Kas bus, kai ES šaltinis išseks?

Lietuva - viena geriausiai ES paramą panaudojančių ES valstybių narių. ES paramos lėšos sudaro didelę dalį mūsų valstybės biudžete, tačiau jos - ne amžina duotybė. Artėja laikas, kai tapsime ne paramos pravalgytoja, o šalimi donore, duodančia daugiau, nei ima.

ES paramos dydis priklauso nuo BVP vienam gyventojui. BVP mūsų šalyje jau baigia pasiekti ES vidurkį - 75 proc. Naujausiais „Eurostat“ duomenimis, paskelbtais šių metų sausį, 2013 metais vienam Lietuvos gyventojui tenkantis BVP, apskaičiuotas pagal perkamosios galios standartą, išlyginantį kainų skirtumus tarp šalių, sudarė 73 proc. Tikėtina, kad 75 proc. riba bus viršijama jau paskelbus 2014 m. statistiką.

Beje, jau skirstant 2014-2020 metų finansinę paramą norėta Lietuvą perkelti iš mažai išsivysčiusių šalių grupės į besivystančių ES šalių grupę. Jai priklauso valstybės, kurių išsivystymo lygis siekia nuo 75 iki 90 proc. ES vidurkio. Po intensyvių derybų Baltijos šalims buvo padaryta išimtis.

„Vakaro žinios“ teiravosi ministrų, kaip ruošiamasi kitam ES finansinės paramos laikotarpiui, kai neteksime svarbaus biudžeto pajamų šaltinio. Už ką remontuosime, tiesime kelius, renovuosime pastatus, skatinsime žemės ūkį?

Kęstutis Trečiokas, aplinkos ministras:

Atsakymas dvejopas: esame tokioje kryžkelėje, kai kuriame planus, bet negalime sakyti, kad juos jau turime parengtus. Laiko iki 2020 metų likę ne taip jau mažai. Įvairios sritys mažesnei paramai bus skirtingai pasiruošusios. Faktas, kad tikrai stipriai turėsime pasukti galvas, kaip kokią sritį tvarkysime. Tačiau aš manau, kad pagrindai yra dedami jau dabar, esamu finansiniu laikotarpiu.

Turime efektyviai išnaudoti tą paramą, kokią gavome. O jei sakyčiau, kad žinome puikiai, kaip tvarkysimės, kad planą turime, būčiau neteisus. Tačiau jei sakyčiau priešingai - kad mums tai nerūpi, kad mes negalvojame, - meluočiau. Mes esame pasiekę projektavimo stadiją, žiūrime į atskiras sritis.

O dėl renovacijos - čia problemos nėra, nes tai - klimato kaitos programos lėšos, jos visais atvejais bus kaupiamos. Dėl biudžeto, aišku, negaliu atsakyti - jis labai priklausys nuo ekonominės situacijos. Tačiau logiška, kad po 2020 metų parama renovacijai mažėtų. Juk yra statomi nauji, energetiškai efektyvūs namai, atitinkantys visus reikalavimus, o energetiškai neefektyviausi jau bus iki to laiko renovuoti. Taigi valstybei našta tikrai mažės. Be to, mes kuriame fondą, į kurį grįš lėšos, jau panaudotos renovacijai, juk yra paskolų sistema.

Manau, kad jokio stebuklo po 2020 m. tikrai neįvyks. Daugybė šalių eina tuo keliu - vienos anksčiau pasiekia tą išsivystymo lygį, netenka dalies paramos, kitos - vėliau.

Evaldas Gustas, ūkio ministras:

Iš tikrųjų jau dabar galvojame, kaip pasiruošti šiai situacijai. Jau dabar bandome tvarkytis. Yra keletas Vidaus reikalų ministerijos pateiktų iniciatyvų, kaip pakelti tą paramos lėšų sumažėjimą. O tai būtų galima padaryti Lietuvą suskirstant į du ar tris regionus. Tada ES parama Lietuvai būtų skiriama ne kaip vienam išsivysčiusiam regionui, o galėtume paramą gauti pagal tai, kaip atskiri regionai atitinka išsivystymo lygmenį. Savaime suprantama, kad tie, kurie nebus priskirti prie sostinės, be paramos neliks. Manau, kad ta parama per kitą finansinį laikotarpį išliktų tokia pat, išskyrus, žinoma, sostinę ir aplink ją esančius rajonus. Sostinei tada jau tektų gyventi be ES subsidijų, nes tai labiausiai išsivystęs šalies regionas, jis išsiskiria pagal savo indėlį į BVP.

Kad po 2020 metų, kai prasidės kitas finansinės paramos laikotarpis, gali būti šioks toks šokas, - be abejo. Reikia nepamiršti, kad jau per šį finansinį laikotarpį mažėja kai kurios subsidinės priemonės. Mes stengiamės labiau pereiti prie finansinės inžinerijos priemonių - tai yra paskolos verslui per garantijas, per rizikos kapitalo fondus. Mokome verslą dirbti su tokiomis galimybėmis. Manau, kad per likusį laikotarpį pripratinsime verslą prie tokių priemonių ir jie patys išmoks tvarkytis.

Virginija Baltraitienė, žemės ūkio ministrė:

Konkretaus plano nėra, bet mes tam ruošiamės, apie tai kalbame. Dabartinė investicinė parama (kalbu apie kaimo plėtros programą) tikrai gali mažėti arba jos visai nelikti. Tai reiškia, kad mūsų ūkininkai turi tam pasiruošti, o subsidijos, tie daugiau nei 6 mlrd. litų, kurie ateina į kaimą, turi padėti užtikrinti mūsų ūkininkų konkurencingumą. Matome, kad turime tokių ūkių ir ūkininkų, tokių žemės ūkio bendrovių, kurios jau šiandien savo technologijomis ir kuriama produkcija gali konkuruoti su ES šalimis. Manome, kad sumažėjus investicinių programų lėšoms (jei bus tęsiama ta pati žemės ūkio politika) mums turėtų didėti tiesioginės išmokos. Jos palaikytų ūkininkų pajamas.

Aišku, derybos dėl kito finansinio laikotarpio prasidės tik 2018 metais. Ūkininkai, investuodami į savo ūkius, į jų plėtrą, tam kitam periodui ruošiasi. Reikia suprasti, kad kiekvienas nebus pajėgus konkuruoti ES rinkoje. Kaip dieną matome, kad yra labai daug smulkių ūkių, ypač pieno sektoriuje. Juose yra gal tik 2-3 karvės. Deja, galima prognozuoti, kad po 2020 metų tokių ūkių gali labai sumažėti. Bet mūsų tikslas yra stiprinti vidutiniuosius ūkininkus, kurie turi 40-50 melžiamų karvių arba ūkius po 100 hektarų. Mūsų tikslas - iki kito finansinio periodo stiprinti daržininkystę, paremti sodininkystę, gyvulininkystę. O štai grūdininkai pas mus ir taip labai stiprūs, jie daug eksportuoja ir yra pasiruošę kitam laikotarpiui.

O skaičiavimų, kiek galėtų mažėti parama, kol kas nėra. Kaip minėjau, derybos prasidės tik 2018 metais ir viskas priklausys nuo mūsų ekonomikos ir BVP augimo. Dabar, šiuo finansiniu laikotarpiu, mums parama jau yra 14 proc. mažesnė nei 2007-2013 m. Turbūt galima manyti, kad kitu periodu parama gali mažėti dar milijardu litų, o gal dar labiau, jei išvis ją gausime.

Šarūnas Birutis, kultūros ministras:

Galiu pasakyti, kad konkretaus plano nėra. Šį laikotarpį mes, Kultūros ministerija, išvis pirmą kartą gavome ES finansavimą, be to, deja, pagal poreikius labai menką. Kaip iki šiol gyveno skriaudžiama kultūros sritis - taip ir gyvens toliau. Matyt, dabar kažkiek to deguonies įkvėpsime, panaudosime paramą paveldui ir infrastruktūrai atnaujinti, o vėliau gal vėl teks grįžti prie bado dietos ir deficito.

Mes nuolatos esame ištikti šoko, nes finansavimas paveldui ir kultūros infrastruktūrai siekia tik 10 proc. viso poreikio. Kultūros paveldas be paramos gali negrįžtamai sunykti, o biudžeto lėšų tam tikrai nepakanka. Reikia kalbėti ir apie koncertų sales, muziejus, kitus kultūros infrastruktūros objektus, kurių arba neturime, arba jie yra sovietinių laikų.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“