Kaip sekasi verslininkui Visvaldui Matijošaičiui verslas Rusijos kontroliuojamoje Ukrainoje?

- Jūsų kompanija turi filialą Rusijos aneksuotame Kryme. Kaip nauja valdžia elgiasi su verslu?

- Nors teritorija perimta Rusijos, biurokratinė struktūra dar nefunkcionuoja. Kryme šiandien neįmanoma net įmonės užregistruoti. Mūsų biuras Kryme priklauso Kijeve registruotai kompanijai, tai mes bandėme įregistruoti kaip naują įmonę, bet nepavyko.

Aišku, pereinamasis laikotarpis visada būna, o visų pirma fiziškai turi atsirasti siena tarp valstybių. Žadama, kad kito mėnesio pradžioje jau bus tikra valstybės siena su muitinės patikrinimu ir su viskuo, kas priklauso. Kryme mūsų logistikos įmonė veža prekes iš Lietuvos, Estijos, Rusijos ir Ukrainos ir jas išvežioja. Prekyba iš Ukrainos jau ir dabar po truputį sunkėja - įvažiuojant į Krymą atsirado papildomų tikrinimų. O kai bus muitinės postas, bus dar sudėtingiau įvežti prekes iš Ukrainos. Stambūs prekybos tinklai, kurie veikia ir Ukrainos, ir Krymo teritorijoje, jau pradėjo persitvarkyti ir ruošiasi tiekti prekes iš Rusijos, o ne iš Ukrainos.

- Kokia valiuta daugiausia vyksta atsiskaitymai?

- Dabar galima atsiskaityti ir grivinomis, ir rubliais, pranešama, kad abi valiutos cirkuliuos iki kitų metų sausio 1 d. Dviguba valiuta nėra problema, o rublis iš tiesų dar ir stabilesnis nei grivina šiomis dienomis. Bet didžiausia bėda yra bankai - ukrainietiški bankai iš Krymo jau išėjo, o rusiški dar nesusikūrę, todėl atsiskaitymai tapo sudėtingi.

Mes parduodame prekes prekybos tinklams, o tarp jų parduotuvių juda gryni pinigai. Mes, aišku, grynųjų nevežiojame, bet jiems tenka vežti juos į vakarinę Ukrainos dalį, kur veikia ukrainietiški bankai, ir iš ten daryti pavedimus.

- O dirbti rytinėje ir pietrytinėje šalies dalyse, kur viena po kitos skelbėsi nepriklausomomis prorusiškos sritys, nėra pavojinga?

- Važiuojant į Rytų Ukrainą, atsirado įvairių užkardų, tikrinamos mašinos. Tiesa, mūsų automobiliai veža maisto produktus, daugiausia minusinės temperatūros, tai ginklų pas mus dar neieško. Bet tikrina visi, kas netingi. Stabdomas vairuotojas net nesupranta, ar tai milicijos atstovai, ar kažkokie savanoriai, ar teroristai...

- O maisto produktų netrūksta, jie nebrangsta?

- Tikrai niekas nebadauja. Visos parduotuvės dirba kaip dirbusios, prekių asortimentas lentynose irgi išliko, koks buvo. Gal tik prabangos prekių žmonės perka šiek tiek mažiau, labiau renkasi kasdienio būtinumo maistą. Ukrainoje yra buvęs didysis badas, tai žmonės gal ir pasikaupia daugiau maisto atsargų, nes žino iš istorijos, kaip šalis buvo nukentėjusi.

- Dirbate ne tik Ukrainoje, bet ir Rusijoje, kuriai skelbiamos ES sankcijos, o kai kurie ten dirbantys Lietuvos verslininkai teigia jau gavę suprasti, kad yra nepageidaujami. Gal ir jūsų įmonė pajuto nepalankių ženklų iš Rusijos institucijų?

- Nemanau, kad bet kokia šalis norėtų išvaryti užsienio investicijas - būtų nelogiška. Visai kitas dalykas, kai pas mus labai gražiai siūlo: „Jūs eikite į kitas rinkas“. Užimtos visos tos rinkos! Nėra taip lengva nuvažiuoti į Europą, Aziją ar Afriką ir parduoti savo prekę. Tai beprotiškai sudėtingas ir ilgas procesas. Kol įeini į kokią nors rinką, praeina ir 5, ir net 10 metų. Reikia daug skrydžių lėktuvais, dalyvauti daugybėje parodų, daug bendrauti, surinkti daug informacijos apie visas šalis, konkurencingų kainų, pinigų rinkodarai... Reikia ne tik kokybiškos prekės, bet, visų pirma, kad kažkas norėtų ją iš tavęs pirkti.

- O kiek tai gali kainuoti? Lietuvos valdžia verslui naujų rinkų paieškai rado 200 mln. litų - norėtųsi įvertinti, kiek tai kompensuotų išėjimą iš Rusijos rinkos.

- Nežinau, kaip jie ieškos ir ką ras. Mano kompanijai jau 23 metai, ir aš nuo pat pirmos dienos ieškau naujų rinkų. Neįsivaizduoju, kiek reikia tam pinigų, nes tokios apskaitos netvarkiau, bet tikrai ne 200 mln. litų. Aišku, kad žymiai daugiau. Atvirai tariant, verslas nelabai ir tikisi, kad nuvažiavęs į kurią nors šalį ims prekiauti savo produkcija prekybos tinkluose. Nebus taip, nes visur yra savas verslas. O be tų punktų, kur anksčiau išvardijau, tai niekas net ir nekalbės. O jei ir kalbės, dar šimtus auditų reikės pereiti gamybiniams padaliniams, kol tą prekę kažkas paims...

- Ar išeiti iš Rusijos rinkos būtų skaudus praradimas jūsų įmonei, kuri dirba daugiau kaip 50 šalių?

- Pirmiausia, nemanau, kad mes ją prarasime. Juk Rusijoje vyksta ir gamyba, dirba daug vietinių žmonių. Jei neturėtume Rusijoje gamybos, gal ateityje būtų ir sudėtingiau.

- Kaip manote, ar įmanoma Rusijos agresyvią politiką paveikti ekonominėmis sankcijomis, pavyzdžiui, uždarius iš ES visą eksportą. Ir ką tie rusai be europietiškų sūrių darys?

- Taikant ekonomines sankcijas šaliai, visada joje pastiprėja vietiniai gamintojai. Tos sankcijos tik padėtų vystytis maisto produktų gamybai. Na, melžiamų karvių daugiau turėtų rusai laikyti. Tiesa, Rusijoje pastaruosius keletą metų tam skiriama labai daug dėmesio. Jiems nėra svarbu, ar gamybą vystys vietinis ar užsienio investuotojas, bet svarbu, kad žaliava būtų vietinė ir būtų aiški produkcijos patekimo grandinė iki vartotojų stalo. Nebėra tos Rusijos, kuri buvo 1980 metais, kai daktariška dešra buvo deficitas. Dabar ten pilna visko, ko tik nori, ir gamybos įmonės, ypač mėsos perdirbimo, labai didžiulės. Nemanau, kad tai šaliai kiltų problemų dėl maisto.

- Gerai pažįstate abi konflikto šalis. Kaip sako nuojauta, ar ekonominis mąstymas nugalės karo grėsmę?

- Aš tikrai nenoriu kalbėti apie politiką. Sveikas protas čia turi nugalėti. Jeigu sveikas mąstymas kurioje nors srityje nenugali, tai pirmiausia kenčia paprasti žmonės.