminkime magišką datą - 2008 08 08, kai pradėtas karas prieš Gruziją, įvedant kariuomenę į Osetiją. Prisiminkime ir vadinamosios „Novorosijos“ 250 metų sukaktį - gubernijos, kurią steigė carienė Jekaterina, paskelbimo datą. Ši data keistai sutapo su Rusijos atakos Pietryčių Ukrainoje pradžia. Natūralu, kad ukrainiečiai įvertina tokią Rusijos veikėjų mitologizuotą sąmonę ir mano, jog rusai bandys išnaudoti tą gegužės 9-osios pergalės mistiką, jog atsiras papildomų provokacijų. Šiuo požiūriu jie teisūs, nes rusai, be abejonės, stengsis išnaudoti įvairias visuomenines formuotes, kurioms ši data gali suveikti kaip starteris. Bandant tą psichologinį faktorių neutralizuoti, reikia tam pasiruošti. Bet aš nemanau, kad čia įvyks kas nors daugiau negu kelių prorusiškai nusiteikusių formuočių demaršas.
- Kitaip sakant, sąlygų, kad padėtis Ukrainoje galėtų staigiai paaštrėti, nėra?
- Techninės sąlygos tam yra: orai atšilo, ginkluotės privežta, o bepročių pilna... Bet tarptautinis spaudimas Rusijai yra pakankamas, kaip ir iš to gaunamas efektas. Rusija buvo priversta suvokti, kad savo veiksmais ji mobilizavo tiek pakankamą dalį europiečių, tiek Jungtines Valstijas, sukurdama ilgalaikio pasiruošimo strategijos būtinybės idėją. Trumpai šnekant, savo kvailais veiksmais rusai padarė viską, kad mobilizuotų ir konsoliduotų savo priešininką. Dabar jie suvokė, kad vadovavosi visiškai neteisingomis prielaidomis.
- Europos Komisija šią savaitę pripažino „Gazprom“ pažeidus konkurencijos sąlygas. Ar galima tai pavadinti dar vienu spaudimo Rusijai svertu?
- Be abejo, juk Maskva visada naudojo savo dujų ūkį kaip politinio poveikio instrumentą. Europa dabar gali koordinuoti rinkos mechanizmus, pirkti arba nepirkti dujų, eiti į kainų reguliavimo derybas... Pagaliau europiečiai suvokė, kad šitą V.Putino instrumentą galima lengvai neutralizuoti. Šiuo momentu beveik visi „Gazprom“ vamzdžiai nukreipti į Europą. Visos pasakos apie Kiniją ir kinų interesą šioms dujoms yra tik tolima ateities perspektyva. Todėl tas europietiškas spaudimas yra adekvati priemonė, kuri gali būti ir labai efektyvi.
- Beje, šią savaitę Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad Rusija dėl Vakarų sankcijų patyrė 75 milijardus eurų nuostolių. Ar tokie skaičiai gali būti artimi tikrovei?
- Aš nežinau, kaip jie suskaičiavo tą sankcijų poveikį. Sankcijos labiau trukdo išlipti iš krizės, negu į ją stumia. Rusija į krizę įlindo visai dėl kitų priežasčių. Pagrindinė priežastis yra tai, kad rusai juk nieko negamina - jie ir toliau užsiima savo iškasenų pardavinėjimu. Jų kalba tariant: Motinos Tėvynės pardavinėjimu. Dujos, nafta, miškai, metalai masiškai keliauja į užsienį, tačiau ne jų darbu sukurtos prekės. Čia yra problema. O dėl žaliavų kainų pokyčių visame pasaulyje jie ir pakliuvo į šias žabangas. O D.Medvedevo pareiškimai yra tik žaidimas su vidaus publika, ieškant išorės priešų ir bandant paaiškinti, kas yra kaltas dėl to, jog Rusijos žmonės gyvena vis blogiau. Taip buvo visada. Kai ruso klausdavo, kodėl tu gyveni blogai, atsakymai buvo trafaretiniai: pas mus buvo mongolų-totorių jungas, revoliucija, Didysis Tėvynės karas... Visą laiką kažkas išorėje būdavo kaltas. Tai štai dabar kaltos yra sankcijos, kurios yra jų pačių visiškai beprotiškos ir agresyvios politikos rezultatas.
- Nežinia, atsitiktinai ar ne, bet jau antrą savaitę Rusijos regionus Chakasiją bei Buriatiją siaubia didžiuliai gaisrai, dega ištisos gyvenvietės, žūsta žmonės. Pats V.Putinas nuvyko aiškintis į vietą. Kas dabar bus kaltas?
- Manau, kad V.Putinas, kaip į paranoją linkęs politikas, įtaria galimas diversijas. Jis galvoja, kad tokiais metodais yra demonstruojama, jog Rusijos vadovybė nesusitvarko su problema. Natūralu, visada teroro akto svarbiausias tikslas yra parodyti vyriausybės bei kitos valdžios nepajėgumą ir nekompetenciją. Nežinau, ar tai diversija, ar ne, tačiau akivaizdžiai matyti, kad Rusijos valdžia tai priima kaip diversiją, jos bijo, o tai reiškia, kad tokių diversijų tik daugės.
Rašyti komentarą