Kada algomis pavysime bent estus?

Kaimynams estams tikrai yra ko pavydėti: jų vidutinis atlyginimas jau perkopė 1000 eurų ribą ir pamažu artėja prie ES vidurkio. O štai mes, lietuviai, pagal vidutinio atlyginimo dydį nuo Baltijos sesės Estijos atsiliekame daugiau nei trečdaliu ir vis velkamės ES uodegoje kartu su Bulgarija bei Rumunija. Nuo 2010 metų Estijoje vidutinis atlyginimas išaugo net 35 proc., pas mus - tik 18 proc., nors valdžia mėgsta pasigirti, kad esame ekonomikos augimo lyderiai. Kodėl vis dar uždirbame mažiausiai, pokalbis su Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovu Boguslavu GRUŽEVSKIU.

- Kodėl kaimynėje Estijoje atlyginimai taip sparčiai didėja, o Lietuva taip ir lieka ES uodegoje? Juk nuolat girdime, kad Lietuvos ekonomika auga kone sparčiausiai Europoje, kad pavyzdingiausiai susitvarkėme su krize...

- Pagrindinė problema, kodėl besikeičiant ekonominiams rodikliams nejaučiame didelių realaus darbo užmokesčio pokyčių, yra tai, kad mes mažiausiai perskirstome bendrojo vidaus produkto per darbo užmokestį. Lietuvoje ekonomikos augimas realiai turi labai mažą įtaką atlyginimų didėjimui. Priežastis ta, kad įmonės neperskirsto savo gauto pelno, papildomų pajamų per darbo užmokestį. Tai didelis ne tik gyventojų, bet ir valstybės biudžeto praradimas. Nuo to, žinoma, nukenčia ir bendras mūsų gyvenimo lygis. O estai šiuo klausimu yra labai geras pavyzdys.

Jei atsigręžtume į 2006-2007 metus, pamatytume, kad tokių skirtumų su Estija tikrai neturėjome. Viskas prasidėjo kaip tik nuo 2007-2008 metų, ypač po krizės estai nuo mūsų labai atsiplėšė. Jei gerai atsimenu, per trejus metus (2007-2010 metų laikotarpį) pas mus vidutinės metinės pajamos iki apmokestinimo išaugo 490 eurų, o Estijoje jos padidėjo šešis kartus daugiau. Latvijoje vidutinės metinės pajamos per tą laikotarpį padidėjo dukart daugiau nei Lietuvoje. Net Bulgarijoje ir Rumunijoje pajamos didėjo daugiau. Tai yra tam tikra purvo duobė, į kurią mes vis labiau klimpstame, kai gautas pelnas nėra perskirstomas per darbo užmokestį. Juk iš to ir kyla visos įtampos. Maži darbo užmokesčiai neskatina žmonių mokėti įmokas, skatina šešėlio plėtrą. Sunkiau plėtoti ir mokesčių sistemą, nes visi tik ir bijo, kad, ginkdie, padidins mokesčius, nors žmonės ir taip vos galą su galu suduria.

Jau ne vienus metus pagal ekonomikos augimą pirmaujame ES, o darbo užmokesčio sferoje to nematyti. Kokios išeitys? Pirma, reikalingas labai aukšto lygio finansinis įmonių auditas, kad būtų paaiškinta, kodėl tokia situacija Lietuvoje. Turime pakankamai institucijų, kurios turėtų į šitą klausimą aiškiai ir pagrįstai atsakyti.

Antras sprendimo būdas - didesnis darbo apmokėjimo reglamentavimas, aiškiai apibrėžiant, kaip pelnas perskirstomas, kokia dalis turi būti priskirta darbo užmokesčiui ir pan. Mes jau daugiau kaip 20 metų leidžiame sau funkcionuoti labai liberalioje aplinkoje. Darbo užmokesčio nustatymas pas mus išties yra labai liberalus.

Aišku, našumo didinimas turi būti. Didesnius pinigus galima mokėti tik juos uždirbus. Turi būti apyvarta, pelnas. Tačiau problema ta, kad mes matome pelną, augimą, bet nematome darbo užmokesčio prieaugio. Be to, kalbėdami apie vidutinį atlyginimą, mes kalbame apie vidurkį. Iš tikrųjų neaišku, kieno pajamos labiausiai padidėjo - vadovų ar eilinių darbuotojų. Juk tų, kurie gauna minimumą, pajamos nė kiek nepadidėjo dėl to, kad vadovas uždirbo 10 proc. daugiau. Taigi vidurkis dar neparodo realios situacijos, kam iš tikrųjų didėja atlyginimai.

- Ar statistinis vidutinis atlyginimas (700 eurų) šiandien leidžia žmogui normaliai Lietuvoje gyventi? Išlaikyti šeimą, keliauti, nusipirkti geresnio maisto...

- Kalbos nėra... Taip, 700 eurų Lietuvos standartui yra normalios pajamos, jei tai būtų pinigai į rankas. Bet juk pas mus tas standartas labai žemas. Iš tų 700 eurų ramiai pirkti maisto, kiek norisi, keliauti, įsigyti nuosavą būstą, susimokėti paskolą, galima sakyti, neįmanoma. 700 eurų - tai pinigai, kurių pakanka, jei būstas jau nupirktas arba gyvenama pas tėvus, jei yra kažkokių santaupų. Tada tokie pinigai leidžia stabiliai funkcionuoti. O jei yra augantys vaikai, jei reikia investuoti į jų ugdymą, laisvalaikį, vasaros atostogas, mažiausiai reikia gauti 1200-1500 eurų.

- Ar neabsurdiška, kad žmogus, kuris uždirba vidutiniškai, Lietuvoje net negali gyventi kaip vidutiniokas? Yra priverstas skaičiuoti eurus maistui ir vaikų išlaikymui...

- Taip neturėtų būti. Taip nėra šalyse, kuriose minimalus atlyginimas yra 2,5-3 kartus aukštesnis nei realus minimalus gyvenimo lygis. Jei šiandien Lietuvoje realus minimalus gyvenimo lygis sudaro mažiau nei 300 eurų, minimali alga turėtų būti apie 1000 eurų. Pagal tokį standartą vidutinė alga turėtų būti apie 2500 eurų. Bet iki to mums dar reikia labai daug augti.

- Pasklidus žiniai, kad Lietuvoje ketinama dar labiau didinti minimalią algą, darbdaviai ėmė piktintis, kad jos augimas neproporcingas vidutinės algos augimui. Jie siūlo MMA didinimą susieti su vidutinio darbo užmokesčio didėjimu. Kokia jūsų nuomonė?

- Žinote, tai yra gudrių berniukų, vaikėzų pasiūlymas. Kadangi, kaip jau sakiau, vidutinis darbo užmokestis auga labai lėtai, didelė dalis pelno perskirstoma ne per darbo užmokestį, pas mus tai nepasiteisintų. Jei mes susietume vidutinį atlyginimą su minimalia mėnesio alga, taip ir stovėtume beveik vietoje. Žinoma, būtų kažkoks simbolinis prieaugis. Pas mus juk kasmet vidutinis darbo užmokestis paauga apie 4-5 proc. Tokiu procentu atitinkamai didėtų ir minimali mėnesio alga. Aišku, jei turėtume nominalaus darbo užmokesčio skaičiavimo metodiką, kaip jis turėtų didėti, o ne kiek padidėjo, galbūt...

Estijoje, kur vidutinis atlyginimas jau pasiekė 1000 ribą, gal jau ir galima kalbėti apie proporcijas. O pas mus minimalios mėnesio algos reguliavimas yra vienintelis būdas, vienintelė valstybės priemonė daryti įtaką darbo užmokesčio lygio kilimui.

- Pastaruoju metu laužomos ietys dėl Darbo kodekso liberalizavimo. Politikai ir verslas sutinka, kad tik jį pakeitus sulauksime daugiau investicijų, tapsime konkurencingesni. O ar nenukentės dirbančiųjų interesai?

- Žinote, prieš pradedant šito modelio rengimą buvo atlikta darbdavių apklausa, per kurią 28 proc. atsakė, kad šiandien galiojantis darbo kodeksas ir darbo santykiai jiems visiškai netrukdo plėtoti veiklos. Jie nematė jokių įtampų ir problemų. Žinoma, kad mūsų darbo santykių reguliavimas yra labai sustabarėjęs, neatitinka šiuolaikinių darbo sąlygų. Dėl to sutinku. Formaliai liberalizavimas būtų naudingas. Bet ar tikrai investicijos labai išaugtų? Aš nemanau, kad tai turėtų didelę įtaką, nes dažniausiai investicijos ateina dėl gamybinių sąlygų, dėl infrastruktūros, darbo išteklių ir pan. Ir mes čia vis labiau prarandame konkurencingumą, nes prarandame tinkamą potencialią darbo jėgą.

Darbo kodeksą liberalizuoti reikia, bet tas liberalizavimas turi būti socialiai atsakingas, kad neslopintų darbuotojų, kad nemažintų Lietuvos darbo rinkos patrauklumo, nes jis ir taip yra žemas dėl mažo darbo užmokesčio. Tas neturi būti daroma prarandant darbuotojų suinteresuotumą, didinant jų nesaugumą, nes už to slypi emigracija, demografinės problemos, vartojimas, gyvenimo kokybė ir pan. Problemų sprendimo būdai yra kur kas sudėtingesni nei tik supaprastinti darbo santykius, lyg tai būtų durys į didesnes investicijas. Jei bus įtampa ir nepasitenkinimas, bus žema kultūra, žemas išsilavinimo lygis, didesnių pinigų investicijų mes čia nepamatysime. Investicijos yra nulinės vertės, jei jos netarnauja Lietuvos gyventojams. Pirmiausia yra pilietis, dėl kurio viskas ir yra daroma.

Jei pas mus ateina investuotojai, kurie sukuria mums 1000 darbo vietų ir moka minimalius atlyginimus, apie 300 eurų, kam mums reikia tokių investicijų? Ką mes iš to turėsime? Ką laimės mūsų žmonės, jei jiems mokami atlyginimai neužtikrins minimalių gyvenimo poreikių? Ką laimės valstybės biudžetas, kiek nuo tos minimalios algos surinksime mokesčių į valstybės biudžetą? Mums reikia tokių investuotojų, kurie mokėtų po 2000-3000 eurų atlyginimus. Tegul tik tokie atvažiuoja. Mes galime jiems ir sąlygas palengvinti, jei jie atneš technologijas, gamins aukštos pridėtinės vertės produkciją ir mokės gerus atlyginimus. Štai kur yra sėkmė.

Mums nereikia investuotojų, kurie ateina į Lietuvą dėl pigios darbo jėgos. Ir ką mes darysime jiems išėjus iš Lietuvos? Juk mes giriamės, kad turime daug žmonių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą. Ar juos rengiame tik tam, kad jie dirbtų pigiose darbo vietose? Kas iš to? Siekiant, kad nebebūtume pigios darbo jėgos šalimi, turi dirbti absoliučiai visos valstybės institucijos. Jos turi būti suinteresuotos investicijų paieška, tačiau tokių, kurios temptų Lietuvą į viršų, į žvaigždes, o ne atvirkščiai.